1983-iaisiais susikūrusi grupė „Red Hot Chili Peppers“ savo pavadinimu, muzika ir istorijomis primena aštrų roko troškinį, kuriuo pasaulis mėgaujasi jau beveik 30 metų. Koks gi receptas?
Nors iš pirmo žvilgsnio patiekalas atrodo nesudėtingas, jam pagaminti prireiktų daugybės įvairių elementų, be kurių skonis būtų visai kitoks. Gaminant šių amerikiečių muziką reikėtų naudoti patį gryniausią roką su pankiško ir funk roko priemaišomis. Būtina įdėti vokalo, kuris per 30 metų nuo repavimo palinktų į melodingo dainavimo pusę, o nuo tekstų apie patrakusį gyvenimą Los Andželo gatvėse pereitų prie emocionalesnių, rimtesnių, filosofiškesnių minčių apie prisirišimą, skaudžias patirtis ir greito gyvenimo pasekmes.
Norint tikrai įsijausti ir troškinį pagaminti gardžiai tektų apsilankyti vietose, kuriose laiką leido grupės nariai – nelegaliuose vakarėliuose, savo tėvų – narkotikų prekeivių – namuose, viešnamiuose, nenusisekusių aktorių klubuose, švelniai tariant, „nesaugiuose“ rajonuose, reabilitacijos klinikose, svečiuose pas Dalai Lamą, nežymiose koncertų salėse, žymiose koncertų salėse ir žymiausiose koncertų salėse.
Vis dėlto svarbiausia troškinio sudėtis – grupės nariai. Po įvairių nelaimių, laimių ir per visus gyvavimo metus vis besikartojančių sudėties pokyčių grupėje liko keturi muzikantai, iš kurių du – vokalistas ir bosistas – triukšmą kartu kelia nuo pat pirmojo koncerto. Tad kokie gi yra šie pagrindiniai „Red Hot Chili Peppers“ elementai – raudonumas, aštrumas ir aitriosios paprikos?
Be abejo, Anthony Kiedis yra grupės ryškumas, jos rėkiantis raudonumas ir įsimintinumas. Ir gyvuose pasirodymuose, ir garso įrašuose galima justi šios neeilinės asmenybės pulsaciją. Amerikietis savo venose, kaip žinoma, turi ir dalį lietuviško kraujo, kartu su anglišku, airišku, prancūzišku, olandišku ir indėnišku.
Nuo vienuolikos metų Anthony augo pas prastos reputacijos tėvą Holivude, maždaug nuo to laiko muzikanto gyvenimui apibūdinti prireiktų daug ir labai skirtingų būdvardžių. Mat Anthony, nepaisant nuolatinio narkotikų vartojimo ir probleminio būdo, mokyklą baigė aukščiausiais balais. Asmenybės kontrastingumą liudija ir jo požiūris į muziką kuriantis grupei: nors užaugo nekokioje aplinkoje, o savo gyvenimą formavo aplink tuo metu smurtu alsavusią roko muziką, vokalisto idėja buvo šią muziką sušvelninti, jos agresiją paversti energija. Taigi, repuodamas apie pavojingas Los Andželo gatves ir uždraustus malonumus Anthony sugebėdavo nuosekliai išlaikyti ir švelnesnę, taikesnę emocinę liniją. Šių balansavimo principų muzikantas laikosi ir šiandien.
Michaelas Peteris Balzary, geriau visiems pažįstamas kaip bosistas Flea, nenuginčijamai aštrioji grupės dalis. Žmonės, kuriems yra tekusi garbė artimiau pažinti šį atlikėją ir kūrėją, dažnai apie jį atsiliepia maždaug taip: kartais atrodo, kad jis turėtų būti uždarytas į beprotnamį. Nuo grupės vokalisto beveik neatsilikdamas gyvenimo spalvingumu, Flea padarė labai didelę įtaką ne tik grupės, bet ir šiuolaikinio roko muzikai.
Paauglystėje šiam bepročiui buvo žadama labai sėkminga džiazo trimitininko karjera – būtent iš ten kilo jo lengvai atpažįstamas funk stiliaus įnašas į „Red Hot Chili Peppers“ grojamą roką. Nekyla abejonių, kad Flea tapo vienu gerbiamiausių bosistų muzikos industrijoje. Garbinamu ne dėl savo būdo, bet dėl unikalaus grojimo – aštrius bosinės gitaros stygų tampymus šis atlikėjas įmantriai suderina su švelniomis ir melodingomis intonacijomis. Dar vienas sėkmingo kontrasto pavyzdys bendrame grupės katile.
Kas gi sudaro likusią grupės dalį – patį pipirą? Dėl to kyla daug ginčų. Vieni teigia, jog tai – grupės būgnininkas Chadas Smithas su dabartiniu jos gitaristu Joshu Klinghofferiu. Kiti – kad vienas grupės įkūrėjų Hillelis Slovakas, dingęs ne tik iš grupės, bet ir iš savo gyvenimo 1988-aisiais. Treti mano, kad grupei pačią didžiausią įtaką darė joje grojęs ir kelis kartus grupę palikęs gitaristas Johnas Frusciante. Būtent dėl jo sugrįžimo į grupę „Red Hot Chili Peppers“ 1999-aisiais pasiekė nežmonišką šlovę su albumu „Californication“, kuri tęsiasi iki dabar. Daugelis profesionalių kritikų šį grupės grįžimą į roko pasaulį vadina „didžiausiu visos populiariosios muzikos istorijoje“.
Vargu ar tikslų patiekalo receptą vis dėlto įmanoma išsiaiškinti – kartais atrodo, kad net grupės nariai jo nežino. Pabaigoje tiktų dviprasmiški vokalisto A. Kiedžio žodžiai, kurie puikiai atspindi jo patirčių ir kūrybos kontekstą: „Gyvenimas atrodo žymiai geriau, jei tik neieškai kažko dar geresnio ir jei per skausmą išmoktos pamokos tavęs dar nepalaužė.“
