Soulo grupė iš Alabamos „St. Paul & The Broken Bones“ prieš kurį laiką tapo netikėtu Ievos Rekštytės-Matuliauskės muzikiniu atradimu. O dabar apstulbsta patys atlikėjai, sulaukę interviu pasiūlymo iš šalies, kurioje dar nėra lankęsi ir nė neįtarė ten turį klausytojų.
Iki šiol prisimenu tą nuostabą. Televizoriaus ekrane vieną po kitos keitė negirdėtos, bet velniškai talentingos grupės, pasirodančios projekto „NPR Music“ studijoje. Staiga mane, užsisukusią nuo ekrano ir kažką gaminančią virtuvėje, pasiekia soulo muzikos ritmai ir netikėtai visa jėga pliūptelėjęs šiek tiek prikimęs dainininko balsas. Turiu savotišką silpnybę energingiems, tarsi be jokių pastangų valdomiems, afroamerikiečių vokalams, tad impulsyviai atsisuku pasižiūrėti, kas šis, tokia muzikalia drąsa pričiupęs mane stačiai buitinėje kasdienybėje.
O! Ekrane matau stambaus sudėjimo akiniuotą vyrą, neįtikėtinai mikliai trypčiojantį kojomis ir siūbuojantį klubais. Jis – baltaodis! Apstulbusi klesteliu šalia televizoriaus iš arčiau pasižiūrėti į šį sprogstamosios energijos pasirodymą, tikrą seno gero soulo šventę. Išsėdžiu, tiesa, neilgai, mat ritmai kelia iš vietos.
Šis atradimas įvyko prieš kelerius metus, o štai dabar tą patį energingą pakimusį vokalą girdžiu per savo ausines. Tik jis nedainuoja, o sveikinasi stipriu pietinėms JAV valstijoms būdingu akcentu. „Labas, ar girdi? Čia Lietuva?“ – džiugiai rikteli ir ima kvatotis. Grupės siela ir vokalistas Paulas Janeway kalba lygiai taip pat, kaip dainuoja, jo pozityvumas, rodos, trykšta per siūles.
Mudu aptariame grupės atsiradimo priežastis. 2012-aisiais, tuomet bedarbis, Paulas su geru bičiuliu gitaristu Jesse Phillipsu ryžosi suburti grupę. Pasirodo, tai turėjo būti vienkartinis smagus muzikinis projektas, kuriam pasibaigus abu ketino ieškoti žemiškesnės veiklos, nes „verstis Alabamoje – ne juokai“. Grupei simboliškai atiteko P. Janeway vardas ir pirmo atlikto kūrinio „Broken Bones and Pocket Change“ pavadinimo dalis. Be šių dviejų vyrukų, grupę sudaro gitaristas Browanas Lollaras, būgnininkas Andre Lee, klavišininkas Alas Gamble’as ir trimitininkas Allenas Branstetteris. Koncertų turuose kompaniją dar papildo trombonininkas ir saksofonininkas.
Sproginėju iš laimės vien nuo minties, kad taip toli klausomasi mūsų muzikos.
Muzikinis „St. Paul & The Broken Bones“ stilius susiformavo tarsi savaime. Buvo neįmanoma ignoruoti charakteringo Paulo vokalo, išlaisvinto bažnytinės gospelo muzikos, kurioje būsimasis atlikėjas tarpo nuo vaikystės. „Aš skambu taip, kaip skambu, dainuoju taip, kaip dainuoju. Negali nuo to išsisukti, – pietietiškomis intonacijomis varijuoja Paulas. – Mūsų praeityje buvo daug retro soulo tipo muzikos. Mus ji užaugino, mums ji graži. Tai tęstinumas. Galiausiai manau, kad žanrai yra svarbūs viešiesiems ryšiams ir įrašų studijoms, bet ne mums, atlikėjams.“ Dainininkas įsitikinęs, kad muzikoje, kaip ir bet kurioje kitoje viešoje veikloje, svarbiausia būti tikram dėl to, ką sakai.
Iš to, kaip Paulas apibūdina grupės narius, akivaizdu, kad juos sieja ne tik muzika, bet ir tvirta draugystė. „Groti su bičiuliais ir sudėtinga, ir lengva. Tu dar labiau mėgsti artimą žmogų, su kuriuo tau sekasi, bet būna dar sunkiau, kai nesiseka. Kad ir kas nutiktų „St. Paul & The Broken Bones“, aš ir Jesse, su kuriuo buvome pažįstami apie devynerius metus prieš įkurdami grupę, visuomet išliksime geriausi draugai; jis buvo ir pabrolys per mano vestuves. Vis dėlto, kartais sveika atskirti kūrybą nuo draugystės“, – dėsto dainininkas.
Jis sako, kad grupės narių kūrybinės ambicijos šiuo metu labai paprastos – kurti kuo geresnę muziką ir ją sugroti kuo daugiau koncertų. Muzikantai tarpusavyje pajuokauja ir apie „pasaulio užvaldymą“, kuris jų žodyne reiškia grojimą kiek įmanoma daugiau planetos vietų. „Ypač ne angliškai kalbančiose šalyse!“ – per ausines sugriaudėja Paulas. Kai net nesuprantant dainos žodžių garsai vis tiek pasiekia žmogų ir virsta jausmu, tai yra geriausias įrodymas, jog vykusiai komunikacijai kalba nėra tokia svarbi. „Ji tik antrinis būdas pasiekti vienybės momentus, – priduria. – Kartais daug efektyviau tai gali padaryti vien dėl muzikos ir jos sukeliamų emocijų.“
Bažnytinės muzikos fonas, kuriame susiformavo beveik visi „St. Paul & The Broken Bones“ nariai, turėjo įtakos ne tik grupės krypčiai, bet ir atlikėjų laikysenai ant scenos. Net stebint jų pasirodymą ekrane atrodo, kad pasiekti bendrumą su tegul ir įsivaizduojamu klausytoju jiems yra gyvybiškai svarbu. P. Janeway pritaria minčiai, kad savo muzika jie kviečia dalytis „čia ir dabar“ momentu ir, bent kol trunka daina, pamiršti išorinį pasaulį. „Kartu būname ir kalno viršūnėje, ir slėnio gilumoje“, – tarsi cituodamas gospelo giesmę išniūniuoja pašnekovas.
Jam pačiam yra tekę pajusti ir viena, ir kita. Iki „St. Paul & The Broken Bones“ sukūrimo sunkiai besivertęs P. Janeway niekada nebuvo išvykęs toliau už JAV sienos, tad tik prieš grupės gastroles turėjo įsigyti pasą. O dabar jis planuoja koncertus tolimiausiose pasaulio vietose, yra laimingai vedęs ir gali pats išlaikyti šeimą. „Niekada nebūčiau drįsęs apie tokį etapą net pasvajoti! – sako Paulas. – Kaip ir apie tai, kad kada nors duosiu interviu lietuvių spaudai.“ Kelias akimirkas jis iš širdies juokiasi ir prisipažįsta sproginėjantis iš laimės vien nuo minties, kad taip toli klausomasi jų muzikos.
