Šiemet Aplinkos ministerijai pakeitus Kapinių tvarkymo taisykles, kapviečių pripažinimas neprižiūrimomis ir teisės jas prižiūrėti suteikimas tapo aiškiau reglamentuotas. Bet ir tvarkai tapus skaidresnei, miesto Savivaldybės laukia dar gana nemenkas darbas nustatant, kada kiekvienoje konkrečioje neprižiūrimoje kapvietėje paskutinį kartą laidota.
Aplinkos ministerijos specialistų aiškinimu, pakeista tvarka visiškai susiaurino landą galimai korupcijai skirstant apleistas kapvietes. Mat iki šiol savivaldybėse sprendimą paskelbti kapą neprižiūrimu dažniausiai priimdavo įgaliotas vienas asmuo ir nebuvo aiškių kriterijų nustatyti, ar kapvietė tikrai yra netvarkoma.
Pagal naujas taisykles neprižiūrima laikoma tokia kapvietė, kuri netvarkyta ne trumpiau kaip dvejus metus ir nustatyta tvarka pripažinta neprižiūrima. Apie kapvietės būklę spręs speciali savivaldybės sudaryta komisija, kuri dvejus metus turės stebėti, ar kapvietė tvarkoma. Ji priims ir sprendimus dėl kapvietės statuso.
Savivaldybės interneto svetainėje turi būti skelbiami duomenys apie galbūt neprižiūrimas ir jau pripažintas neprižiūrimomis kapvietes. Jeigu kapvietė nėra tvarkoma, jos priežiūra ir teisė joje laidoti atitenka kitiems asmenims.
Prieš atiduodami kitiems tikrins
Panevėžio miesto savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausioji specialistė Simona Mickutė sako, kad ir anksčiau, ir dabar neprižiūrimų kapviečių pripažinimo tvarkos pradžia liko ta pati. Jeigu kapvietė netvarkoma ilgiau nei metus, kapinių prižiūrėtojas turi raštu informuoti atsakingą asmenį, kad laidojimo vieta būtų sutvarkyta. Ir jeigu per metus nuo įspėjimo tokios kapvietės nebūna sutvarkomos, prižiūrėtojas apie galbūt neprižiūrimas kapvietes vėl informuoja savivaldybę.
Šiuo atžvilgiu, pasak S. Mickutės, niekas nepasikeis. Esą jau anksčiau miesto Savivaldybėje buvo sudaryta komisija kapvietėms pripažinti neprižiūrimomis.
„Dabar, kai mums pateikia duomenis apie galbūt neprižiūrimas kapvietes, mes turime per penkias dienas paskelbti apie jas savo interneto svetainėje, – aiškino skirtumus specialistė. – Būtent po to paskelbimo praėjus ne mažiau kaip dvejiems metams ir ne daugiau kaip trejiems, komisija gali pripažinti kapvietes neprižiūrimomis. Bet turi tikrinti per metus ne mažiau kaip tris kartus.“
2016 metų sausio 1 dienos duomenimis, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje neprižiūrimų kapviečių buvo 199, Šilaičių – 317.
Šių metų gegužės 24-osios duomenimis, tokių kapviečių Ramygalos gatvės kapinėse šiek tiek padaugėjo ir yra 208, o Šilaičių kapinėse sumažėjo iki 287.
Norinčiųjų netrūksta
Pripažinus kapvietę neprižiūrima, ją gali oficialiai prižiūrėti kitas asmuo, o po tam tikro laiko joje ir vėl laidoti. Tiesa, pasak S. Mickutės, tik tuo atveju, jei bus praėjęs kapo ramybės periodas.
Nepaisant tokių apribojimų, Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiosios specialistės patikinimu, yra nemažai žmonių, rašančių Savivaldybei prašymus ir norinčių tokių kapviečių.
Prašymų gauti neprižiūrimas kapvietes siuntėjai pasirašytinai supažindinami su taisyklėmis, kurių privalės laikytis. Pavyzdžiui, jei tokioje kapvietėje yra paminklas, jis negali būti nugriautas. Negalima keisti kapvietės ribų, ant paminklo turi būti išsaugoti senieji užrašai ir panašiai.
Nauji statiniai tokioje kapvietėje galimi tik suderinus su kapinių prižiūrėtoju.
Be to, perėmusieji neprižiūrima paskelbtą kapvietę įsipareigoja ją prižiūrėti ir tvarkyti. Pasak S. Mickutės, naujausiais duomenimis, sąraše dabar yra 38 tokie prašymai. Kai kurių jų autoriai laukia jau ne vienerius metus.
Yra daug žmonių, prašančių kapviečių be paminklų. Ir tokių kapinėse netrūksta. Taip pat labiausiai pageidaujama kapviečių mieste esančiose kapinėse – tą, S. Mickutės teigimu, lemia elementarus patogumas: lengvai pasiekiamas laidojimo vietas lengviau ir prižiūrėti.
Prašymų teikėjų amžius irgi labai įvairus – yra tiek jaunesnių žmonių, tiek jau gana garbingo amžiaus. Savivaldybės specialistės spėjimu, vyresnio amžiaus panevėžiečiai nori susiplanuoti, kur bus palaidoti. Jie ir Savivaldybėje lankosi dažniau – pasiteirauti, ar dar nepajudėjo eilė. Bet, patikina S. Mickutė, yra ir nemažai jaunų interesantų. Taip pat tokių, kuriuos su palaidotaisiais kape sieja tolima, tačiau dokumentais neįrodoma giminystė, taigi jie negali oficialiai tvarkyti kapvietės. Dar viena kategorija pretendentų – asmenys, kurie kapvietę prižiūrėjo kieno nors paprašyti.
Specialistai taps detektyvais
Nors ir anksčiau galiojo konkreti kapviečių paskelbimo neprižiūrimomis tvarka, tokių buvo atsiradę tik 2013 metais ir tik keletas. Ir jos nebuvo niekam skirtos.
Kam nors skirti seną kapvietę, kurioje nėra paminklo, pasak S. Mickutės, labai rizikinga. „Būna, kad po daug metų atsiranda giminaičių“, – aiškina specialistė, kodėl Savivaldybė neskubėjo tokių laidojimo vietų dalyti.
Tačiau dabar, praėjus nustatytam laikui, jos bus skiriamos. Bet prieš tai miesto Savivaldybei teks paplušėti nustatant, kada tokioje kapvietėje palaidotas paskutinis žmogus. Kaip sako S. Mickutė, vienas dalykas, jei yra paminklas – tuomet gelbsti ant jo iškaltos datos. Tačiau sunkumų yra su kapvietėmis be paminklų. Turimas laidojimų archyvas išlikęs tik nuo 1984 metų, taigi teks ieškoti kitų būdų nustatyti laidojimo laiką. Pavyzdžiui, gali būti remiamasi ant greta esančių kapviečių paminklų užrašytomis palaidojimo datomis.
Kaip jau „Sekundė“ ne sykį rašė, naujos laidojimo vietos Panevėžyje tampa itin reikalingos. Gegužės 2 dienos duomenimis, Pašilaičių kapinėse buvo likusios 57 laisvos vietos, Šilaičių kapinėse – 13. Ramygalos gatvės kapinėse vėl laidojama tik į šeimos kapvietes.
Pasak S. Mickutės, labai sunku nuspėti, kiek reikės laisvų vietų artimiausiu metu. „Praėjusį mėnesį kapinėse buvo išnaudotos tik dvi naujos vietos, bet vidutiniškai per mėnesį būna apie penkiolika“, – skaičiuoja ji.
O kaip bus su pavogtomis kapavietėmis kai prieš 30 metų, Panevėžio gatvių kuruotose Ramygalos gatvės kapinėse vyko nelegalus kapaviečių aukcionas. Kai pakvipo negeru- buvo sudegintas archyvas. Seni panevėžiečiai tą prisimena. Prieš du metus norėjau sužinoti keturių žmonių palaidotų 1973,1984,1998,2005m.palaidojimo vietas-nepvyko nes jų nebuvo kapininko registracijos knygose, o realiai tie kapai yra kai kur su konkrečia palaidojimo data, o daugiausia – ,,………… šeima”. Kapininko teigimu tokių kapaviečių yra apie 30 proc. Klausimas: kaip galėjo 1998 ar 2005 m.palaidoti numirėlį į tuščią kapavietę jei Ramygalos gatvės kapinėse laidojimas uždraustas 1982 m. Kiek tokių kapaviečių buvo parduota tas žmogus nebepasakys, nes jis atgulė ten pat., o p. Mickutės tarnyba dirba silpnai.
įdomu ką p žurnalistė Daiva Savickienė veikė per lietuvių kalbos pamokas kad nežino žodžių jungimo taisyklių. Primąsto naujadarų – kapvietė,. Pagal taisykles jungiami 2 žodžiai kapas ir vieta, o junginys bus kapavietė.