Ginučių vandens malūne galima išvysti išlikusią senovinę malūno įrangą – vandens ratą, maišų kėlimo mechanizmą, girnas ir piklių.
Pasitinka gulbės
Į Ginučių vandens malūną – vieną iš dažniausiai lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų – atvykusiuosius būtinai pasitiks gulbės. 
Ypač daug jų dėmesio sulaukiama sezonui baigiantis, kai vos vienas kitas automobilis sustoja ant Srovės upelio kranto įrengtoje aikštelėje.
Iš vandens išlipusi gulbių pora ir būrelis bjauriuosius ančiukus dar primenančių jų vaikų ištiesę kaklus puola prie atvykėlių. Neturinčiuosius kuo jas pavaišinti gerokai išgąsdina – išskleistais sparnais puola ir šnypščia. Lesalo pabėrusiesiems kaip tikros šios vietovės šeimininkės leidžia eiti toliau.
„Turistų teroristės“, – juokiasi Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos vyresnioji specialistė Sigutė Mudinienė.
Ji apgailestauja, kad gulbės buvo pripratintos prie besaikio lesinimo. Kiekvienas atvykėlis tarsi jaučia pareigą patrupinti joms batono, sausainių ar kitokių paukščių pamėgtų gardėsių.
Sočiai gyventi įpratintos gulbės nė nesirengia skristi į šiltus kraštus, lieka čia žiemoti, o vis rečiau dosniųjų maitintojų sulaukiančios kenčia badą ir šaltį.
Nutapytos legendos
Kaimo, kuriame yra vandens malūnas, pavadinimas gali būti kilęs nuo žodžio „ginti“ – kaip to įrodymas yra šalia esantis Ginučių piliakalnis, ant kurio, manoma, kadaise stūksojo Linkmenų pilis.
Atvažiavus į Ginučius tikrai yra į ką pasižiūrėti. Maloniai nustebina vandens malūno pastatas – retai kur šiais laikais tokių galima išvysti. O užėjus į vidų dėmesį prikaustys gal dar nė karto nematyta išlikusi senoji malimo įranga ir čia veikiančios parodos.
Antrame aukšte eksponuojami senoviniai įrankiai, rakandai, kurie buvo naudoti įvairiausiems darbams – nuo grūdų sėjimo iki duonos kepimo.
Malūne galima pamatyti ir Petro Gaižučio paveikslų ekspoziciją. Apžiūrint šio tautodailininko darbus susipažįstama su Aukštaitijos krašto legendomis ir padavimais.
Paveiksluose pasakojama apie Alksnio ežeru bandančias plaukti ir paskendusias nuo Napoleono karių bėgusias merginas, perteikta Kimboriškės legenda apie pagrobtą ir aukso laivu išplukdomą gražuolę, istorija apie negyvu veršeliu pasivertusį ir taip į malūną patekusį velnią.
Ko jau ko, o senovėje visuose malūnuose šurmuliavusių kipšiukų nestokojo ir Ginučiai.
Pasakojama, kad šis malūnas ypač garsėjo velnių išmonėmis. Kartais jie atvežtus malti grūdus išpildavę iš maišų, kartais tamsią naktį lauke kieno nors arklį nujodydavę. Bet dabar jie apsiramino – gal iš malūno jau išsinešdino.
Tik vienos patalpos kampe dar likęs iš medžio išdrožtas velniukas ir atidžiai stebi visus tame malūne apsilankančiuosius. O jų vasarą per dieną, pasak S. Mudinienės, net tūkstantis ar dar daugiau būna.
Paliko be vandens
Senus laikus mena Ginučių vandens malūnas – jis buvo pastatytas 1870 metais ir iš pradžių priklausė Linkmenų dvarui. Malūne ne vien tik grūdus maldavo – vandens jėga buvo naudojama milui velti, elektros energijai gaminti ir lentoms pjauti.
Maždaug 1905 metais pirmuoju malūno savininku tapo ponas Gimžauskas. Netrukus prasidėjo jo ir aplinkinių valstiečių nesutarimai.
Kadangi dėl užtvankos kartais būdavo apsemiami valstiečių dirbami laukai, malūnu buvo patenkinti ne visi.
Istorija pasakoja, kad 1913-ųjų naktį valstiečiai upelio dugne sukalė kuolus, privežė velėnų, rąstų, šakų, akmenų, sukrovę pylimą ir upelio srovę nukreipė kita kryptimi. Malūnas liko stovėti prie dumblinos balos.
„Prasidėjo malūno savininko ir vietinių teismai. Galiausiai pusė malūno buvo užrašyta kaimui, nes stovėjo ant jo žemės. Kita pusė kaimui atiteko po Gimžausko mirties, mat vaikų jis neturėjo“, – „sekundei“ pasakojo vyresnioji specialistė.
Apie 1935 metus malūną išsinuomojo ponas Dagys. Žinoma, kad jis medinį malūno ratą pakeitė metaline turbina, vėliau šalia buvo pastatė antrąją turbiną. Jos sukimosi jėgą panaudojo elektrai gaminti, šalia veikė nedidelė lentpjūvė, kur buvo pjaunamos malksnos stogams.
Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijoje žinoma visa malūno veiklos istorija. Pasakojama, kad vėliau malūno reikalus perėmė tvarkyti ponas Čerškus. Jis su šeima čia ir apsigyveno, pasistatė ūkio pastatus, laikė gyvulius. Žmonės pasakojo, kad pas jį lankydavosi kunigai ir kiti žymūs to meto žmonės.
Technikos paminklas
Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus santvarkai ir prasidėjus kolektyvizacijai, vandens malūnas tapo Ginučių kolūkio turtu. Per karą dauguma aplinkinių malūnų buvo sugriauti arba sudeginti, todėl į Ginučius malti grūdų žmonės suvažiuodavo iš atokiausių vietovių.
Malūno darbininkai saviesiems maldavo be eilės ir nemokamai, o iš kitų imdavo mokestį, dažniausiai grūdais, o baigiantis mėnesiui juos pasidalydavo.
Apie 1968 metus, sugedus įrenginiams, malūnas baigė savo darbą ir atrodė, kad nebebus niekam reikalingas. Tačiau nutiko kitaip. 1978-aisiais griūnantį malūną nupirko Ignalinos turistinė bazė.
„Nutarus malūną restauruoti buvo pakviesti specialistai iš Trakų restauravimo dirbtuvių. Nejudinant vidaus įrenginių buvo perdengtas stogas, perstatytos sienos“, – kalbėjo S. Mudinienė.
Dabar malūnas priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui ir yra saugomas valstybės kaip 19-ojo amžiaus technikos paminklas. Jo pamatai sumūryti iš akmenų, sienos yra rąstų, sutvirtintų stačiomis sąvaržomis.
Malūnas stovi kairiajame Srovės krante, į upę atsisukęs galiniu fasadu. Šiaurės rytų pusėje yra užtvanka ir tiltas. Vandens malūno patalpos padalytos į tris dalis: gyvenamąją, ūkinę ir gamybinę.
Restauracija baigta šiemet
Ginučių malūnas pakilo naujam gyvenimui. Šiemet jis baigtas restauruoti.
„Darbų pabaigos laukė ne tik Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai, vietiniai gyventojai, bet ir gausybė šią vietovę pamėgusių turistų, parko lankytojų“, – sako S. Mudinienė.
Projekto „Ginučių vandens malūno restauravimas ir jo aplinkos sutvarkymas, pritaikant kompleksinei turizmo veiklai“ paraiška pradėta rengti dar 2008-aisiais, darbai turėjo prasidėti 2010-aisiais.
Tačiau, kaip teigia Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotoja, susiklosčius aplinkybėms viskas užsitęsė, surasti rangovą ir užtikrinti finansavimą pavyko tik 2012 metų pavasarį.
Pagaliau visos projekto veiklos sėkmingai įgyvendintos. Projektui iš Europos regioninės plėtros fondo skirta 600 000 litų finansinė parama.
Restauruotas Ginučių vandens malūno pastatas ir jame esanti technologinė įranga. Vietoj senosios malūno turbinos, atsiradusios pertvarkant malūną prieš trisdešimt metų, pastatyta nauja identiška.
Vandens malūno pastato kieme nutiesti nauji takai, pastatyti suoliukai, padarytas lieptas, įrengta laužavietė ir lauko šviestuvai. Visa teritorija aptverta karčių tvora, senieji kiemo vartai pakeisti naujais. Malūno įrenginiai parengti darbui ir prireikus galėtų būti įjungti.
Šalia malūno yra gražus Srovės (Srovinaičio) ežeras, po jį galima paplaukioti išsinuomota valtimi ir nusiirti net iki Baluošo ežero.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
