Sansevjera, dar vadinama uošvės liežuviu, priskiriama prie tų kambarinių augalų, kuriuos daug lengviau perlaistyti nei perdžiovinti.
Ypač svarbu pasirūpinti tinkamu augalo drėkinimo režimu žiemą, kai jo vandens poreikis sumažėja.
Pagrindinė užduotis – neleisti, kad laikotarpiu, kai augalui vandens reikia mažiausiai, dirvožemis visiškai išdžiūtų.
Optimali šio augalo laistymo dažnumo norma šaltuoju metų laiku yra kartą per mėnesį.
Kai kurie augintojai jį sumažina net iki vieno karto per du mėnesius.
Taip yra todėl, kad trumpėjant dienai ir augalui lėtinant augimą, jo drėgmės poreikis mažėja. Atitinkamai didėja rizika sansevjerą perlaistyti.
Būtent perlaistymas yra dažniausia šio prabangaus augalo žūties priežastis.
Ne mažiau svarbus yra ir teisingas vandens pylimo būdas.
Visada laistykite pačią žemę, o ne pilkite vandenį per lapų rozetės centrą. Drėgmė gali kauptis rozetės viduryje, sudarydama palankias sąlygas šaknų arba augalo vainiko puviniui.
Taip pat labai svarbu pasirūpinti tinkamu drenažu vazone.
Jo apačioje turi būti keramzito ar kitos drenažui skirtos medžiagos sluoksnis, o dugne – kelios skylės pertekliniam vandeniui nutekėti.
Sansevjeros gerokai ilgiau išgyvena sausoje nei nuolat drėgnoje žemėje.
Jei ruošiatės persodinti sansevjerą, pasirūpinkite jai tinkamu substratu.
Geriausia rinktis smėlingą arba priesmėlio dirvožemį – tokį, kuris lengvai atiduoda drėgmę.
Taip pat jį galima maišyti su perlitu, vermikulitu ar kitu panašiu komponentu, kuris palengvina žemės struktūrą ir padidina jos laidumą.
Be to, gėlę rekomenduojama auginti neglazūruotame moliniame inde, nes jis praleidžia orą ir vandenį, todėl sudaro augalui palankesnes sąlygas nei plastikinis vazonas.
Kaip papildomą atsargumo priemonę verta atkreipti dėmesį į tai, kiek ilgai po laistymo dirva po augalu išlieka drėgna.
Jei substratas ilgą laiką sulaiko vandenį, per kitą laistymą reikėtų sumažinti naudojamo vandens kiekį.
