Kalėdinių dovanų tradicija, tokia, kokią ją pažįstame šiandien, atrodo savaime suprantama – dar gruodžio pradžioje namuose pradeda šiugždėti šventiniai maišeliai, popierius ir juostelės, atsiranda slaptos slėptuvės spintose ir to ypatingo vakaro laukimas.
Tačiau šis ritualas gimė tikrai ne per vieną dieną.
Senosios žiemos šventės ir pirmieji dovanų ženklai
Dovanojimo tradicijos šaknys siekia gilią senovę, o dabartinę formą jai suteikė viena labai sparčiai besikeitusi Viktorijos epocha.
Prieš atsirandant krikščioniškai Kalėdų šventei, daugelio Europos kultūrų gyvenime žiemos saulėgrįža buvo ypatingas metas.
Romėnai, minėdami Saturnalijos šventę, keisdavosi nedidelėmis dovanomis – vaškinėmis žvakėmis, figūrėlėmis, lauro šakelėmis. Tai buvo geros valios ženklai, tarsi šviesos pažadas tamsiausiomis metų dienomis.
Senovės germanai, minėdami Jolę – žiemos saulėgrįžos šventę – taip pat praktikavo simbolinius mainus ir ritualinius linkėjimus, susijusius su šviesos grįžimu, derlingais metais ir bendruomenės stiprinimu.
Visas šias tradicijas siejo tas pats siekis – tamsiausiu ir šalčiausiu metų laiku priminti vieni kitiems apie bendrystę, artumą ir žmogišką ryšį, kuris nenutrūksta net tuomet, kai gamta sustingsta žiemos tyloje.
Krikščioniška šventė
Krikščionybėje dovanų idėja stipriausiai susieta su Trimis Karaliais, atnešusiais aukso, smilkalų ir miros gimusiam kūdikėliui Jėzui.
Ilgą laiką tai buvo religinė metafora, o ne praktika.
Viduramžių Europoje dovanos būdavo labiau valdovų privilegija – didikai dovanodavo vieni kitiems žemes, žirgus ar kostiumus, o paprasti žmonės dažniau dalijosi maistu.
Bet kartu atsirado pasakojimai apie šventuosius, kurie dovanojo gerumą.
Vienas jų – Šv. Mikalojus, kuris, kaip sakoma, nakčia palikdavo monetų neturtingų šeimų namuose. Ši istorija išliko tokia galinga, kad bėgant šimtmečiams ji virto tradicija, o vėliau – Kalėdų Senelio legenda.
Kai šeima tapo Kalėdų centru
Tikroji kalėdinių dovanų revoliucija įvyko XIX a. viduryje, valdant britų karalienei Viktorijai. Tai laikotarpis, kuriuo Kalėdos transformavosi iš religinės šventės į šeimos jaukumo, sentimentalių jausmų ir dovanų laiką.
Kas tai paskatino?
Pramonės revoliucija: pirmą kartą istorijoje daugelis žmonių galėjo nusipirkti nedidelių pagamintų daiktų – žaislų, laikrodėlių, knygų. Gamyba tapo pigesnė, o dovanos – prieinamesnės.
Daug įtakos turėjo ir pačios karalienės Viktorijos šeima: Viktorija ir princas Albertas buvo be galo šeimyniški. Jų piešiniai, laiškai ir iliustracijos – tikri to laikmečio „archyvai“ – dažnai vaizdavo jų vaikus prie eglutės, apsuptus žaislų ir saldainių.
Būtent šie vaizdai patenka į tokias publikacijas kaip „The Illustrated London News“, kuriose XIX a. viduryje pirmą kartą britams pristatyta ir pati Kalėdų eglutė. To meto skaitytojams tai buvo naujovė, kuri greitai išplito po visą šalį.
Karalienės Viktorijos ir princo Alberto šeima suvaidino bene svarbiausią vaidmenį formuojant šiandieninę kalėdinę tradiciją.
Po princo Alberto atvykimo iš Vokietijos į Didžiosios Britanijos dvarą atkeliavo ir vokiška tradicija – namuose statyti ir puošti Kalėdų eglutę. Iki tol šis paprotys Anglijoje dar nebuvo žinomas, atrodė beveik egzotiškas. Eglutė, žvakelės, džiovinti vaisiai, pakabinti ant šakų, saldainiai – visa tai daugumai britų atrodė lyg pasakoje matytas vaizdas.
Būtent todėl toks didelis sujudimas kilo 1848 m., kai „The Illustrated London News“ publikavo garsųjį medžio raižinį su karaliene Viktorija, princu Albertu ir jų vaikais, stovinčiais aplink puošnią eglutę.
Ši iliustracija tapo to laikmečio ikona. Skaitytojai laikraštį vartė, stebeilijosi į pasipuošusius karalių vaikus ir į jų švelniai besišypsančius tėvus.
Tai buvo pirmasis kartas, kai britų visuomenė tokia aiškia, gyva, beveik intymia forma pamatė, kaip valdovų šeima švenčia Kalėdas.
O XIX a. žmonėms, kurie dievino Viktoriją ir Albertą, jų šeimos gyvenimas buvo moralinis bei emocinis pavyzdys.
Karališkieji archyvai
Yra išlikęs ne vienas karalienės ar princo Alberto laiškas, kuriuose jie aprašo pasiruošimo Kalėdoms džiaugsmą.
Albertas pats domėjosi eglutės puošimu – rašė apie rankų darbo žaisliukus, įmantriai raižytas medines figūrėles, saldainių krepšelius, kuriuos norėdavę padėti ant žaliaskarės šakų vaikų džiaugsmui.
Viktorija savo dienoraščiuose minėjo, kad Kalėdos jai buvo „viena nuostabiausių metų akimirkų“, nes „vaikų akyse suspindėdavo tas ypatingas džiaugsmas“, kai ryte jie atbėgdavo prie eglutės.
Išlikę ir to meto dvaro menininkų piešiniai, kuriuose vaizduojami kartais tik paprasti, neoficialūs momentai – mažosios princesės, bandančios paliesti žaislinį arkliuką, princai su mediniais būgneliais, šuo, prigulęs po eglutės šakomis. Tokie vaizdai nebuvo skirti viešumai, tačiau laikui bėgant tapo gyvu istoriniu liudijimu, kaip formavosi šeimyninis Kalėdų ritualas.
Karališkas vaizdinys pakeitė visą šalį
Nors šiandien tai atrodo natūralu, XIX a. viduryje karališkosios šeimos įpročiai turėjo didžiulę socialinę įtaką. Tai, ką matė visuomenė, neliko tik iliustracija: žmonės ėmė mėgdžioti.
Eglutes statė ne tik didikai, bet ir vidurinė klasė, miesteliuose prasidėjo prekyba žvakutėmis, žaisliukais, popierinėmis juostelėmis.
Laikraščiai spausdino patarimus, kaip papuošti Kalėdų medį, o tėvai pradėjo Kalėdų naktį slapta dėti dovanas vaikams.
Tai, kas prasidėjo kaip karališkosios šeimos momentas, per mažiau nei dešimtmetį virto nacionaline švente, o vėliau – tarptautine tradicija.
Literatūros įtaka
1843 metais pasirodžiusi Čarlzo Dikenso knyga „Kalėdų giesmė“ turėjo didžiulį poveikį ne tik literatūrai, bet ir visuomenės požiūriui į Kalėdas.
Viktorijos laikų Anglijoje pramonės revoliucija sparčiai keitė žmonių gyvenimą – daugelis dirbo ilgas valandas, skurdas miestuose augo, o bendruomeniškumo jausmas silpo.
Dikenso kūrinys tapo savotišku priminimu, kad šventės turėtų būti skirtos ne tik darbui ar pelnui, bet ir pasirūpinti vieni kitais.
Knygos pagrindinis veikėjas Ebenezeris Skrudžas iš pradžių vaizduojamas kaip šaltas, taupus ir kitų problemoms abejingas žmogus. Tačiau Kalėdų naktį patirta dvasios kelionė priverčia jį pažvelgti į savo gyvenimą ir aplinkinius kitaip.
Skrudžo pasikeitimas simbolizuoja mintį, kad kiekvienas žmogus gali tapti geresnis, jei tik nusprendžia atverti širdį kitiems.
Ši idėja paskatino skaitytojus suvokti dovanojimą ne kaip formalų veiksmą, bet kaip gerumo ir dėmesio išraišką.
Rašydamas garsųjį kūrinį, Č. Dikensas rėmėsi realiais faktais. Jis pats lankė Londono varginguosius rajonus, domėjosi vaikų darbu, skurdu ir socialine nelygybe. Todėl „Kalėdų giesmėje“ aprašyti kuklūs džiaugsmai – apelsinai, nedideli rankų darbo žaislai, paprasti šventiniai patiekalai – atspindėjo tikrą daugelio šeimų kasdienybę.
Po knygos pasirodymo Kalėdos Anglijoje pradėtos sieti su šeima, namų jaukumu ir labdara. Išpopuliarėjo idėja per šventes padėti vargingiesiems, aukoti, dalintis maistu ar dovanomis.
Dikenso kūrinys padėjo suformuoti šiandien mums įprastą Kalėdų įvaizdį – šventę, kurioje svarbiausia ne dovanų vertė, o nuoširdumas ir rūpestis kitais.
Dovanos kaip meilės kalba
XIX a. pabaigoje ėmė keistis požiūris į dovanojimą.
Įsitvirtino svarbi mintis, kad dovana nebūtinai turi būti brangi. Vertė buvo susijusi ne su kaina, o su prasme. Kartais užtekdavo mažo, bet asmeniško gesto – ranka rašyto eilėraščio, smulkaus daikto, simbolizuojančio bendrus prisiminimus, ar paprastos dovanėlės, perrištos juostele.
XIX a. pabaigoje atsirado dar viena nauja tradicija – dovanų pakavimas. Anglijoje ir JAV pradėtas naudoti specialus spalvotas popierius, skirtas dovanoms vynioti.
Iš pradžių tai buvo prabangos dalykas, prieinamas tik pasiturintiesiems, tačiau XX a. pradžioje dovanų popierius tapo plačiai naudojamas ir laikomas neatsiejama Kalėdų dalimi.
Globali tradicija
Sparčiai augant miestams ir plečiantis pramonei, keitėsi ir švenčių minėjimo būdai. Atsirado didelės parduotuvės, kurios prieš Kalėdas siūlydavo specialias prekes, dekoracijas ir dovanas.
Didelę įtaką turėjo reklamos plėtra. Spaudoje, radijuje, o vėliau ir televizijoje Kalėdos pradėtos vaizduoti kaip šeimos, džiaugsmo ir gausių dovanų metas.
Reklama skatino mintį, kad dovanos yra neatsiejama švenčių dalis, o jų gausa tapo tam tikru gerovės ir sėkmės simboliu. Taip dovanojimas pamažu iš asmeninio ir kuklaus gesto virto masiniu reiškiniu.
Tiesa, dar XX a. buvo populiaru artimuosius su šventėmis sveikinti atviruku, todėl jų prekyba buvo išaugusi net kelis šimtus kartų.
Ypatingą vaidmenį dovanojimui suvaidino JAV, kur susiformavo šiandien visame pasaulyje atpažįstamas Kalėdų Senelio įvaizdis.
Raudonas kostiumas, balta barzda, linksmas būdas ir gyvenimas Šiaurės ašigalyje buvo sustiprinti XX a. pradžios iliustracijose, o vėliau išpopuliarinti reklamos kampanijose ir filmuose. Šis personažas tapo ne tik dovanų nešėju, bet ir pačių Kalėdų simboliu.
Masinė kultūra – kinas, muzika, atvirukai, vėliau ir populiarioji televizija – dar labiau sustiprino kalėdinio dovanojimo idėją.
Tačiau kartu su globalizacija atsirado ir kritinis požiūris – dalis visuomenės pradėjo pastebėti, kad per didelis vartojimas kartais užgožia pirminę Kalėdų prasmę. Dėl to XX a. pabaigoje vis dažniau imta kalbėti apie prasmingas dovanas, labdarą ir sąmoningą vartojimą, siekiant sugrąžinti šventėms žmogišką ir emocinę vertę.
Grįžimas prie šaknų
Šiandien vis dažniau kalbama apie tvarias dovanas, rankų darbo smulkmenas ar bendras patirtis – apie grįžimą prie žmogiškojo ryšio, o ne daiktų gausos.
Tyrinėtojai, nagrinėjantys XIX a. archyvus, pastebi, kad Viktorijos laikų laiškuose dovanos dažnai buvo apibūdinamos kaip „mažos meilės atmintys“. Šis posakis reiškė ne patį daiktą, o jausmą, kurį jis saugojo – prisiminimą apie žmogų, dėmesį ar ryšį tarp dovanotojo ir gavėjo.
Galbūt būtent šis XIX a. terminas turėtų priminti dovanų esmę mūsų laikais – dovanos kaip jausmų liudytojai, o ne tik gražiai supakuoti daiktai.
Dovanų krepšeliai
Karaliaus Jurgio V dukra Marija sukūrė dovanų fondą, kuriame buvo tokių daiktų kaip šokoladas, tabakas ir kitų ne kiekvienam britui prieinamų produktų. Jis buvo skirtas tiems, kurie tarnavo per 1914 m. Kalėdas, Pirmojo pasaulinio karo metu.
Tai pirmoji užuomazga į dabar jau gerai žinomus kalėdinius fondus, kurių taip pat yra keli tipai: pinigų aukojimas, daiktų aukojimas, keitimasis dovanėlėmis tarp kolegų.
Pastarasis taip pat gimė princesės Marijos dėka, mat kariai išsitraukę tam tikrą dovaną, kartais pageidaudavo ja apsikeisti su kolega.
