Gi labai įdomu, kaip gyvena jaunųjų kūrėjų tradiciniu tapusio konkurso „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlių laimėtojai dabar? Juk per jo gyvavimo metus išdalyta net dešimt pagrindinių prizų! Juk labai svarbu pagrindinės idėjos – kuriantis gyvenime negriaus – tęstinumas!
Tikėdami, kad Mokytojai, misijos „pastebėk kuriantį“ skleidėjai, pritars minčiai pakalbinti praėjusių penkerių metų laureatus, užduodame klausimus tiems, kuriuos pavyko rasti.
Malonaus skaitymo ir smagaus susitikimo šventėje!
Vytautas Šešelgis (baigė Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją)
Metų literatas – 2016, „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlės laimėtojas
1. Kaip dabar gyvenate, kuo užsiimate, ar Lietuvoje?
Šiuo metu mano dienos bėga Vilniuje. Visai neseniai, baigęs istorijos studijas Vilniaus universitete, įgijau bakalauro laipsnį. Nors šis laikas buvo nepaprastai turiningas tiek intelektualiąja, tiek kūrybine prasme, nusprendžiau studijų dar kol kas netęsti. Noriu praplėsti akiratį, išbandyti save kitose srityse ir galbūt net atrasti kažką naujo ar prikelti senas svajones bei nostalgijas…
2. Kokios įtakos jūsų gyvenimui turėjo bandymai kurti, dalyvavimas projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“?
Kūryba man visuomet buvo natūralus procesas. Net nepavadinčiau to „bandymais“, nes visi mano parašyti kūriniai dažniausiai buvo ne ilgų apsvarstymų, redagavimų padarinys, o atsitiktinių impulsų sugeneruoti vaisiai. Siekdamas išsaugoti tekste slypinčią įamžintos akimirkos atmosferą, jos autentiškumą, kūrinių beveik niekada nekoreguoju. Vėliau, pažvelgus į visą kūrybos paletę retrospektyviai, išryškėja kardinalūs kūrybiniai pokyčiai, leidžiantys manyti, kad branda, potyriai paišo naujus mūsų kūrinių veidus. Pastaroji kūrybos raida padeda įžvelgti asmenybės kitimą bei prisiminti, kas yra brangu ir kas sukelia jaudulį. Tokia gi ta kūrybos įtaka gyvenimui – pasyvi, bet ji yra ir jos egzistencijos reikia.
„Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ – vienintelė vieta, kurioje atskleidžiau savo rašytinę kūrybą. Dalyvavimas šiame renginyje man padėjo pasitikrinti savo kūrybos vertę, atrasti bendraminčių. Jaunam kūrėjui, norinčiam rašyti, piešti ar muzikuoti ne tik sau, bet ir kitiems, dėmesys ir įvertinimas yra be galo svarbūs.
3. Kaip manote, kas, kokios aplinkybės gali paskatinti vaiką, paauglį pradėti kurti?
Žmogaus jautrumas yra nuostabus dalykas. Mes jaučiame pasaulį per šaltį, šilumą, skausmą, laimę, jaudulį, pyktį… Jausmus sužadina aplinkos dirgikliai – ar tai būtų žmogus, ar švelniai ore besisupančios snaigės. Visai nesvarbu kas, tik svarbu, kad tai tau leidžia justi. Toji individuali pasaulio dabarties, praeities ar galimos ateities vizija dažnu atveju ir yra kūryba. Pasaulis sustyguotas menui, o žmonės – kūrybos padarai, niekas iš jų to neatims. Galite uždrausti kūrybą, uždaryti bibliotekas, bet visuomenės tautiškumo bei kūrybiškumo lygis vis tiek progresuos.
Įvairūs renginiai, konkursai – šaunu. Jie atlieka funkciją tai kūrybai, kuri orientuota į žinomumą, pripažinimą, dėmesį. Esama kūrinių, kurie gali egzistuoti patys sau – savaime, o paskui supleškėti niekieno nematomi, neskaitomi. Tai vis vien yra kūryba, kad ir nežinoma, ji gimsta iš žmogaus. Konkursai – terpė kūrėjui sužydėti: gauti įvertinimą, įgyti pasitikėjimo savimi. Tačiau kūryba gimsta akimirkoje, atsitiktinai ir nevaldomai.
Verta pabrėžti, kad ne visi mes iš prigimties save išliejame raštu, garsu ar dažais. Gyvendamas nustembu supratęs, kiek daug saviraiškos bei meno yra sporte ar net versle. Todėl palinkėsiu kiekvienam eiti savu keliu, o kūryba jus sugebės susirasti pati – dėl to nesijaudinkite.
Kotryna Kraptavičiūtė (baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją)
Metų literatė – 2017, „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlės laimėtoja
1. Kaip dabar gyvenate, kuo užsiimate, ar Lietuvoje?
Studijuoju filosofiją Vilniaus universitete, antrame kurse. Šiuo metu kaip tik laikau kassemestrinius studentiškus išbandymus, tad daugiausia minčių dabar knygose, kartojime… Bet jau planuoju atostogų skaitinius ir keliones. Tik kartais pakeliaudama dabar išvykstu iš Lietuvos, bet daugiau ir nesinori – rodos, kone visa, ką veikiu, atsiremia į buvimą čia; per šiuos porą metų pajutau, kokia išties svarbi ir pamatinė man yra vieta.
2. Kokios įtakos jūsų gyvenimui turėjo bandymai kurti, dalyvavimas projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“?
Vis dar tikiuosi, kad rašymas nesibaigs vien mokykliniais bandymais, ir galbūt – o stebukle! – taps kažkuo daugiau ar mažiau tikru. Žinoma, kūrybos štiliui užėjus, kaskart imu tuo abejoti. Įvertinimai, viena vertus, nors ir neišvengiamai subjektyvūs, neesminiai, bet svarbūs. Pačiai save, savo kūrinį sunku pamatyti, pajausti iš šono, o ir kompetencijos ištyrinėti maža. Jei nors vienas žmogus kažin ką pajautė skaitydamas, suprato (tai rodo, kad yra ką suprasti) – tai jau šventė jaunam kūrėjui. Šis projektas – tokia, didelė ir graži šventė.
3. Kaip manote, kas, kokios aplinkybės gali paskatinti vaiką, paauglį pradėti kurti?
Suprantu klausimą jau ne vien kaip skatinimą kurti meną (rašyti, iliustruoti…), bet apskritai – kurti pasaulį (o ne griauti, kas gal kartais pasirodo kaip išeitis). Tai gali būti skatinimas ir, tarsi nieko neveikiant, kurti – ramybę, šilumą… Daug ką galima kurti. Ir nuoširdžiai nežinau, kaip paskatinti. Galbūt labai paprastais, rodos, net banaliais dalykais – meile, grožio pajauta, smalsumu, susidomėjimu pasauliu. Turi mylėti pasaulį, kad apskritai pamatytum jame kažką – ir gero, ir blogo. Gėrį – kad pamiltum, blogį – kad išgydytum. Vaikai pirminį smalsumą tyrinėti, pažinti tikrai turi. Paaugliui, manau, svarbu parodyti, kad nereikia pasaulio naikinti, niekinti, jei šis probėgšmais blogas – tai juk nepavers jo geru… O kūryba, net jei gimsta sunkiomis sąlygomis, gali atverti daugiau šviesos.
Tęsinys – kitą penktadienį.
