Iš Biržų kilęs, Panevėžio „Ekrane“ futbolininko karjerą pradėjęs Rokas Stanulevičius sausį skaičiuos pirmuosius legionieriaus metus.
Lietuvoje iškrito sniegas ir spaudžia šaltukas, o Rokui Stanulevičiui netenka rūpintis oro permainomis: Izraelyje vyrauja lietuvišką vasarą primenanti šiluma. Šių metų sausio mėnesį Lietuvos futbolo padangę nustebino „Trakų“ saugo R. Stanulevičiaus karjeros posūkis: talentingas ir jaunas futbolininkas persikėlė į Izraelį.
Ne kartą šalies jaunimo rinktinei atstovavęs 22-ejų lietuvis pasirašė sutartį su aukščiausios lygos Kirjat Šmonos „Hapoel Ironi“ klubu. Tiesa, pirmąjį sezoną saugas progų pasirodyti oficialiose rungtynėse daug neturėjo. Per praėjusį sezoną futbolininkas žaidė 6-iose rungtynėse, tris kartus buvo įtrauktas į startinę sudėtį. Vasarą klubas atraminį saugą iš Lietuvos išnuomojo antroje lygoje žaidžiančiam Aukštutinio Nazareto „Hapoel“ klubui. Čia Rokas užėmė tvirtą vietą vietą startinėje sudėtyje ir nuo rugsėjo pabaigos prasidėjusiame čempionate sužaidė aštuonerias rungtynes (iš devynerių), pelnė vieną įvartį, keturis kartus buvo baustas geltona kortele.
Apie Izraelio futbolo virtuvę ir gyvenimą šioje šalyje R. Stanulevičius papasakojo “Sekundės” skaitytojams.
– Ar labai nustebai, kai sausio pradžioje sužinojai, kad iš Lietuvos persikelsi į Izraelį? Kaip susiklostė, kad patekai į Kirjat Šmonos „Hapoel Ironi“ klubą?
– Tai buvo didelis netikėtumas. Negalvojau, kad viskas taip greitai pasikeis. Pamenu, buvau susidėliojęs planus, kaip rengsiuosi naujam sezonui su FK „Trakai“ komanda. Kvietimas į Izraelį – pati geriausia Naujųjų metų staigmena. Ne kiekvienam suteikiamas toks šansas, tad sau daviau žodį, kad šią galimybę išnaudosiu. Iš pradžių su manimi susisiekė Izraelio klubo agentas – „Hapoel Ironi“ klubo atstovas – ir pranešė, kad susidomėjo mano žaidimu. Kiek vėliau prasidėjo derybos dėl perėjimo, nes dar galiojo dvejų metų sutartis su „Trakų“ klubu.
– Kokios pirmos mintys užplūdo, kai paaiškėjo, kad keliausi į Izraelį? Ką žinojai apie šią valstybę?
– Buvau neapsakomai laimingas, visada tikėjau, kad žaisiu užsienyje, bet nemaniau. kad taip greitai. Apie Izraelį mažai ką žinojau. Prieš išskrendant agentas papasakojo apie šalį ir koks ten futbolas vyrauja.
– Kas konsultavo tave prieš atvykstant į Izraelį? Galbūt Mindaugas Panka, nes jis yra žaidęs Kirjat Šmonos klube?
– Svarbiausią informaciją apie klimatą, šalį, žmones, jų temperamentą suteikė agentas. Su Mindaugu teko bendrauti kiek vėliau, buvome ne vieną kartą susitikę, iš jo irgi daug sužinojau apie klubą ir patį Izraelio futbolą.
– Koks futbolas dominuoja Izraelyje, kuo jis skiriasi nuo lietuviško?
– Pasibaigus sezonui buvai išnuomotas Aukštutinio Nazareto „Hapoel“ (II lyga) klubui. Kodėl? Ar nebuvai nusivylęs?
– Nepasakyčiau. Pratęsiau ilgalaikę sutartį, o tai jau yra žingsnis į priekį. Pratęsta sutartis reiškia, kad atitikau klubo reikalavimus. Kas dėl nuomos, tai dar praėjusio sezono pabaigoje komandos treneriai ir klubo vadovai kalbėjo, kad nori mane matyti nuolat žaidžiantį, kad į klubą sugrįžčiau turintis daugiau praktikos ir įgijęs patirties. Dėl nuomos tikrai nenusiminiau, nes tikiu savimi, į Kirjat Šmonos „Hapoel Ironi“ ekipą grįšiu patobulėjęs kaip žaidėjas ir kaip asmenybė. Šį klubo sprendimą vertinu puikiai – vadinasi, įrodžiau klubo vadovybei, kad galiu būti naudingas, jie parodė pasitikėjimą ir tai, kad mane vertina.
– Kaip sekasi naujajame klube?
– Dar sunku ką nors kalbėti, nes sezonas tik įsibėgėjo. Nebuvo lengva, nes reikėjo priprasti prie naujos komandos, trenerių štabo ir gyvenamosios aplinkos. Iš esmės viskuo esu patenkintas, suteiktos puikios sąlygos, treniruotės įdomios ir, svarbiausia, daug žaidžiu.
– Kokia kalba tavo komandoje bendraujama?
– Visi bendrauja hebrajų kalba, nes esu vienintelis užsienietis komandoje. O su ekipos draugais ir treneriais susikalbu angliškai.
– Ar spėjai pramokti hebrajų kalbos?
– Esu nusipirkęs hebrajų kalbos pradžiamokslį, bet labai sunkiai sekasi. Geriausias hebrajų kalbos pamokas gaunu treniruotėse. (Šypsosi.)
– Beveik metus esi Izraelyje. Ar patinka čia?
– Tai ypatinga šalis. Prieš vykdamas į Izraelį tikrai nesitikėjau, kad viskas bus taip gerai. Pati šalis labai tvarkinga, padarė didelį įspūdį. Čia patiems reikėtų viską pamatyti ir pajusti, nes žodžiais sunku perteikti tuos neišdildomus įspūdžius. Net yra sakoma, kad Izraelyje kiekvienas žemės lopinėlis yra kuo nors išskirtinis, turintis savo istoriją, šventas.
– Ar spėjai aplankyti Jeruzalę, Raudų sieną?
– Teko keletą kartų, tai nepaprastas, vienas seniausių pasaulio miestų. Lyg būtum atvykęs į paslaptingą, užburiantį ir sukrečiantį miestą. Tiesiog kelių tūkstančių metų istorija alsuojantis miestas, jo senamiesčio gatvės, neįprastos mums šventės, muzika, įvairių religinių bendruomenių pastatai šalia vienas kito.
– Kas labiausiai nustebino, prie ko buvo sunkiausia įprasti?
– Maistas tiesiog fantastiškas – sveikas, įvairus ir savotiškai unikalus. Nereikia pamiršti, kad dauguma produktų yra košeriniai Sunkiausia įprasti prie to, kad sekmadienis šioje šalyje darbo diena – kaip pirmadienis. (Šypsosi.) Didelio kultūrinio šoko nepatyriau. Beje, susirašome su kitu panevėžiečiu, vartininku Emilijumi Zubu (Tel Avivo „Bnei Yehuda“), teko bendrauti su Mindaugu Panka (Akrės „Hapoel“) ir į peržiūrą atvykusiu Tadu Labuku.
– Ko gero, dabar esi retas svečias Lietuvoje?
– Deja, taip. Tvarkaraštis taip sudarytas, kad labai mažai laisvų dienų. Tad Kalėdas ir Naujuosius metus sutiksiu Izraelyje. Teks per artėjančias šventes su šeimos nariais per skaipą bendrauti. Labiausiai jų ir pasiilgstu, žinoma, ir kelių geriausių draugų.
