Nevyriausybinės organizacijos šaukia apie nematomą karantino pusę – išaugusį smurtą šeimose ir skurdą. Tiesiantys pagalbos ranką smurto aukoms nevyriausybininkai tvirtina, jog tokios blogos situacijos, kaip prasidėjus antrajam karantinui, dar nėra buvę.
Agentūros „SOS vaikai“ Panevėžyje vadovė Irma Zabulionytė pasakoja karantino metu sulaukianti gerokai daugiau pranešimų apie smurtą šeimose iš visos Panevėžio apskrities policijos komisariatų.
„Kartais vien skaitant pranešimą gerklėje gumulas stoja, bandant suvokti, kaip žmogui reikėjo visa tai ištverti“, – teigė I. Zabulionytė.
Sulaukę policijos informacijos, specializuotos pagalbos centro specialistai iš karto susisiekia su nukentėjusiaisiais. Anot I. Zabulionytės, tik retas kuris tos pagalbos atsisako, o pokalbiai su jais visuomet atviri iki skausmo.
„Dažniausiai moterys pasakoja, kad apie tai, kaip jos gyvena, su niekuo negalėjo atvirai pasikalbėti. Nes kalbėti apie smurtą šeimoje yra gėda. Tokios moterys save kaltina, jog prieš jas smurtaujama. Bet gėda turėtų būti smurtautojui, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo į pagalbą nukentėjusiesiems skubanti I. Zabulionytė.
Vis dar gajus stereotipas, kad smurtas būdingas tik alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose. Pasak pašnekovės, iš tikrųjų nieko panašaus, tik aukštesnio socialinio sluoksnio šeimose tas smurtas labiau užslėptas, subtilesnis ir dar sunkiau įrodomas. Kai kada smurtautojai net žino, kur reikia trenkti, kad nesimatytų mėlynių ir mušimo žymių.
„Labai liūdna, kai smurtaujama prieš senutėlius tėvus. Močiutei 85 metai, jai nėra saugu gyventi su tokiu rankas keliančiu sūnumi, bet vis jo gaili, todėl užsisuka užburtas ratas. Tokios situacijos beviltiškos, net nežinai, kaip padėti ir apsaugoti močiutę. O smurtas tokiais atvejais labai žiaurus. Atrodo, tokio garbingo amžiaus mamą reikėtų ant rankų nešioti, o čia tranko kaip bokso kriaušę“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo I. Zabulionytė.
Manipuliuoja vaikais
Dar kitokia situacija yra vaikus auginančiose šeimose. Paprastai smurto prieš moterį atveju tvirtinama, kad vaikai konfliktų nematė, miegojo ir nieko negirdėjo. Tačiau, pasak I. Zabulionytės, kai vyksta konfliktas, grumtynės, šauksmai, vargu ar mažieji to negirdi. Tokiu atveju vaikai taip pat pripažįstami nukentėjusiaisiais ir šeimą ima stebėti vaikų teisių specialistai.
„Dažnu atveju įsikišus vaikų teisių specialistams vyras pradeda savotiškai terorizuoti moterį – kokia ji bloga mama, nes jeigu būtų norėjusi juos apsaugoti, nebūtų kreipusis pagalbos. Todėl iš dalies suprantama, kodėl smurtą patyrusios moterys tyliai kenčia. Pirmiausia saugumą reikia suteikti mamai, nes jeigu ji bus saugi, bus saugūs ir vaikai“, – tvirtina „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė.
Nors smurto šeimose būta ir anksčiau, anot pašnekovės, karantinas jį dar labiau paaštrino. Anot I. Zabulionytės, kai žmonės visą laiką leidžia namuose, atsiranda savotiška trintis, rutina, o karantino ribojimai kelia papildomą įtampą. Kai kuriais atvejais moterims yra gerokai sunkiau pabėgti nuo smurtaujančio vyro, kai jis visą laiką namuose. Jau per pirmąjį karantiną atsirado galimybė policijos pagalbą numeriu 112 išsikviesti sms žinute, tik nurodžius savo kontaktinius duomenis.
Nuo smurtaujančių vyrų bėgančias moteris su vaikais priglaudžiančios agentūros „SOS vaikai“ namuose Rožių gatvėje yra penkiolika vietų ir praktiškai visada jos būna užimtos.
„Pasitaiko ir tokių atvejų, kai grįžtama pas smurtaujantį vyrą. Visada moterims sakau, kad tai jų gyvenimas ir jų pasirinkimas, svarbu, jog žinotų, kur rasti pagalbos. Smurto grandinę įmanoma nutraukti, nors labai sunku. Svarbiausia – nebijoti prašyti pagalbos“, – tvirtina I. Zabulionytė.
Prašo maisto ir vaistų
Labdaros ir paramos fondo „Gėrio trupinėlis“ savanorė Irena Dervinienė patvirtina, kad tokių sunkių metų dar nėra buvę. Anot jos, jei ne tokių nevyriausybininkų pagalba, kai kuriose šeimose vaikai būtų pasmerkti badui, nors šiais laikais turėtų būti sunku suvokti, kad yra tokių, kurie neturi ką padėti ant stalo. Pasak I. Dervinienės, iki karantino jų fondas aprūpindavo vargstančias šeimas geradarių suaukotais drabužiais, avalyne, sauskelnėmis, kitais daiktais. Dabar nuolat plaukia prašymai tiesiog nupirkti maisto. Taip pat gerokai išaugo prašymų nupirkti reikalingų vaistų ar medikamentų sergantiems vaikams.
„Kai tik prasidėjo karantinas, nebeatsiginame prašymų. Jie plaukia iš visos Lietuvos, nors mes dirbame tik Aukštaitijos regione. Pati su savanoriais ėjau į parduotuvę pirkti maisto ir vežiau šeimoms. Išties labai sunkus metas visiems ir situacija tik blogėja“, – sako I. Dervinienė.
Ji neslepia, kad daugelis prašančiųjų pagalbos neturi socialinių įgūdžių, negeba tvarkytis su pinigais. Tokiai šeimai sekasi geriau, jei ją globoja atsidavusi socialinė darbuotoja, bet yra kategoriškai atsisakančių socialinių darbuotojų pagalbos. Pasak I. Dervinienės, antrojo karantino metu jų akiratyje atsirado ir visai naujų šeimų, nebesuduriančių galo su galu. Paprastai jose moteris augindavo vaikus, o vyras uždirbdavo pinigus. Karantino metu vieninteliam maitintojui netekus pajamų, visa šeima balansuoja ant išlikimo ribos.
„Liūdniausia, kur vaikais rūpinasi viena mama. Netekus darbo, išgyventi vien iš vaiko pinigų be galo sudėtinga. Skurdo gniaužtuose atsidūrusios šeimos iš tos nevilties įninka į alkoholį. Daugiau ir smurto atvejų, bet tai yra kruopščiai slepiama, nes kitaip tokia šeima netektų vaikų“, – pasakojo savanorė.
Gražių istorijų – vienetai
I. Dervinienė pasakoja, jog tenka susidurti su elementariausių socialinių įgūdžių stokojančiomis šeimomis, kuriose auga šeši, net dešimt vaikų. Prieš karantiną tokie vaikai šilto maisto sulaukdavo mokykloje ir dienos centruose. Dabar jie liko savotiškai įkalinti savo namuose.
„Liūdna, bet yra tėvų, gyvenančių iš vaikų pinigų. Už šešis vaikus šeima gauna 1200 eurų per mėnesį. Dar prieš karantiną vieną paauglį berniuką nuvežėme į prekybos centrą apipirkti. Dėl patyčių mokykloje jis nelankė pamokų ir susidėjo su blogomis kompanijomis. Net širdį suspaudė, kai vaikas atsiduso, kad pagaliau jo niekas nebevadins skurdžiuku, nors mama pinigų priauginamoms blakstienoms rasdavo“, – pasakojo I. Dervinienė.
Anot jos, pasitaiko atvejų, kai piktnaudžiaujama ir savanorių surinkta parama. Tokie atvejai greitai išaiškinami ir šeima nebetenka galimybės sulaukti pagalbos.
Visgi, pasak I. Dervinienės, pasitaiko ir gražių istorijų, kai sunkumų prispausta šeima, sulaukusi pagalbos, stojasi ant kojų ir kuria gyvenimą iš naujo.
„Turėjome šeimą, kuri nepiktnaudžiavo alkoholiu, bet finansiškai sunkiai gyveno. Viena moteris jiems padėjo suremontuoti namus, visą šeimą nuvežė į ekskursiją Vilniuje, apmokėjo vaikų būrelius. Pamatę kitokio gyvenimo viltį, tėvai pasikeitė, susitvarkė“, – pamena I. Dervinienė.
Statistika neatspindi realybės
Žaneta GINAITĖ
Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja
Vien skaičiai ir statistika tikrosios karantino ir visos šios pandemijos atmosferos iliustruoti negali. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai tiek pirmojo karantino laikotarpiu, tiek ir dabar įprastine tvarka reaguoja į gautus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus – iš karto 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Panevėžio apskrityje 2020 m. gauti 2795 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Daugiausia pranešimų gauta Panevėžio mieste – 883. Lyginant su 2019 metais, kai apskrityje buvo registruota 2680 pranešimų, pernai pranešimų skaičius nežymiai išaugo.
Tačiau jau dabar pastebime, kad pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus antrojo karantino laikotarpiu išaugo 6 proc.
Reikia pažymėti, kad šie skaičiai gali neatspindėti tikrosios situacijos dėl svarbių priežasčių. Vaiko teisių gynėjams šio ir praėjusio karantino laikotarpiu sudėtinga gauti informaciją apie visokių formų smurtą patiriančius vaikus. Apie juos nepraneša mokyklos, neformaliojo ugdymo, gydymo įstaigos, dienos centrai ir pan., nes šios įstaigos neturi tiesioginio kontakto su vaikais, net ir socialinių darbuotojų nebe toks glaudus ryšys su šeima. Kaip ir visoje šalyje, daugiausia pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus sulaukta iš policijos pareigūnų.
Liūdna, kad susikaupimo ir susitelkimo reikalavęs ir vis dar reikalaujantis laikmetis tampa išbandymu šeimoms, santykiams, o dėl to kenčia vaikai. Priežastys visur panašios – alkoholio vartojimas, konfliktai, smurtas artimoje aplinkoje – kai vaikai tampa smurto liudininkais arba patys jį patiria. Deja, tenka konstatuoti faktą, kad vaiko teisių gynėjams karantino metu kur kas dažniau tenka apsilankyti lig šiol nežinomose šeimose.
