Nors Pirmasis pasaulinis karas baigėsi beveik prieš šimtmetį, jo pamiršti nevalia. Tai ne tik mūsų istorijos dalis, bet ir svarbi pamoka, kurią turime išmokti. Šiuo tikslu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atidaryta paroda „Pirmojo pasaulinio karo frontuose“.
Ekspoziciją paskolinusios Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojos Rasos Sperskienės teigimu, nuotraukose bei išlikusiuose dokumentuose pasakojama niūri karių realybė, atskleidžiami žiaurumai, kuriuos jau spėjome pamiršti.
„Vieno žymiausių istorikų Gedimino Kulikausko tvirtinimu, per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos buvo mobilizuota 81 000 vyrų. Iš jų tik trečdalis nežuvo, nebuvo paimti į nelaisve ir grįžo į gimtinę. Įkalinti tautiečiai patys turėjo pasirūpinti gyvenimo kokybe, išsikasti žemines bei jose įsikurti. Gyvenant tokiomis sąlygomis, neretai kildavo įvairios epidemijos, žmonės buvo priversti badauti“, – XX amžiaus realybę atskleidė R. Sperskienė.
Ne ką mažiau niūrų paveikslą savo pasakojimais nupiešė parodos atidaryme dalyvavęs generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro viršininkas majoras Gintautas Jakštys. Pasak jo, prieš prasidedant kovai visi tikėjosi, kad ši truks vos kelis mėnesius, o apie kraupią realybę niekas negalėjo net pagalvoti.
„Ruošdamiesi Pirmajam pasauliniam karui, visi buvo įsitikinę, kad jis ilgai netruks. Tai puikiai patvirtina Vinco Grigaliūno-Glovackio rašytas laiškas, kuriame generolas teigė: „Atsisveikiname iki Kalėdų, kurias vėl visi sutiksime prie bendro stalo.“ Būsimas konfliktas visiems atrodė lyg šaunus nuotykis, iš kurio grįš ordinais nešini vyrai, o gražuolės jiems po kojų mes gėles. Tačiau nei Kalėdoms, nei Velykoms, nei dar kitoms Kalėdoms ar Velykoms kariai namo negrįžo. Dauguma jų negrįžo visai. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo kaip karas, skirtas užbaigti visiems buvusiems konfliktams, tačiau tapo visų ateities nesutarimų priežastimi“, – kalbėjo G. Jakštys.
Nesuvokiamas žiaurumas
Majoro teigimu, didžiųjų imperijų susidūrimas XX amžiaus pradžioje per ketverius metus tapo mažųjų tautų konfliktu, kuriame brolis kovojo prieš brolį. Vokietijos imperijoje bei carinės Rusijos kariuomenėje buvo dešimtys tūkstančių lietuvių, kurie privalėjo kovoti vieni prieš kitus tam, kad apgintų svetimas valstybes ir jų interesus.
„Nemanykite, kad tai, ką matote istoriniuose filmuose, atskleidžia tikruosius karo žiaurumus. Juose pateikiamas pats humaniškiausias istorijos variantas, kur žmonės tik šaudo vieni kitus. Tačiau tikrovė buvo kitokia ir nuo kulkos mirdavo tik tie, kam labiausiai pasisekė.
Maišto metu rusai turėjo tradiciją, kuria vadovaudamiesi generolams į pečius įkaldavo tiek vinių, kiek šie turėjo karinių žvaigždučių. Tuo metu rusų jūreiviai buvo dar išradingesni. Jie karininkus vilkdavo į specialią vietą, kurioje nelaimėliams sunkiu daiktu trenkdavo taip, kad iš galvos nelikdavo nieko“, – šiurpias istorijas atskleidė G. Jakštys.
Tačiau tai buvo ne vieninteliai žiaurumai. Pasak majoro, skaitant išlikusius laiškus bei prisiminimus aiškėja, kad mūšio lauke vienas pagrindinių karių užsiėmimų buvo gaudyti žiurkes. Jų neišgaudžius, išbadėjusios graužikės galėjo suėsti gyvą žmogų.
Nugalabijus žiurkes, iš jų buvo gaminamos savotiškos užuolaidinės tikintis, kad pamačiusios tai kitos graužikės nedrįs artintis.
„Po Pirmojo pasaulinio karo gimė mintis, kad Dievas mirė. Šią idėją parnešė mūšio lauke buvę kariai, kurie pamatę visus žiaurumus priėjo prie vieningos išvados, kad jeigu Dievas leidžia, kad tai vyktų žemėje, vadinasi, jo nėra. Ir būti negali“, – liūdnai konstatavo majoras.
Nukentėjo ir Panevėžys
Per Pirmąjį pasaulinį karą žiaurumus kentė ne tik mūšio lauke atsidūrę lietuviai, bet ir civiliai. G. Jakščio teigimu, per ketverius konflikto metus kareiviai ne kartą žygiavo per Lietuvą, o išeidami sudegino Tauragę, sunaikino dalį Šiaulių bei Panevėžio. Pasak majoro, karo kelyje atsidūrę miestai tiesiog negali išgyventi. Tačiau pastatų niokojimas nebuvo vienintelis sunkumas, su kuriuo teko susidurti XX amžiaus lietuviams.
„Kalbėdami apie šį laikotarpį, mes pamirštame žmones, kurie nekariavo. Tuometės Lietuvos gyventojai kentė nuo nepakeliamų mokesčių bei okupacinės kariuomenės savivalės. Užklydusiems Vokietijos kariuomenės atstovams buvo visiškai normalu užėmus miestelį atrinkti gražiausias moteris ir įsirengti pasilinksminimų vietą. Niekas negalėjo jiems paprieštarauti“, – pasakojo majoras.
Tuo metu Lietuvoje žmonės turėdavo mokėti netgi už šunis, o bene vienintelis neapmokestintas dalykas, pasak G. Jakščio, buvo oras.
