Negimiau Panevėžyje, niekada čia negyvenau, retokai gyvenimo keliai mane čia atveda. Tačiau šiame krašte gimė mano tėvas, čia palaidoti mano seneliai ir proseneliai, čia gyvena mano giminės, todėl man brangus šis kraštas, mieli jo žmonės ir man ne tas pats, kaip jie čia gyvena.
Įsisukęs į kasdienę rutiną, dažnai nepastebi labai svarbių dalykų, kurie galėtų nesunkiai sumažinti rūpesčius ir pagerinti gyvenimą. Tokiais atvejais išsigelbėjimas gali būti žvilgsnis iš šalies. Man nusišypsojo laimė per pusmetį aplankyti Panevėžį du kartus ir per trumpą laiką pabendrauti su keliais šimtais žmonių. Turėjau progą pažvelgti į panevėžiečių gyvenimą iš esmės ir jaučiu pareigą išsakyti savo pastebėjimus.
Pirmą kartą apsilankiau vasaros pradžioje mielos mokytojos Alvydos Beržonienės kvietimu. Ji kas trejus metus Panevėžio muzikos mokykloje rengia respublikinę jaunųjų muzikantų, grojančių liaudies instrumentais, šventę „Tirlytis“. Šventės pabaigoje buvau vakaronės, kurioje jaunieji atlikėjai turėjo galimybę smagiai pasišokti lietuvių liaudies šokių, vedėju.
Po vakaronės su Panevėžio Pietinės bendruomenės pirmininku Donatu Golubevu išėjome pasižvalgyti po miesto centrą. Laisvės aikštėje dūdas pūtė orkestras. Iš skelbimų buvo aišku, kad kiekvieną penktadienio pavakarę čia koncertuoja miesto meniniai kolektyvai. Koncerto klausėsi keli garbaus amžiaus piliečiai. Oras buvo gražus, matėsi ir nemažai jaunimo, bet jie ėjo pro šalį Nevėžio link. Parūpo sužinoti, kuo gyvena Panevėžio jaunimas, todėl patraukėme iš paskos.
Priėję nuostabų Senvagės parką, pamatėme, kad čia laiką leidžia bemaž du šimtai Panevėžio jaunuolių, daugiausia vyresnių gimnazistų. Jie sėdėjo ant suolelių, atraminių sienelių ir nerūpestingai gurkšnojo alų, sidrą, stipresnius gėrimus. Aplinkui mėtėsi gausybė svaigalų taros. Buvo aišku, kad čia įprasta taip leisti laiką.
Pradėjome eiti nuo grupės prie grupės. Klausėme, ar žino kad viešosiose vietose svaigalų negalima gerti? Ar žino, kad nepilnamečiams iš viso negalima gerti? Kad svaigalai kenkia sveikatai? Visa tai jie žino, bet geria nuolat. Pasiūlėme butelių turinį išpilti į šiukšlių dėžes. Vieni taip ir padarė, kiti įsidėjo į rankines, treti nekreipė dėmesio. Pastariesiems teko iškviesti policininkus, bet jiems pasirodžius svaigalai buvo išslapstyti.
Patruliai perėjo takais ir išvyko. Mes likome ir kalbėjomės su jaunimu. Jie pasakojo geriantys todėl, kad visi aplinkui taip daro ir net neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Panevėžyje jaunimui yra liūdna, nėra ką veikti laisvalaikiu, niekas neįsivaizduoja bendravimo be svaigalų. Visi baigę mokslus išvyks iš Panevėžio, labiausiai norėtų emigruoti iš Lietuvos.
Supratau, kad Panevėžio jaunimui reikia šviesesnio pavyzdžio, todėl Panevėžio Pietinės bendruomenės pakviestas žiemą atvykau su jaunimo būreliu. Dvi dienas trijose mokyklose pasakojome, kaip svarbu telktis į bendruomenes, užsiimti prasminga veikla, išmokti džiaugsmingai bendrauti be alkoholio, švęsti lietuviškas šventes. Bendruomeniškumas, pagrįstas geriausiomis tautos vertybėmis, gali padėti išspręsti pagrindinius gyvenimo uždavinius. Jis gali suteikti supratimo, jėgų ir ryžto sukurti laimingą gyvenimą Lietuvoje, Panevėžyje.
Kad kalbos nebūtų tuščios, visi susirinkusieji buvo įtraukti į veiksmą. Uždegę šventinę ugnį linkėjome vieni kitiems pačių geriausių dalykų, žaidėme žaidimus, šokome lietuviškus šokius, apsikabinę dainavome lietuvių liaudies dainas. Visi įsitraukė į gyvąją ir amžinąją mūsų tautos kultūrą, kuri sujungia žmones, pripildo juos džiaugsmo, pakrauna jėgų ir laimės. Tai reikia palaikyti nuolat. Tačiau kuriam laikui tų jėgų ir gyvenimo džiaugsmo užteks? Ką daryti, kad šios mūsų tautos geriausios vertybės būtų grąžintos visiems panevėžiečiams ir jaunimui?
Tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus vidutiniškai prie televizoriaus kasdien praleidžia po keturias valandas. Panevėžio jaunimas 80 proc. savo laisvalaikio prasėdi prie kompiuterių. Ar leistume kam nors savo svetainėje išpilti šiukšlių? Kas svarbiau: svetainės grindys ar žmogaus sąmonė? Kodėl leidžiame valandų valandas pilti iš ekranų šiukšles į savo, jaunimo galvas?
Tam, kad būtų atsverta neigiama vartotojiškos kultūros įtaka, valstybės biudžeto lėšos yra skiriamos žmogui ugdyti, geriausioms vertybėms išlaikyti, svarbiausiems poreikiams tenkinti. Neigiamus sėdėjimo prie ekranų padarinius gali atsverti gyvoji kultūra, kai žmonės betarpiškai įsijungia į bendrą veiksmą. Tam mes turime per šimtmečius sukaupę didžiulį dvasinį lobyną, patirtį ir įgūdžius. Tai vadinama etnine kultūra, ją saugoja ir įpareigoja puoselėti Lietuvos įstatymai.
Panevėžio mokyklose nėra etninės kultūros pamokų, nėra nė vieno folkloro ansamblio. Jei mes nesuteikiame jaunuoliui pagrindinių tautos vertybių, neišmokome vertinti savo protėvių žemės ir dvasinio paveldo, neišugdome sveikos ir džiaugsmingos bendravimo kultūros, mes jį stumiame į neviltį ir emigraciją. Netenka stebėtis ir tuo, kad mokyklos Panevėžyje nedovanotinai nyksta – per metus sumažėja 1000 mokinių. Taigi per keliolika metų neliks nė vieno moksleivio. Ši žinia – rimčiausias miesto žlugimo pranašas.
Panevėžio metinis kultūros biudžetas yra 7 mln. litų. Tik ketvirtis etato skiriama vieno folkloro ansamblio vadovui. Jam tų lėšų net neužtenka važinėti iš namų kitame rajone į ansamblio repeticijas ir renginius. Būtent folkloro ansambliai grąžina žmonėms gyvąją kultūrą, įtraukia juos į bendravimo džiaugsmą per vakarones, šventes. Tačiau Panevėžio prioritetai aiškūs: iš gyventojų pinigų išlaikomi šimtai profesionalių atlikėjų, kurie koncertuoja ir vaidina sustingusiems žiūrovams. Nykstančiame Panevėžyje tai atrodo kaip puota maro metu.
Lietuvių patarlė sako: „Ne viskas auksas, kas auksu žiba.“ Neabejoju Panevėžio sceninių kolektyvų meniniu lygiu, bet internete ir televizijoje galima rasti gerokai įdomesnių dalykų.
Nesu aš sceninės kultūros priešininkas, tačiau jai dėmesys gali būti skiriamas tik tada, kai žmonių gyvenimas kupinas gyvosios kultūros, teikiančios jiems sveikatą, džiaugsmą ir jėgas laimingai gyventi. Žmonėms reikia ne gražių sceninių vaizdelių, bet savo gyvenimo pilnatvės ir laimės. Jiems reikia supratimo ir patikėjimo, kad jie patys yra vertybė. Blaivia galva sudainuota daina draugų rate, vakaronėje pašokdintos laimingos merginos ir moterys yra gerokai svarbiau už visas pasaulio scenas.
Panevėžys pakils greitai, jei miesto politikai, mokyklų, kultūros, kitų įstaigų, visuomeninių organizacijų vadovai supras šiuos dalykus ir visas savo jėgas, išteklius, biudžeto lėšas skirs tam, kad žmonėms būtų sugrąžinta gyvoji kultūrą, savo pavyzdžiu parodys, kaip svarbu yra telktis į bendruomenes, kad žmonės pradėtų palaikyti viens kitą. Tuomet jaunimas nenorės išvykti iš tokio puikaus miesto, mokyklos bus užpildytos mokiniais, blaivios galvos sumąstys, kaip sukurti darbo vietas.
Tai yra panevėžiečių gyvybės ir mirties klausimas. Tikiu, kad ne vien man rūpi Panevėžys, kad tokių garbingų miesto piliečių gretos augs. Jie ne tik susitelkę kels Panevėžį, bet ir pasirūpins, kad šios mintys sklistų, būtų pagrįstos darbais, kad liaudies lėšos – biudžetas – būtų panaudotas visų žmonių gerovei.
Valdas Rutkūnas, Sekunde.lt
