Krekenaviškė Rasa Družienė namuose pasistatė subtilią, elegantišką, o kartu ir čiulbančią Kalėdų eglę.
Ji išpuošta ne įprastais blizgančiais žaislais, o šiaudiniais angelais, žvaigždėmis, miniatiūriniais šiaudų sodais, paukščiais.
Tie lengvučiai, kone perregimi sparnuočiai, regis, net čiulba.
Jų neįmanoma neišgirsti gėrintis matematikos mokytojos darbą į kūrybą iškeitusios tautodailininkės kruopštumu ir išmone.
Tarp dangaus ir žemės
„Pripažinta, kad šiaudų sodai skleidžia gerą energiją, spinduliuoja ramybę, darną. Tą patį pasakyčiau ir apie šiaudinius eglutės žaisliukus. Juk ir paukštukas, ir angelėlis yra tų pačių sodų dalis“, – pabrėžia R. Družienė.
Anot jos, paukštis – dargi pagrindinis sodų elementas. Tai jis užpildo erdvę tarp Dangaus ir Žemės, o kartu ir kuria ryšį. Tie sparnuočiai – tarsi savotiški pranašai. Ne veltui apie besilaukiančias šeimas sakoma, kad jas aplankys gandrai. Sunerimstama, kai paukštis atsitrenkia į lango stiklą, negeras jausmas persmelkia radus negyvą paukštį.
„O sutupdyti du balandėliai byloja apie jaunų žmonių ryšį, simbolizuoja tuoktuves“, – šypsosi R. Družienė.
Ji ir pati saugo šiaudinį sodą, gautą dovanų per savo vestuves. Tame sode – du čiulbuonėliai paukštukai.
Žvaigždė dvylikai mėnesių
R. Družienės rankose gimsta ir šiaudiniai angelai – su sparnais ir dargi supintomis aureolėmis, žyminčiomis jų nežemišką prigimtį.
Rasa teigia neabejojanti, kad kiekvienas turime po angelą sargą, o visai tikėtina, kad sergsti mus jau į Amžinybę išėję artimieji.
„Kitados ir man pačiai atrodė, kad suverti šiaudų sodą taip sudėtinga, kad net neįmanoma.“
R. Družienė
Iš šiaudų rišdama šiuos Dievo pasiuntinius kūrėja sako pagalvojanti apie Jėzaus gimimą Betliejuje. Tą žinią, jog pasauliui gimė Išganytojas, paskelbė ne kas kitas, o angelai.
O štai į Kristaus gimimo vietą Tris Karalius atvedė danguje suspindusi žvaigždė.
Tad šiuo Kalėdų simboliu – šiaudinėmis žvaigždėmis – R. Družienė taip pat puošia savąją eglę. Daugelis jos šiaudinių žvaigždžių – dvylikakampės. Kūrėja sako, jog tokios simbolizuoja visus dvylika metų mėnesių.
Joms sukurti reikia ypač daug kantrybės. Rasa juokiasi, kad jos turintieji mažiau gali kurti tokias pat gražias žvaigždes su mažiau kampų.
Gyvybės medžio simboliai
Be paukštukų, angelų, žvaigždžių, R. Družienės eglę puošia sodai.
Dažnas sodus turbūt įsivaizduoja didžiulius, su daugybe detalių.
Pripažinta jų kūrėja, tautodailininkė Rasa paaiškino, kad sodu taip pat laikomas ir nedidukas suvertų šiaudų dirbinys, kurį sudaro dvi savotiškos piramidės.
„Ir toks nedidukas sodas yra gyvybės medžio simbolis. Vienos jo piramidės viršūnė nukreipta į viršų, kita – žemyn. Taigi, sodo viršus sugeria dangiškąją energiją, o apačia energijos, gyvybinių galių semiasi iš žemės“, – aiškina R. Družienė.
Anot menininkės, toks sodas, pakabintas ant Kalėdų eglės, simbolizuoja ir patį žmogaus gyvenimą: gimimą, augimą, suklestėjimą, o galop ir išėjimą į Amžinybę.
„Jaunystėje girdėdavau sakant, kad piramidės skleidžia energiją, tačiau tokiais pasakymais netikėjau. Visgi patikėjau tuomet, kai pati pradėjau rišti sodus. Dabar ne tik tikiu, bet ir žinau, kad ne tik kurdamas sodus, bet ir atsisėdęs po jais, pakabintais palubėje, būni aplietas jų skleidžiama energija“, – įsitikinusi R. Družienė.
Kūrėja sako, kad ir ją pačią, ir kitus, atsisėdusius po sodais, apima ramybė, žmogus pasijunta tvirtesnis, o kartu įgauna energijos ir džiaugsmo.
Pasak R. Družienės, kuriant tokius šiaudinius grožius reikia ypatingos kantrybės, kruopštumo ir švelnumo. Būtina švelniai elgtis su pačiu šiaudu, kitaip jis pavirs atplaiša.
Elegantiški kūriniai
Šiaudiniais dirbiniais garsėjanti tautodailininkė R. Družienė – matematikė.
Šio nelengvo mokslo paslapčių ji daugybę metų mokė Krekenavos mokinius.
Tačiau prieš kelerius metus, išdirbusi mokytoja daugiau nei tris dešimtis metų, Rasa perėjo dirbti į siuvyklą.
Itin kūrybinga matematikė tapo įmonės siuvėja. Rasa sako nieko nekurianti, nemodeliuojanti, tiesiog prie siuvimo mašinos atliekanti paprastas užduotis.
Tačiau grįžus į namus prasideda kūryba – siuvėja matematikė imasi rišti šiaudus.
Pirmiausia itin smulkiai ir lygiai tenka sukarpyti šiaudelius, o tai, beje, toli gražu ne visiems pavyksta. Neturint įgūdžių, kad ir kaip stengiamasi, sukarpyti šiaudai ne visada būna vienodo ilgio.
Sodus veria, žaislus Kalėdų eglei Rasa gamina iš plonų ruginių šiaudų. Kuo plonesnis šiaudas, tuo kūrinys, pasak tautodailininkės, pavyksta dailesnis, elegantiškesnis.
Begalinį kruopštumą R. Družienė mano paveldėjusi iš tėvų. Tėtis pindavo šiaudų skrybėles, jo mama, Rasos močiutė, buvo iš šiaudų suvėrusi žvaigždžių. Tos žvaigždės, mena Rasa, vaikystėje ją ypač žavėjo.
Aukštojoje mokykloje – tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute – krimtusi matematikos mokslus R. Družienė lankė ir dailės studiją, joje išmoko kurti dailiausius popieriaus karpinius.
Gerokai vėliau, jau dirbdama mokytoja, pabandė verti šiaudus ir jie tapo kūriniais.
„Kitados ir man pačiai atrodė, kad suverti šiaudų sodą taip sudėtinga, kad net neįmanoma. Dabar taip nebemanau, nors ir pripažįstu, kad vėrimas – ne tik labai kruopštus, bet ir tikrai ilgas darbas“, – sako R. Družienė.
Rugius užsiaugina
Kad nereikėtų eiti į svetimus laukus rankioti šiaudų, rugių, kurių stiebai tinkami kūrybai, R. Družienė pasisėjusi prie savo namų.
Kai subręsta javų derlius, kūrėja nuo stiebų atskirianti varpas. Tai būtina padaryti, nes grūdus labai greitai aptinka graužikai, o aptikę sugadina ir šiaudus.
Rugių stiebus būtina gerai išdžiovinti, pasirūpinti, kad nesupelytų.
Sausi stiebeliai karpomi, sukarpyti – veriami.
Matematikė R. Družienė yra tiksliai suskaičiavusi, kad mažam sodui surišti reikia 60-ies sukarpytų šiaudo dalių. Kiek didėlesniam pagaminti – 168-ių. Į didelius sodus suveriama tūkstančiai sukarpytų dalelių.
Dėl įdėto darbo, laiko, kruopštumo, kantrybės ne tik dideli sodai, bet ir nedidukai šiaudų gaminiai nėra pigūs. Kad suvoktume tokių kūrinių vertę, R. Družienė pataria pabandyti patiems pasigaminti šiaudinių žaisliukų eglei – paukštukų, žvaigždžių, angelų.
Jais padabinta eglė ne tik spindės elegancija, grožiu, bet ir čiulbės.
