Juozo Miltinio palikimo studijų centre vyko karališka puota ne tik akims ir skrandžiui, bet ir širdžiai. Juozinių proga žymaus režisieriaus J. Miltinio bičiuliai, mokiniai ir itin artimai jį pažinojusieji dalinosi prisiminimais apie neblėstančio talento asmenybę, jo subtilų ir gurmanišką požiūrį į maistą, vienijusį ir burdavusi bendraminčius.
Juozinių proga J.Miltinio palikimo studijų centras sukvietė režisieriaus bičiulius, draugus, artimai jį pažinojusiuosius ir paprastus panevėžiečius į karališką dvasios puotą dar kartą prisiminti, kokia unikali ir įvairialypė asmenybė buvo maestro. U.Mikaliūno nuotr.
Gyvenimo gurmanas
Juozinės Panevėžio teatralų gyvenime visada buvo švenčiamos audringai ir tik pas teatro legenda tapusį režisierių Juozą Miltinį. Ir šią kovo 19-ąją į J. Miltinio palikimo studijų centrą susirinko teatralai, kultūros ir meno žmonės, paprasti panevėžiečiai paminėti žymaus režisieriaus vardinių.
Nė viena šventė nepraeina be vaišių stalo. J. Miltinis buvo tikras gurmanas – vertino ne tik patiekalo skonį, bet ir pateikimą. Tad renginio svečiai turėjo unikalią progą pamatyti receptų knygas, atkeliavusias iš Paryžiaus, net užsirašyti patikusįjį, pamatyti įvairius J. Miltinio naudotus virtuvės įrankius.
Kaip teigė J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė, režisieriaus virtuvės stilius buvo nulemtas kelių kultūrų: paveldėtos kaimiškos, net archajiškos ir įgimtos, bei išieškotos, prabangios, aristokratiškos. Ir prie stalo jis vertindavo tik tuos, kurie žinojo, kaip laikyti taurę ir mėgautis maistu.
„Juozinės visada būdavo šventė, kuri tęsdavosi nuo ryto iki vėlaus vakaro. J. Miltinis kaip koks karalius sėdėdavo namuose ir laukdavo, kol kas nors ateis jo pasveikinti. Vaišės nebuvo gausios, veikiau kuklios: raudonasis vynas, sūris, alyvuogės, riešutai. Viską nulemdavo patiekalo pateikimas, jo rafinuotumas, neįprastas skonis. Bet visi šie dalykai įgaudavo prasmę tik tada, kai buvo galima jais mėgautis ir kalbėtis apie gyvenimą“, – pasakojo A. Mikelinskaitė.
Mokytojas ir šefas
Lietuvos televizijos žurnalistė, aktorė ir režisierė Nijolė Baužytė, puikiai pažinojusi maestro, jį prisiminė kaip tikrą estetą, iš kurio mokėsi visi. Dar 1962 m. į užsienį, Lenkiją, buvo išleista Lietuvos žurnalistų ir teatralų delegacija. Lietuviai buvo nuvesti į vieną prabangiausių to meto restoranų „Bristolį“. Delegacijos vadovas visus įspėjo, kad niekas nedrįstų prisiliesti nė prie vieno įrankio, kol jį paims J. Miltinis. Tačiau atsirado tokių, kurie nurodymo nepaklausė, ir kiti buvo priversti raudonuoti.
„Visus susodino prie ilgo stalo, šalia stovėjo padavėjai. Ant stalo kiekvienam buvo padėti įrankiai ir grafinėlis su neaiškiu skysčiu. Mūsų delegacijos vadovas įspėjo neimti nei šaukšto, nei šakutės, kol šito nepadarys J. Miltinis: jeigu jis ima šaukštą – ir visi turi jį imti. Vienas iš kino studijos operatorių, pamanęs, kad grafinėlyje esantys gelsvas skystis – konjakas arba likeris, nieko nelaukdamas užsivertė. O ten – aliejus daržovėms“, – dabar kaip linksmą nutikimą prisiminė N. Baužytė.
Lietuvos televizijos žurnalistė, aktorė ir režisierė Nijolė Baužytė.
Tačiau tąkart jis toks juokingas atrodė tik lenkų padavėjams. Nors J. Miltinis buvo tikras gurmanas, keldavęs didelius reikalavimus pačiam valgio pateikimo ritualui, kartais jis pasielgdavo labai netradiciškai. Kartą N. Baužytė ir J.Miltinis vakarojo tuo metu garsiame Vilniaus restorane. Atėjusio padavėjo jis paprašė armėniško konjako, tačiau šis galėjo pasiūlyti tik arabiško. Tada žymusis režisierius pareiškė esąs prosemitas, todėl arabiškų negeria, ir užsisakė prancūziškos kavos. Tačiau ir tokios restorane nebuvo. Ir kai padavėjas negalėjo atnešti režisieriaus pageidaujamos angliškos arbatos, jis išskubėjo ieškoti administratoriaus.
„Padavėjas manęs paprašė, kad prieičiau prie jo, ir paklausė, kas tas didis žmogus. „Ką jūs nepažįstate, čia juk J. Miltinis!“, – nustebau. Jis suglumo, tikriausiai pamanė, kad čia gal koks nors partinis veikėjas, ir nulėkė į virtuvę. Bet po kiek laiko atėjęs sako: „Juozai Miltini, mes nemokame išvirti angliškos arbatos, bet jeigu jūs pamokysite, mes mielu noru tai padarysime.“ J. Miltinis į virtuvę įplaukė kaip laivas ir visus pamokė. Netrukus ir kava, ir arbata garavo ant mūsų stalo“, – ir ją pačią nustebinusį J. Miltinio poelgį prisiminė N. Baužytė.
Dieviško skonio gėrimas
Žymusis režisierius buvo tikras gurmanas, tačiau niekada nesikratė ir prastesnių gėrimų. Po pasisėdėjimo Vilniaus restorane išsikvietę taksi J. Miltinis ir N. Baužytė išvyko pas Juozą Keliuotį, kuris gyveno gana skurdžiai. Ištraukęs bulgariško vyno butelį, J. Keliuotis nukulniavo į virtuvę virti kavos, o J. Miltinis ėmėsi pilstyti vyną. Tačiau tik atkimšęs butelį jis pamatė, kad kamštelis iš vidaus supelijęs.
„Vynas supelijęs, bet gerk nė nemirktelėdama, nes jis neturi pinigų“, – mane įspėjo J. Miltinis. – Bet man net nebūtų atėję į galvą mirktelėti, kai pašonėje sėdi dvi dievybės, bet ką būčiau išgėrusi“, – juokavo žinoma moteris.
Ji niekada nepamirš ir legendinių J. Miltinio ledų. Kartą maestro jai ir savo mokinei Laimai Rapšytei pažadėjo paruošti ledų. O jis gamindavo išties nuostabius baltus skanėstus. Sutartą dieną ir valandą aktorės jau stovėjo prie J. Miltinio namų durų, jas atidarė pats šių namų šeimininkas.
„Jis įsirėmė abiem rankom į staktą ir klausia mūsų, ko atėjome. Mes vos išlemenome, kad jis pats mus kvietė ledų. „Ai ledų, Vacy, – pašaukė Vaclovą Blėdį, – duok joms po rublį, tegu nusiperka“, – pasakojo N. Baužytė.
O vienas paskutiniųjų kulinarinių susitikimų su J. Miltiniu buvo dieviškojo gėrimo ragavimas. N. Baužytei teko užduotis suorganizuoti televizijos interviu su J. Miltiniu. Tačiau šis užsiprašė net 150 rublių honoraro, nors net patiems žymiausiems žmonėms didžiausias buvo 51 rublis. N. Baužytė režisieriaus atvirai ir paklausė, kam jam tokia suma. Jis atvirai papasakojo, kad parduotuvėse atsirado ananasų ir armėniško konjako, o jam bičiuliai padovanojo ąžuolinę statinaitę, tad gaminsiąs dievų gėrimą. Nieko kito neliko, kaip visai kūrybinei grupei verstis per galvą ir surinkti maestro prašomą sumą.
„Po trejų metų J. Miltinis mane pakvietė paragauti šio dievų gėrimo. Atnešė jį sidabriniame ąsotėlyje ir mažyčiu samtuku pradėjo pilstyti į stiklinaites. Tik sau prisipylė pilną ir pareiškė, kad ir pirkęs, ir daręs, taigi jam priklauso daugiau. Tai tikrai buvo dievų gėrimas“, – kaip dabar prisimena jo dievišką skonį N. Baužytė.
Savo prisiminimais apie J. Miltinį ir jo subtilų maisto pojūtį dalijosi ir režisierius Julius Dautartas, skulptorius Juozas Šlivinskas, menininkė Gintarė Uogintaitė, kurios tėvų namuose Palangoje kiekvieną vasarą mėgdavo apsistoti J. Miltinis, jo mokinys Rudolfas Jansonas, dainų kūrėjas ir atlikėjas Sigitas Stankūnas. Prancūziškai Oskaro Milašiaus eiles skaitė Paryžiuje gimusi knygnešio Juozo Masiulio anūkė Karolina Paliulytė. Renginiui pasibaigus visi jo dalyviai galėjo prie raudonojo vyno, kurį itin mėgo maestro, taurės ir lengvų užkandžių pabendrauti ar pasidalyti J. Miltinio pamėgtų valgių receptais.
Lina DRANSEIKAITĖ
