Stiprų negatyvų politinį atspalvį šiais laikais turintis terminas „propaganda“, kaip ironiška, kadaise ženklino ne valstybių, o Bažnyčios kovą dėl piliečių sąmonės. Šventoji Kongregacija pasivadinusi „de propaganda fide“, kas reiškia tikėjimui propaguoti, tapo pirmąja propagandininke.
Sovietų Sąjungos nostalgija dvelkiančių dainų atlikėjo Olego Gazmanovo koncertai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip nekaltas renginys, kurio neverta sureikšminti pakylėjant iki politinio sąmokslo teorijos lygmens. Tačiau pagal V. Putino propaguojamą „rusiškojo pasaulio“ koncepciją tai nebėra tik pramoga.
Rytų Europos studijų centro (REST) direktoriaus, politologo Lauryno Kasčiūno teigimu, negatyvų atspalvį šis terminas įgijo po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Iki tol egzistavusi vadinamoji „pilkoji“ propaganda, naudota stambių verslo kompanijų, tokių kaip „Coca-Cola“, reklamoje, virto viešaisiais ryšiais, o tarpukariu žaibiškais tempais besivysčiusios „juodosios“ propagandos mastai pokariu išaugo.
Ir vis dėlto riba tarp viešųjų ryšių ir propagandos liko labai trapi. Kada valstybės kultūrinė komunikacija ir viešieji ryšiai kuriant savąjį įvaizdį pasaulyje pereina į propagandos lygmenį?
„Reikia atskirti pastangas išryškinti savo įvaizdį, ką ir Lietuva ne kartą bandė daryti, nuo bandymų kitą sumenkinus pasiūlyti savąjį įvykių aiškinimą“, – „Sekundei“ teigė L. Kasčiūnas.
Propagandos kūrimo metodai universalūs visame pasaulyje. JAV Propagandos analizės institutas 1939 m. paskelbė septynis dažniausiai pasitaikančius klasikinius propagandos mechanizmus.
Juos iki šiol tebetaiko visos valstybės – ir autoritarinės, ir demokratinės, nuo Rytų iki Vakarų. Tačiau, pasak L. Kasčiūno, tarp Vakaruose ir Rusijoje skleidžiamos propagandos yra vienas esminis skirtumas. Pavyzdžiui, JAV veikiantį Ameriką aukštinantį ir pasaulį išjuokti mėgstantį televizijos kanalą „Fox News“ daugelis kaltina konservatyviosios respublikoniškosios propagandos skleidimu. Didžiausi jo kritikai liberalai ir demokratai. Tačiau amerikietis kiekvieną kartą gali perjungti kanalą ir pažiūrėti, kokią to paties įvykio versiją pateikia, pavyzdžiui, CNN.
„Vakaruose žmogus gali rinktis. Rusijoje irgi galima perjungti kanalą, bet kas iš to, jei visi transliuoja tą pačią žinutę, cenzūruojamą Kremliaus. Tai ir yra esminis skirtumas tarp propagandos Vakaruose ir to, kas yra Rytuose“, – pabrėžia L. Kasčiūnas.
Rusiškojo pasaulio strategija
Teigiama, kad Rusijos biudžete apie 3,5 mlrd. JAV dolerių skiriama įvairioms propagandinėms priemonėms, jomis siekiant manipuliuoti buvusių Sovietų Sąjungos valstybių piliečių sąmone, nusipirkti tam tikrų politinių partijų Europoje lojalumą ar Vakarų visuomenei daryti įtaką per „Russia Today“ – 2005 m. įsteigtą anglakalbei auditorijai skirtą Rusijos televiziją, apžvelgiančią pasaulio politikos įvykius interpretuojant Kremliui palankia linkme.
Pasak L. Kasčiūno, reikia pripažinti, kad dalis rusakalbių Lietuvoje (tai rodo ir sociologinės apklausos) gyvena paralelinėj visuomenėj, ne realybėje. Vis dėlto politologas įsitikinęs, kad tai nėra pakankama sąlyga Rusijai pasiekti propagandos lūžio tašką – pakartoti Ukrainos scenarijų.
Nepaisant, kad Rusijoje skurstančiųjų armija kasmet auga ir iškasenų turtingoje valstybėje šiuo metu skurstančiųjų suskaičiuojama daugiau nei 23 mln., anot L. Kasčiūno, propagandai išleidžiamas lėšas dažnas pilietis pateisintų valstybės viešaisiais ryšiais, esą Rusija su pasauliu tiesiog dalijasi regiono naujienomis.
„Tai ir pagrindžia bendrą supratimą, kad riba tarp propagandos ir viešųjų ryšių, kultūrinės komunikacijos, valstybinės politikos, yra labai trapi ir kiekvienu atveju tie viešieji ryšiai gali įgyti propagandos elementų“, – pažymi REST vadovas.
2000-aisiais pirmą kartą tapęs Rusijos prezidentu Vladimiras Putinas, pasak L. Kasčiūno, ėmėsi kurti nuoseklią ir kryptingą propagandos sistemą. Pirmasis jo žingsnis – suvalstybinti žiniasklaidą.
Pagrindiniai nepriklausomi televizijos kanalai supirkti per valstybines įmones, juose susisodinus savus žmones, informacinių kanalų kontrolė atsidūrė Kremliaus rankose. Dabar 90 proc. Rusijos televizijos yra valdoma valstybės. Vėliau gimė „ruskij mir“ – „rusiškojo pasaulio“ koncepcija, V. Putino ypač pradėta propaguoti 2006-aisiais.
Dabar ją papildė dar ir Rusijos, kaip atskiros civilizacijos, idėja, esą puoselėjačios krikščioniškąsias vertybes, nuo kurių tolsta Vakarai. Visa tai, anot L. Kasčiūno, buvo kaip ilgą laiką nuosekliai kalami kuoliukai, klojami pamatai lūžio momentui, kai sulaužomi moraliniai orientyrai, visuomenėje pasėjamos abejonės, netikrumas, chaosas.
Į sąmonę – per jaunystės dainas
Kultūrinis renginys, toks, kaip, pavyzdžiui, nostalgija Sovietų Sąjungai dvelkiančių dainų atlikėjo Olego Gazmanovo koncertai, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visiškai nekaltas, kurio neverta sureikšminti pakylėjant iki politinio sąmokslo teorijos. Tačiau pagal „rusiškojo pasaulio“ koncepciją tai nebėra tik pramoga.
„Tokių koncertų ir tokių dainų esminis tikslas – užkabinti sovietmečio nostalgiją, o ji yra labai svarbus niuansas Rusijos propagandos mašinoje. Jie skirti ne tik rusakalbiams gyventojams, bet visiems, kas dar prisimena sovietmetį ir jaučia laikų, kai buvo jauni, nostalgiją. Natūralu, kad per kultūrinius renginius tą nostalgiją bandoma priminti. Tokiu būdu visuomenei užmetamas lojalumo tinklas, kuriam vadovautų Kremlius. Taigi lengvai nenurašyčiau, kad O. Gazmanovo pasirodymas scenoje tėra koncertas, į kurį ateinama pasilinksminti“, – aiškina L. Kasčiūnas.
Tokie renginiai, eksperto nuomone, nukreipti į visuomenės sluoksnį, kuris ir per 25-erius metus jaučiasi vis dar neprisitaikęs gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje. Jiems tarsi pasiūlomas kitoks pasaulėvaizdis ir kita – Sovietų Sąjungos, taigi Rusijos, piliečio tapatybė.
„Žinodamas „ruskij mir“ koncepciją, pradedi suvokti, kiek tai yra rimta ir kad kultūriniai renginiai joje irgi turi savo vietą“, – pažymi politologas.
Tiesa, anot jo, išugdyti visuomenei imunitetą propagandai vien draudimais neįmanoma. L. Kasčiūno nuomone, Rusijos televizijos kanalų, sukompromitavusių Sausio 13-osios įvykius ir taip smogusių į vieną švenčiausių Lietuvos istorijos vietų, transliacijos uždraudimas buvo savotiškas sušėrimas per rankas išdrįsusiesiems peržengti raudonąją liniją. Tačiau, anot jo, be valstybės ilgalaikės strategijos tokie draudimai tėra gaisrų gesinimas, bet ne jų prevencija.
„Lietuvai reikalinga ilgalaikė strategija, kad Kremliaus valdomos žiniasklaidos priemonės, sovietine nostalgija dvelkiantys koncertai ir panašūs renginiai visuomenės neklaidintų. Lenkija, Latvija apie tai jau pradėjo galvoti, o Lietuvoje, deja, to nematau“, – pripažįsta L. Kasčiūnas.
Priešnuodis propagandai
Politologo nuomone, Lietuvoje pribrendusi būtinybė stiprinti pagrindinius piliorius, ant kurių statomi tautos pamatai – švietimo, kultūros ir istorinės atminties politiką. Vakaruose įsitvirtinusiu ir demokratiniame pasaulyje akcentuojamu kritinio mąstymo, kaip priešnuodžio propagandai, metodu L. Kasčiūnas neslepia abejojantis.
„Kritinis mąstymas reiškia, kad abejoji viskuo, kas tau pateikiama, visą gaunamą informaciją tikrini. Tas yra gerai, bet kai abejonė virsta kultu, ji irgi tampa pavojinga. Pradedama abejoti viskuo: šeima, valstybe, tauta – ir svetimu, ir savu. Nelieka moralinio orientyro visuomenės gyvenime, visi tampa patys sau šeimininkai. Tokioje visuomenėje atsiranda daug nuomonių, daug tiesų“, – įžvelgia ekspertas.
Anot jo, pavojus kyla, kai V. Putino valstybė pradeda žaisti pagal vakarietiškas taisykles ir skleidžiamą propagandą irgi pateikia tiesiog kaip kitokią nuomonę.
L. Kasčiūnas neabejoja: jei valstybė nesugebės išsaugoti istorinės atminties, jos istoriją perpasakos, tik jau savaip, kiti, o dažniausiai priešiškai nusiteikusios kaimynės.
„Ką Rusija jau daro? Ji bando klastoti svarbiausius Lietuvos istorijos faktus pateikdama, kad mūsų partizanai buvo banditai, kad sausio 13-ąją savi šaudė į savus, kad pirmoji Lietuvos respublika, tarpukario Lietuva, buvo fašistinė valstybė, o Sąjūdis – nacistinis darinys. Tokių mitų prikurta aibė. Bet jei tauta turės istorinės atminties ramstį, jos niekas neišmuš iš vėžių. Jei nori būti tvirtas ir stiprus, reikia turėti vertybių branduolį, o jo Lietuvai dar trūksta“, – pažymi L. Kasčiūnas.
Anot jo, Rusijos propagandininkai labiausiai orientuojasi į tautinių mažumų bendrijas. Į Krymą, Donbaso regioną, eksperto teigimu, Rusija nusitaikė neatsitiktinai. Šiose teritorijose, apgyvendintose rusakalbių, nebuvo susiformavusi ukrainietiška tapatybė.
„Ten gyvena žmonės, kurie nežino, kas yra jų tėvynė, kad reikia ginti savo žemę. Dėl to pavyko jose pasėti separatizmo sėklą“, – įžvelgia L. Kasčiūnas.
Pasak eksperto, reikia pripažinti, kad dalis rusakalbių Lietuvoje (tai rodo ir sociologinės apklausos) gyvena paralelinėj visuomenėj, ne realybėje. Vis dėlto L. Kasčiūnas įsitikinęs, jog tai nėra pakankama sąlyga, kad Rusija būtų pajėgi Lietuvoje pasiekti propagandos lūžio tašką – pakartoti Ukrainos scenarijų.
„Lietuvių tauta, išgyvenusi daug istorinių lūžių, net ir šiais globalizmo laikais, tikiu, pajėgtų susitelkti ir išlaikyti hibridinio karo testą, jei būtų tokių intencijų. Mes esame dar gana organiška visuomenė, suvokianti savo tapatybę, nors ją ir reikia stiprinti“, – viliasi ekspertas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
