Kalėdinė eglutė Lietuvoje šiais laikais įžiebiama gerokai anksčiau, nei prasideda advento laukimas, o šventinė puošyba tapo neatsiejama žiemos sezono dalimi.
Tačiau dar prieš pusantro šimtmečio toks reginys daugeliui lietuvių būtų atrodęs egzotiškas ir visiškai svetimas. Eglutės puošimo tradicija mūsų krašte gimė vangiai, lydima ne tik nuostabos, bet ir kritikos, abejonių bei Bažnyčios nepritarimo.
Netikėtas reginys
Praeityje tik prieš Kalėdas puošta, o šiais laikais gerokai anksčiau visomis spalvomis sužaižaruojanti šventinė eglutė nėra labai sena lietuviška tradicija. Ji, nors ir nelabai mielai iš kitų tautų perimta, netrukus buvo pamėgta, tapo sava ir puošnumu bei spindėjimu nebenusileidžianti pasaulio gražiausioms.
Į lietuvių namus puošni kalėdinė eglutė atėjo skirtingais laikais ir būdais – į dvarus pirmiausia ir įspūdingai, pas miestiečius kiek vėliau ir gana mielai priimant, į kaimo gyventojų namus vėliausiai ir nelabai pageidaujant.
Visus nuo vaikystės lydinčio svarbaus Kalėdų atributo – eglės žaliaskarės puošimo istoriją pasakoja Panevėžio rajone, Miežiškiuose, prieš daugiau nei dešimtmetį atidarytas Eglutės žaisliukų muziejus.
Tiesa, dabar jis užvertas remontui, bet plaktukai jau kaukši, darbai verda ir netrukus bus baigti.
Išdėsčius eksponatus, lankytojai čia vėl bus laukiami ir iš muziejaus įkūrėjos bei jo vadovės miežiškietės Violetos Karklytės išgirs tiek įdomių pasakojimų, pamatys tiek grožio, kad į eglutę ir jos puošmenas pradės žvelgti gal ir kitokiu žvilgsniu.
Juk toks, regis, įprastas ir priprastas ritualas – Kalėdų eglutės puošimas – taip pat yra krašto kultūros, jo istorijos dalis, turinti ir atradimų, ir paslapčių.
Naujovę įsileido nelengvai
Pirmą kartą puošnios Kalėdų eglutės vaizdą savo dienoraštyje aprašė tuomet dar būsimasis kunigas ir rašytojas Antanas Baranauskas 1853 metais, kai pamatė ją papuoštą vieno caro valdininko namuose.
Tokio reginio ne tik jis, bet ir dauguma Lietuvos gyventojų iki tol nebuvo nei matę, nei apie tai girdėję.
Netrukus puošnios eglutės atsirado ir kitų turtingų gyventojų namuose.
Kaip pasakoja V. Karklytė, apie 1896 metus Lietuvoje veikusiose rusiškose mokyklose pradėtos rengti ir kalėdinės šventės su papuoštomis eglutėmis bei dovanėlėmis vaikams.
Taip, matyt, norėta į rusiškas mokyklas pritraukti slaptai daraktorių mokytus lietuvių vaikus.
Vakarėliams prie papuoštos eglutės iš pradžių labai priešintasi, teigta, kad tai nėra ir negali būti lietuvių tradicija.
„Ne tik vaikų tėvai, bet ir to meto šviesuomenė buvo priešiška tai tradicijai ir visaip stengėsi vaikus atitraukti nuo tokių eglučių“, – pasakoja muziejininkė.
XX amžiaus pradžia taip pat dar neatidarė puošniai eglutei kelio į lietuvių namus.
Tačiau jos žavesio ir prasmės – priskiriant, kad eglė ir amžinos jaunystės, ir ištikimybės medis – kibirkštėlė vis labiau žiebėsi ir puošni eglutė pamažu išsikovojo vietą ir lietuvių namuose.
Miniatiūrinis grožis
Įtakos tam turėjo ir vokiečių, dar viduramžiais pradėjusių puošti eglutes, tradicija.
Su šios tautos žmonėmis bendravę lietuviai perimdavo tą gražią idėją ir grįžę namiškius ragino puošti eglutes.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariai kalėdines eglutes dabindavo įvairiose vietose, net blindažuose, prie puošnių žaliaskarių pakviesdavo ir kaimo vaikus.
„Vokiečių kareiviai Kalėdoms gaudavo siuntinių iš namų, o juose dažnai būdavo įdedamos ir burbuliukais bei girliandomis papuoštos miniatiūrinės žaislinės eglutės, jas išvydusiesiems atrodžiusios labai įspūdingai“, – pasakoja V. Karklytė.
Aišku, matydami tokį gražų paprotį, po truputį juo susidomėjo ir lietuviai. Eglučių puošimo tradicija pirmiausia pradėjo plisti tarp miesto gyventojų.
Kaime dažniau mažą eglutę ar jos šaką pakabindavo pirkioje prie sijos, greta šiaudinio sodo.
O jau pradėtos statyti eglutės puoštos obuoliais, riešutais, kankorėžiais, šiaudiniais žaisliukais, sausainiais, spalvotuose popierėliuose įvyniotais saldainiais ir pan.
XX a. 3–4 dešimtmečiuose ant eglės šakelių kaip sniego imitaciją pradėta dėlioti kedentos vatos gniužulėlius, atsirado ir pirktiniai žaisliukai, žvakutės, ilgainiui – ir lempučių girliandos.
„Ne tik vaikų tėvai, bet ir to meto šviesuomenė buvo priešiška tai tradicijai ir visaip stengėsi vaikus atitraukti nuo tokių eglučių.“
V. Karklytė
Apie eglutę nešoks
Vis dėlto papuošta eglutė lietuviškame kaime dar ir tarpukariu buvo retenybė.
Švietimo ministerija ragino lietuviškose mokyklose pradėti Kalėdoms puošti eglutes ir organizuoti šventes.
Ne visi tėvai būdavo tuo patenkinti.
„Kaimo žmonės kritikuodavo tą sumanymą, stebėdavosi, kodėl staiga jų vaikai turi šokti aplink eglutę, dainuoti. Tokia tradicija jiems atrodė svetima“, – pasakoja muziejaus įkūrėja.
Net spaudoje buvo kilusi diskusija: kaimo atstovai pasisakė prieš eglutės puošimą – teigė, kad tai nelietuviška, nereikalinga, o miestiečiai tikino, jog nieko blogo nėra – tradicija graži ir prasminga.
„Net buvo raginama uždrausti miškuose kirsti eglutes, o nepaklausiusiems skirti dideles baudas“, – sako V. Karklytė.
Ir Bažnyčia kurį laiką buvo prieš tokią kalėdinę pramogą – medžio puošimas atrodė sietinas su pagonybe, su gamtos dievų garbinimu.
Bet sustabdyti įsibėgėjančios tradicijos jau nebebuvo galima.
Su laiku neigiamų nuomonių girdėjosi vis mažiau, o ir Bažnyčia susitaikė su tokiu reiškiniu.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą tradicija jau daug kur buvo gyva.
Sudaužytas stebuklas
V. Karklytė yra užrašiusi Miežiškių apylinkių garbaus amžiaus gyventojų prisiminimus apie jų dar prieš karą bei jam pasibaigus matytas, o kartais ir pačių puoštas kalėdines eglutes.
Viena moteris pasakojo, kad prieš karą jos mama ant eglutės jau kabindavo ir saldainių. Ne bet kokių, o plonų ir ilgų kaip pieštukas, gražiais popierėliais apvyniotų. Ir tai buvo ne įprastiniai blizgūs kermošiaus saldainiai, o pirkti krautuvėje.
„Ir pavadinimą senolė prisiminė – saldainiai „Dul dul dūdelė“. Pasidomėjau, pasirodo, tikrai buvo tokie – pirmieji Šiauliuose veikusios artelės „Birutė“ gaminiai“, – aptiko V. Karklytė.
Ji prisiminė ir pašnekovus, pasakojusius apie pirmuosius stiklinius žaisliukus, pamatytus Lietuvoje.
Tai buvo jau po karo, kai vaikų tėtis iš kažkur gavo ir parnešė du stiklinius burbulus – atrodė tikras stebuklas, nenusakomas džiaugsmas vaikams.
Kita pašnekovė nepamiršo jau gerokai po karo parduotuvėje pasirodžiusių stiklinių eglutės žaisliukų. Ėjusi su mama tokių žaisliukų pirkti, bet negavo, kiek norėjo. Kadangi jų buvo atvežta nedaug, kiekvienam pirkėjui pardavė tik po du žaisliukus.
Kai su mama, nusipirkusios po du, nešėsi keturis blizgančius žaisliukus namo, besidžiaugiant vienas spalvingas burbulas iškrito mergaitei iš rankų ir sudužo.
Nereikia nė klausti, kaip jautėsi mažoji praradusi tokį stebuklą – tų Kalėdų sako nepamiršusi visą gyvenimą.
Lietutis iš Panevėžio
V. Karklytė pabrėžia, kad Lietuvoje eglutės žaisliukai niekada nebuvo gaminami.
Jų prieš karą atsiveždavo iš Europos valstybių, o sovietmečiu – iš Latvijos, Ukrainos, kitų sovietų respublikų.
Atkeliaudavo žaisliukai ir iš vadinamųjų demokratinių valstybių – tuometės Čekoslovakijos, Vokietijos ir kitų, bet jie būdavo ne kiekvienam prieinami.
Vis dėlto Lietuvos gamintojai šventės neignoravo – gamino karnavalų kaukes, plastikinius senius besmegenius, girliandas, žvakutes, jų laikiklius ir pan.
O iš Panevėžio „Lietkabelio“ gamyklos po visą Lietuvą, o gal ir toliau, buvo pasklidęs eglutės papuošalas lietutis.
Juo, lanksčiu ir žvilgančiu, eglutės būdavo dengiamos nuo viršūnės iki apačios.
Miežiškių senų eglutės žaisliukų muziejuje saugoma ir lietuviškos produkcijos eksponatų.
Ir jie nuolat papildomi. Iš Ukrainos jau atkeliavo ypatinga siunta, kurioje dėžutė su daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų Lietuvoje pagamintomis eglutės žvakutėmis.
„Tiesa, dėžutėje žvakučių likę nedaug, tačiau jos visos originalios, o svarbiausia – dėžutė su lietuvišku užrašu ir paveikslėliu, atspindinčiu laikmetį ir vaizduojančiu pionierius prie eglutės“, – pasakoja V. Karklytė.
Ji džiaugiasi muziejaus bendradarbėmis, padedančiomis įsigyti unikalių eksponatų.
Viena jų – eglutės žaisliukų ir kitų atributų kolekcininkė bei žinovė ukrainietė, kita – Vokietijoje gyvenanti lietuvė.
Daug vertingų eksponatų surasta būtent jų dėka.
Neteko laukimo džiaugsmo
Vyresni žmonės puikiai prisimena, kad nupuošus Kalėdų eglutę žaislai, girliandos, lietučiai ir kitos dekoracijos būdavo kruopščiai sudedamos į dėžę, o jį padedama kuo toliau – iki kitų švenčių.
Ta dėžė būdavo atidaroma tik kitų Kalėdų išvakarėse – per Kūčias ar dieną anksčiau.
„Žmonės tuomet suprato, koks didelis džiaugsmas yra šventės laukimas. Atėjus tikrajam laikui ir tik tada prasidėjus šventei, ji iš tikrųjų tapdavo ypatinga. Gaila, kad dabar tas laukimo ir išsipildymo džiaugsmas prarandamas dėl intensyvaus skubinimo, ankstyvos puošybos. Nors ne visi pritaria, bet tai susiję su verslu ir tradicijos nori nenori kinta“, – svarsto V. Karklytė.
XXI amžius, o ypač pastarasis dešimtmetis, iš tikrųjų atnešė perteklinį eglučių garbinimo vajų.
Lietuvos miestuose ir kaimuose Kalėdų eglės įžiebiamos lapkričio pabaigoje ar net viduryje.
Ir namuose eglutės anksčiau pradedamos puošti.
Muziejaus turtai
Užtat pažintis su Miežiškių eglutės žaisliukų muziejumi gali padėti suprasti tikrąją Kalėdų eglutės gyvavimo istoriją.
Muziejaus veiklos pradžia 2010 metai – tada, kai Miežiškių miestelio bibliotekininkė V. Karklytė sumanė surengti parodą „Prisiminus vaikystės eglutę“ ir pakvietė miežiškiečius parodai atnešti senovinių eglės žaisliukų ir kitų šventės atributų.
Tokios gausos ji nesitikėjo – žmonės sunešė per 200 įvairių žaisliukų, girliandų ir kitokių eksponatų. Ir kasmet jų vis gausėjo.
Muziejaus ekspozicijoje dabar lietuviški, vokiški, ukrainietiški, rusiški, čekiški ir kitokie eglutės žaisliukai bei Kalėdų šventės atributika.
Seniausi žaisliukai vatiniai, pagaminti 1930–1950 metais. Kiti datuojami maždaug iki 1980 metų.
Eglutės žaisliukų tematika labai plati.
Lankytojams yra kur akis paganyti, vyresniems suteikiama proga daug ką prisiminti, jauniems – nustebti dėl nematytų puošmenų.
Muziejuje vykdomos ir edukacinės programos.
Yra sukaupta gausi senovinių kalėdinių atvirukų kolekcija, atskleidžianti dar vieną šventės palydovą – sveikinimus ir linkėjimus vieni kitiems.
V. Karklytė juokiasi sumedžiojusi net ypač retą sveikinimo atvirukų seriją su Lietuvos kunigaikščių portretais, tarp jų yra ir kunigaikštienės Birutės.
