Istorijos faktų klastotės ir manipuliacijos buvo labai svarus argumentas Rusijai siekiant pateisinti savo teritorines pretenzijas Ukrainoje. Jau kurį laiką Rusijos akys nukreiptos į Lietuvos istoriją. Ir ji didžiajai kaimynei įdomi nuo pat valstybės užgimimo.
Rusijos informacinės atakos, savaip interpretuojant istorinius faktus, Lietuvoje paaštrėja arba sušvelnėja, tačiau nenutrūksta. Tad periodiškai pasigirsta itin originalių istorijos traktuočių – pavyzdžiui, kad kryžiuočius Žalgirio mūšyje nugalėjo rusai.
Politinį žemėlapį perbraižantys karai vyksta ne mūšio lauke, o žmonių galvose. Kol tauta suvokia savo ištakas ir jaučia pasididžiavimą istorine praeitimi, tol bus pasiryžusi ginti savo valstybę nuo agresoriaus – per istoriją suprantame, kas esame. Taip tvirtina karo istorikas, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistas Karolis Zikaras.
Istorijos faktų klastotės ir manipuliacijos buvo labai svarus argumentas Rusijai siekiant pateisinti pasauliui savo teritorines pretenzijas Ukrainoje. Jau kurį laiką Rusijos akys nukreiptos į Lietuvos istoriją. Ir ji, pasak K. Zikaro, didžiajai kaimynei įdomi visa. Rusijai įdomi ne vien mūsų netolima praeitis: okupacijos klausimas, partizaninės kovos, Sąjūdis ar Sausio 13-oji. Rusijos propagandos kūrėjai neria kur kas giliau.
„Kiekvienos tautos savivoka remiasi į istoriją. Norint paversti piliečius nelojaliais savo valstybei, pakanka sumenkinti jos istoriją, išplauti identitetą. Siekiant diskredituoti valstybės idėją mūsų pačių ir tarptautinės bendruomenės akyse, bandoma pateikti, kad Lietuva nėra sena valstybė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai, kai valstybė tęsėsi nuo jūros iki jūros, lietuviams ypač svarbūs. Mes tuo didžiuojamės, o tą pasididžiavimą bandoma sunaikinti“, – teigia K. Zikaras.
Perrašoma net kilmė
Pastaruoju metu pastebimas aktyviai dirbtinai konstruojamas Rusijos ir Lietuvos istorinis bendrumas. Rusijos eskaluojama vadinamoji baltarusiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) koncepcija, teigianti, esą LDK sukūrę ne lietuvių protėviai. Mat Lietuvos valstybės pagrindus kloję didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Algirdas neva buvo ne lietuviškos, o rusėniškos kilmės, tai yra rusai arba baltarusiai.
Kad suprastume, iš kur kilo šios, rusų ir baltarusių kai kurių istorikų pamėgtos manipuliacijos, pasak K. Zikaro, reikia nusikelti į praeitį.
Dabar esminiai valstybiniai sprendimai daromi ne didikų, o per rinkimus prie balsadėžių. Todėl, anot Karolio Zikaro, propagandistų taikiniu tampa visuomenė.
Istorijos falsifikavimo tradicija Rusijoje skaičiuojama šimtmečiais. XVI a. antrojoje pusėje mirus tik 51-uosius ėjusiam Žygimantui Augustui, daugumai Lietuvos žmonių, o ypač moterų, geriausiai žinomam dėl jo ir Barboros Radvilaitės jausmingos meilės istorijos, nebeliko jokių vyrų įpėdinių. Su Žygimanto Augusto mirtimi pasibaigė sostą valdžiusios Gedimino šeimos šaka.
Tuo metu Maskvą valdė kitas ryškus istorijos personažas – žiaurumu garsėjęs tironas Ivanas Rūstusis. Kaip ir visa plejada šio caro protėvių, jau nuo XV a. kariavusių su Lietuva ir siekusių nuo jos atplėšti kuo daugiau žemių, o pasisekus netgi užkariauti visą valstybę, Ivanas Rūstusis irgi save regėjo Lietuvos valdovo soste. Jau tada didieji politikos strategai suvokė, kad pergalės pasiekiamos ne vien tik žvanginant ginklais. Ivanas Rūstusis įvertino, kad lengviau ir, žinoma, įtaigiau Lietuvą laimėti pasitelkus propagandos įrankį.
Ivano Rūsčiojo sąmokslo teorija
Dar XVI a. viduryje Ivanas Rūstusis vienuolynui užsakė parašyti metraštį, kuriame išdėstyta, kad Gediminas, tai yra Lietuvos gediminaičių-jogailaičių kunigaikščių dinastijos pradininkas, buvo ne lietuvis, o rusas, Maskvą valdžiusios dinastijos šalutinės šakos atstovas. Vadinasi, nebelikus Lietuvoje jogailaičių dinastijos palikuonio, Ivanas Rūstusis, kaip kunigaikščio Gedimino giminaitis, galėjo pretenduoti į Lietuvos sostą.
Vis dėlto Rusiją geležiniame kumštyje laikiusiam tironui šis planas neišdegė. Lietuvos ir Lenkijos bajorai sutarė, kad, nebelikus sosto paveldėtojo, valdovas bus renkamas.
„Visi suprato, kad Ivano Rūsčiojo metodas yra Lietuvos okupacijos gudri forma. Niekas nenorėjo gyventi tironiškoje Maskvoje. Visą laiką buvo suvokiama, kad Lietuva – tai laisvė. Jei čia gimei laisvu žmogumi, toks ir būsi, o jei prasikalsi, teis teismas. O Maskvoje galvą galėjo nukirsti ir be teismo, tiesiog už tai, kad žmogus nepatiko despotui. Tokia buvo šešioliktojo amžiaus realybė, ir visi šitą suprato“, – teigia K. Zikaras.
Pretenzijos dėl Vilniaus
Ivano Rūsčiojo planas paimti Lietuvą į savo rankas neišdegė, bet melagingasis metraštis vis dėlto liko. Rusų, baltarusių istorikai, pasak K. Zikaro, jau nuo XIX a. remiasi šia klastote kaip autentiškais istoriniais dokumentais, kalbančiais apie XIII–XIV a. įvykius.
„Rusiškos“ Lietuvos valdovų kilmės teorija ypač buvo suintensyvėjusi XIX a., kai siekta įrodyti, kad Lietuva kaip valstybė neegzistuoja, ji tėra Rusijos dalis, o lietuviai net ne tauta, o rusai, susimaišę su vokiečiais.
Iš čia kilusi baltarusiškoji ir rusiškoji LDK istorijos versija dabar išnaudojama politiniais tikslais.
„Vienas iš siekių – sumenkinti Lietuvos istoriją mūsų pačių akyse, suduoti smūgį lietuvių pasididžiavimui. Antra vertus, tokiu būdu Rusija pateisina savo imperialistinės pretenzijas Lietuvos atžvilgiu“, – mano karo istorikas.
Anot jo, manipuliacijos istoriniais faktais atveria erdvę ir teritorinėms pretenzijoms reikšti. Pavyzdžiui, Rusijoje populiarus politikas nacionalistas Vladimiras Žirinovskis eskaluoja, kad Vilnius Lietuvai priklauso neteisėtai, esą tai yra senoji Baltarusijos sostinė, turinti būti sugrąžinta Aliaksandro Lukašenkos režimui.
Ši mintis patraukli ir daug kam Baltarusijoje.
„Manipuliacijos istorija perauga į labai apčiuopiamus ir politiškai pavojingus reiškinius“, – įspėja K. Zikaras.
Anot jo, jei nuo kalbų būtų pereita prie kraštutinumų, – bandoma atplėšti dalį teritorijos, akivaizdu, jog tarptautinei bendruomenei būtų paskleista melaginga žinia, esą tai ne okupacija. Neva Lietuva ir Rusija istoriškai vis tiek yra viena valstybė.
Pagrindas Krymo okupacijai
Kaip veikiant per istoriją sunaikinamas identitetas ir „išplaunamas“ valstybingumas, pasak K. Zikaro, aiškiai iliustruoja įvykiai Ukrainoje.
Likus maždaug metams iki karinės agresijos Kryme pradžios, Rusijos propagandistai aktyviai eskalavo idėją, esą Ukraina dirbtinai sukurta valstybė, istoriškai niekada neegzistavusi, o Krymas – buvusi Rusijos istorinė žemė, per politinį nesusipratimą atitekusi Ukrainai.
Iš tiesų Krymas Rusijos glėbin pateko tik XVIII a. antrojoje pusėje, kai jį užkariavo imperatorienė Jekaterina Didžioji. Iki tol ten veikė Krymo totorių chanatas, kurį XV a. savo vasalu pavertė Osmanų imperija – daugiatautė turkų valdoma valstybė.
„Tai gal istoriškai Krymas turėtų priklausyti turkams, ne rusams? Rusijos teritorinės pretenzijos į Krymą, grindžiamos istoriniu „teisingumu“, atrodo tragikomiškai“, – konstatuoja K. Zikaras.
„Atėmė“ Žalgirio mūšį
Rusijos informacinės atakos, savaip interpretuojant istorinius faktus, pasak K. Zikaro, Lietuvoje paaštrėja arba sušvelnėja, tačiau nenutrūksta. Viena tokių – šių metų liepą, minint Žalgirio mūšio 605-ąsias metines, Rusijos karinės istorijos draugijos tinklalapyje paskelbta informacija. Pagal ją vokiečių riterių ordiną – kryžiuočius – 1410 metais vykusiame Žalgirio mūšyje nugalėjo didvyriški rusų karžygiai, o lietuviai ir lenkai esą tebuvo jų sąjungininkai.
Tokią žinią paskelbusi organizacija įkurta 2012-aisiais Rusijos prezidento Vladimiro Putino dekretu, o jos steigėjai – Gynybos ir Kultūros ministerijos. Draugijai vadovauja pats Rusijos kultūros ministras.
Tokį Rusijos istorikų akibrokštą, „atėmusį“ iš lenkų ir lietuvių vieną didžiausių pergalių istorijoje, abiejų šalių istoriografai įvertino kaip istorinių faktų klastojimą. Iki šiol dar niekas nebuvo užginčijęs, kad Viduramžių Europoje vieną didžiausių Žalgirio mūšį laimėjo lietuvių ir lenkų pulkai.
Tiesa, rusų karžygiai taip pat yra įdėję indėlį į istorinę pergalę, sustabdžiusią kryžiuočių invazijas. Legendiniame mūšyje kovėsi trys Smolensko pulkai, tačiau jie priklausė LDK kariuomenei, o ir vadovavo jiems lietuvių kunigaikštis Jogailos brolis Lengvenis Algirdaitis, anksčiau kartu su Vytautu užėmęs Smolenską.
Dar XVI amžiuje Rusijos caras Ivanas Rūstusis įvertino, kad užkariavimams tinka ne tik ginklai, bet ir propaganda.
Politinis elitas nebeįdomus
Informacinės operacijos nedaromos šiaip sau. Karo istoriko teigimu, jomis tikimasi išprovokuoti veiksmus ir juos pateisinti prieš savo žmones, prieš tarptautinę bendruomenę.
„Šiuo metu išgyvename Vakarų ir rusiškos civilizacijų priešpriešą. Mūsų oponentai Rytuose nesilaiko jokių taisyklių. Jie naudoja manipuliacijas, dezinformaciją, įžūliai meluoja. Tai nereiškia, kad mes turėtume atsakyti tuo pačiu. Vakarų civilizacijos pagrindinė vertybė yra tiesa. Mes negalime taip pat griebtis klastočių. Turime informuoti savo žmones remdamiesi tikrais faktais ir tokiu būdu daryti juos atsparesnius priešiškos propagandos poveikiui“, – pabrėžia K. Zikaras.
Pasak karo istoriko, psichologinės propagandos operacijos visada nutaikomos į tikslines auditorijas. Stengiamasi surasti prieigą prie įvairių visuomenės grupių, skirtingų pagal amžiaus grupes, tautybę, socialinius sluoksnius. Vienos jų labiau, kitos mažiau pažeidžiamos. K. Zikaras mato porą esminių prevencinių priemonių, išugdančių visuomenės imunitetą priešiškai propagandai: švietimą ir dominavimą savo kultūrinėje erdvėje.
„Negalima visiškai neleisti rusiškos kultūros Lietuvoje, bet reikia kurti daugiau nacionalinės populiarios, patrauklios kultūros įvairių sluoksnių žiūrovams, transliuoti daugiau vertingos vakarietiškos produkcijos. Lietuvoje žmonės turi būti šviečiami – skatinamas jų kritinis mąstymas, kad milžiniškame informacijos sraute jie gebėtų atskirti, kas yra informacija ir kas dezinformacija“, – atsvarą Rusijos propagandai mato K. Zikaras.
Kadaise, anot jo, kad valstybė pakeistų savo kryptį, pakakdavo paveikti sprendimus priimantį politinį elitą – valdovus, didikus. Dabar esminiai sprendimai daromi per rinkimus prie balsadėžių. Todėl, anot karo istoriko, propagandistų taikiniu tampame visi – ir jau turintieji balsavimo teisę, ir tie, kuriems po metų kitų bus įteikti rinkėjo pažymėjimai.
„Žmonės turi suprasti, kad valstybė – tai ne valdžia, gera ar bloga, o mes, jos piliečiai. Reikia suvokti, jog patys ją kasdien kuriame. Niekas mums valstybės nesukurs, o prireikus, už mus jos ir neapgins. Patys turime prisiimti atsakomybę, o pilietiška visuomenė savaime tampa atsparesnė jai kenksmingiems dalykams“, – tvirtina K. Zikaras.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
