Kare su alkoholiu pralaimi kaimas

Nuo naujų prekybos alkoholiu taisyklių įsigaliojimo nepraėjus nė mėnesiui, verslininkai jau praktiškai imasi įrodinėti, kad laikyti atidarytą parduotuvę apsimoka tik jei joje prekiaujama svaigalais. Smulkieji prekybininkai jau masiškai ėmė trumpinti kaimo parduotuvių darbo laiką, taikydamiesi prie alkoholio pardavimo valandų.

Panevėžio rajone, Trakiškyje, anksčiau nuo 8 iki 22 val. dirbusi parduotuvė dabar pirkėjams atvira net keturiomis valandomis trumpiau – nuo 10 iki 20 val.

„Po Naujųjų iš karto dar netrumpinome, planavome pažiūrėti, kaip seksis, bet tuoj pasigirdo kalbų, kad pardavinėjame svaigalus neleistinu laiku. Nebeliko kito apsigynimo, kaip tik trumpinti darbo laiką“, – „Sekundei“ teigė parduotuvę valdančios bendrovės direktorė Janina Krikštaponienė.

Verslininkė neslepia, jog kaimo parduotuvėje alkoholiniai gėrimai – alus ir degtinė – viena populiariausių prekių. Tad, anot jos, nenuostabu, kad atsivėrusi niša kaime greitai buvo užimta – atsirado ištroškusiuosius aprūpinančių „taškų“.

Jei valdantieji įgyvendins prieš rinkimus duotą pažadą įkurti dar ir specializuotas alkoholio parduotuves, J. Krikštaponienė neslepia nusiteikusi trauktis iš rinkos.

„Be prekybos alkoholiu kaimo parduotuvė niekaip neišsilaikytų. Kai per savaitę parduodi dešimt batonų, absurdiška šitaip toliau dirbti. Trakiškyje žmonių mažėja, senukų nedaug, jaunimas išvažinėjęs, be to, dar ir miestas netoli – ten dirbantieji ir apsiperka“, – sako J. Krikštaponienė.

Pasak jos, sutrumpinus parduotuvės darbo laiką, apyvarta dar labiau sumenko.

„Pati dirbdavau vakarais, vis kas nors užlėkdavo – tai nupirkti ko nors vaikui į mokyklą įdėti, tai vakarienei kažko pritrūko. Net maisto būdavo daugiau perkama vakarais nei dieną“, – apgailestauja verslininkė.

Parduotuvę keis į sraigyną

Parduotuvę kaime atidariusi prieš daugiau nei dvidešimt metų, J. Krikštaponienė sako, jog dabartinė smulkiojo prekybininko situacija skiriasi kaip diena nuo nakties.

Anuomet verslininkė galėjo sau leisti įmonėje įdarbinti vairuotoją, vadybininką, dvi pardavėjas, visu etatu dirbantį buhalterį. Dabar bendrovėje teliko ne visai trys etatai.

„Dabartinėmis sąlygomis net mintis nekiltų atidaryti parduotuvę. Net nerizikuočiau. Šitos investicijos niekada negrįžtų“, – įvertino J. Krikštaponienė.

Anot verslininkės, kad išgyventų, priversta taikyti solidžius antkainius. Ji atvira: kai kaimo parduotuvės kainos vietiniams taps nebepasiekiamos, šitą verslą teks užbaigti. Tačiau ji jau aptikusi laisvą nišą kaime. Prieš aštuonetą metų įspūdingas afrikines sraiges pradėjusi auginti J. Krikštaponienė teigia matanti tokio ūkio ateitį ir plėtrą.

Išvengė psichologinio smurto

Keturias parduotuves Panevėžio rajone – dvi Krekenavoje, po vieną Linkaučiuose ir Upytėje valdančios įmonės savininkas Gediminas Ražauskas nuo sausio 1-osios jų darbo laiką sutrumpino valanda – durys užsidaro nebe 21 val., o 20 val.

Verslininkas aiškina tokį sprendimą priėmęs, kad nekiltų konfliktų su klientais, atėjusiais pirkti alkoholio po aštuntos vakaro.

„Kam tą psichologinį smurtą pardavėjoms kentėti? Su mielu noru ir ryte tik nuo 10 val. parduotuves atidarytume, bet taikomės prie tiekėjų – prekės atvežamos jau nuo 8 val.“, – „Sekundei“ teigė G. Ražauskas.

Kelių parduotuvių savininkas neslepia, jog prekyba svaigalais yra nemenka paspirtis kaimo parduotuvėms: ji sudarydavo maždaug 20 proc. apyvartos.

„Brendžio butelis kainuoja 10–11 eurų, patys paskaičiuokit, kiek turėčiau parduoti pieno ar batonų, kad tokią sumą surinkčiau. O juk atlyginimus, mokesčius tuos pačius reikia mokėti“, – aiškino verslininkas.

Valdančiųjų argumentai, esą sugriežtinus prekybą svaigalais, turėtų kristi išgeriamo alkoholio kiekiai, G. Ražausko neįtikina.

„Visa šita kampanija buvo nukreipta į kaimą, skleidžiant žinią, kad čia žmonės prasigėrę. Man labai įdomu, kuris ten taip prasigėręs, gal Naisiai? Pas mus tikrai nėra taip geriančiųjų, kad dėl jų reikėjo visoje Lietuvoje sutrumpinti prekybos alkoholiu laiką“, – stebisi G. Ražauskas.

„Taškų“ aukso amžius

Kaimo parduotuvėms itin skaudžiai kirtęs Alkoholio kontrolės įstatymas, verslininko nuomone, atvėrė aukso gyslą vadinamiesiems „taškams“, anksčiau esą atsigaudavusiems tik kartą per metus – rugsėjo 1-ąją.

„Dabar kur nėra viešojo maitinimo įstaigos, kaip kad Krekenavoj, prekiaujančios alkoholiu sekmadieniais po 15 val., kaip manot, kur žmonės jo ieškos? Čia kaip numauti mašinai vieną sugadintą ratą ir tikėtis, kad geriau važiuos“, – palygino verslininkas.

G. Ražauskas sako įžvelgiantis tokių draudimų grimasas. Netgi nepiktnaudžiaujantieji svaigalais, jo nuomone, pradėjo jų pirkti daugiau.

„Dažnas netikėtam svečiui įpila taurelę kitą. Anksčiau prireikus nulėkei ir nusipirkai, o dabar nori nenori tenka apsirūpinti iš anksto. Ar tai, kad žmogus namuose turi alkoholio, ne labiau skatina jį suvartoti?“ – samprotauja verslininkas.

Anot jo, kad draudimai gali turėti atvirkštinį nei tikėtasi poveikį, iliustruoja Latvijos pavyzdys. Lietuviai kaimyninėje šalyje pakuotėm perka 79 centus kainuojantį alų, nors prieš svaigalų pabrangimą Lietuvoje toks stovėdavo ir mūsų parduotuvių lentynose ir nebūdavo taip masiškai šluojamas.

G. Ražausko parduotuvės Krekenavoje veikia irgi daugiau nei dvidešimt metų. Pasak verslininko, tuomet miestelyje ir jo apylinkėse gyveno tiek žmonių, kad jis netgi galėjęs išlaikyti parduotuvę, prekiavusią vien maisto prekėmis, – alkoholio joje nebuvo nė kvapo. Name ar bute, kur anksčiau gyvendavo 4–5 asmenų šeima, dabar belikę po 1–2 žmones.

Verslininko žodžius patvirtina ir Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys. Jis sako, jog šiuo metu miestelyje įsikūrę apie 1600 gyventojų. Prieš du dešimtmečius jų būta maždaug tūkstančiu daugiau.

Pajuto ir miestas

Koreguoti parduotuvių darbo laiką planuoja ir miesto smulkieji verslininkai.

Prekybos centrą Panevėžyje valdančios įmonės „Panevėžio bičiulis“ vadovas Nerijus Gvazdauskas teigia realų vaizdą matysiantis po įstatymo pakeitimų praėjus bent mėnesiui, tačiau jau dabar akivaizdu, kad apyvarta mažės.

„Dauguma pirkti alkoholio ateidavo vakarais, tad greičiausiai ir mums teks trumpinti darbo laiką“, – svarsto verslininkas.

Atgaiva ištroškusiesiems – alaus barai

Parduotuvėms svaigalais pradedant prekiauti tik nuo 10 val. ir iki 20 val., kaip kad reikalauja Alkoholio kontrolės įstatymas, aplinkui veikiantys alaus barai klientų trūkumu neturėtų skųstis.

Prie jų ištroškusieji rikiuojasi dar nė neprašvitus, jau nuo 6–7 val.

Panevėžyje išsilaiko net 52-u alaus barai. Iš jų 21-am išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiu ištisą parą. Tačiau ne visi jie ištroškusiuosius girdo dieną naktį. Vieni duris lankytojams atveria 6 val., kiti 7 val. ir prekiauja svaigalais iki vėlyvos nakties. Bent keturi barai dirba visą parą.

Kavinės-baro „Smėlynės pogrindis“ savininkas Antanas Kruopis guodžiasi, kad ir naktiniams barams atėjo sunkūs laikai. Nors alkoholinių gėrimų išsinešti buvo draudžiama ir iki šiol, verslininkas neslepia, jog įstatymo nebuvo šventai laikomasi.

„Anksčiau užtekdavo butelį tik atidaryti, o negi užlaikysi, kad jo neišsineštų. Dabar reikalaujama išpilstyti. Neįmanoma toliau taip dirbti“, – tvirtino A. Kruopis.

Verslininkas nesutinka, kad į naktinius barus traukia be svaigalų negalintys iki ryto pakentėti klientai.

„Atvažiuoja ir teisėjų, ir advokatų – gal žmonės namie ką švenčia ir pristinga, visokių juk situacijų pasitaiko“, – aiškino baro savininkas.

Artimųjų norai beverčiai

Priklausomybės ligų centro Panevėžio filiale per metus apsilanko 2200 pacientų, iš jų 95 proc. – kenčiantieji nuo alkoholizmo.

Filialo vadovo Dariaus Mačiulio teigimu, atėjusieji ne savo noru tesudaro vos 50 asmenų. Jie jau turėję reikalų su teisėsauga ir pas medikus atsiųsti Probacijos tarnybos.

Visi kiti į gydytojus kreipiasi esą savanoriškai. Visgi už to dažnai slypi kitos išorinės motyvacijos – šeimos, kartais darbdavių spaudimas.

„Dažnai matome, kad mūsų pagalbos labiau laukia artimieji nei patys pacientai. Bet priverstinio gydymo taikyti negalime. Jei šeimos nariai nori, o pacientas atsisako, mes jo ir negydysime“, – sako D. Mačiulis.

Anot jo, priklausomybės nuo alkoholio ateinančiųjų gydytis ligonių intensyvaus gėrimo „stažas“ siekia vidutiniškai dešimt metų. Filialas nerenka statistikos, kiek iš jame besigydžiusiųjų čia sugrįžta. Tačiau, direktoriaus teigimu, iš 735 ligonių, kuriems potraukis alkoholiui pernai gydytas ne ambulatoriškai, o stacionare, jau grįžo 90. Kiti Priklausomybės ligų centro Panevėžio filialo duris, pasak vadovo, veikiausiai pravers po 3-ejų, 5-erių ar 10-ies metų.

„Nėra dar išrasta piliulė, kurią išgėręs žmogus pasveiktų nuo alkoholizmo. Mūsų taikomas medikamentinis gydymas trunka iki poros savaičių ir naivu tikėtis, kad tiek užteks“, – pripažįsta D. Mačiulis.

Siūlo ilginti gydymo laiką

Kokį poveikį visuomenei turės drastiški Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai, D. Mačiulio nuomone, bus galima įvertinti bent jau praėjus pusmečiui. Kol kas priklausomybės ligas gydantys medikai stebi metų pradžiai iki šiol nebūdingą pacientų antplūdį.

„Tokių srautų, kokius matome šiomis dienomis, dar nesame regėję. Stacionare neturime nė vienos laisvos vietos, net neregistruojame. Kol kas galime pacientus priimti tik ambulatoriškai“, – stebisi direktorius.

Anot jo, prekybos alkoholiu sugriežtinimas veikia kaip prevencijos priemonė dar neįgijusiems priklausomybės, bet sergantiesiems toks apynasris turės mažai įtakos.

Gydytojas įsitikinęs, kad tam reikia veiksmingesnių priemonių.

„Jau turintiesiems tą problemą prekybos alkoholiu ribojamas mažai padės. Kas trokšta išgerti, suras kur. Tokiems žmonėms išgelbėti reikia rimtesnių pokyčių, keisti kitus įstatymus“, – neabejoja D. Mačiulis.

Pasak jo, netgi esama sveikatos priežiūros sistema neskatina žmonių gydytis nuo alkoholizmo. Šiuo metu tokiems ligoniams „Sodra“ per metus kompensuoja tik 14-os darbo dienų nedarbingumą. Pasak filialo vadovo, akivaizdu, kad per dvi savaites žmogus, dėl to kentėjęs metų metus, neatsikratys potraukio alkoholiui. Tačiau ilgesnis gydymas dažnam tiesiog finansiškai neįmanomas.

„Mūsų filialas planuoja teikti psichosocialinę reabilitaciją, kai gydymas truktų 28-ias dienas. Bet kas iš to, jei pacientas nedarbingumo pažymėjimą gautų tik pusei to laiko. Kad tokiems žmonėms padėtų, valstybė turėtų orientuotis į tęstinį, o ne tokį trumpalaikį gydymą“, – siūlo D. Mačiulis.