Šiandien sukanka 110 metų, kai buvo atgauta lietuviška spauda. Caro valdžios draudimas spausdinti ar įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis galiojo 1864–1904 metais, t. y. keturis dešimtmečius.
„Mamos mokykla“ XX a. 3–4 dešimtmetyje. Fotografuota Panevėžio apylinkėse. Vinco Ferinausko nuotr. iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.
Priešinosi įvairiomis priemonėmis
Tai tapo iššūkiu mūsų tautai, jos kalbai, knygai, mokyklai. Įvykiai susiklostė ne pagal caro valdžios planuotą scenarijų – įvestas draudimas ne numarino lietuvybės, o pažadino ją iš letargo miego.
Nors valdžia nuo 1864 m. ėmėsi įvairiausių draudimų, persekiojimų ir bausmių, tačiau nutautinti pasirodė ne toks jau paprastas ir greitas procesas. Ekonominiai pokyčiai, Europos tautų nacionaliniai pavasariai ir valdžios grėsmingas spaudimas surusinti mūsų kraštą brandino naują, kitokią Lietuvą. Iš pasiturinčių valstiečių iškilę lietuvių inteligentai tapo mūsų tautos gaivintojais ir vedliais.
Spaudos draudimui lietuviai priešinosi įvairiomis priemonėmis. Legaliai buvo rašomi kolektyviniai memorandumai panaikinti spaudos draudimą, prašymai vienai ar kitai lietuviškai knygai išleisti.
Prašymus cenzūros įstaigoms rašydavo spaustuvininkai, studentai, valstiečiai, kunigai, pasauliečiai inteligentai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo iš Pasvalio krašto kilęs, Panevėžio gimnazijoje mokęsis žymus geležinkelių, tiltų inžinierius, visuomenininkas ir filantropas Petras Vileišis (1851–1926).
Rusijoje užsidirbęs nemažą kapitalą, didžiąją jo dalį paaukojo Lietuvos reikalams. Turėdamas įtakingų pažįstamų aukščiausiose valdžios įstaigose, įdėjo daug pastangų ir lėšų, kad būtų greičiau grąžinta lietuviška spauda: rašė peticijas panaikinti spaudos draudimą, prašymus leisti išspausdinti lietuviškus kūrinius, su brangiomis dovanomis asmeniškai kreipdavosi į pareigūnus.
Tuo pat metu P. Vileišis materialiai rėmė periodinių lietuviškų laikraščių spausdinimą, juose bendradarbiavo, savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų knygelių, iš jų net 25-ias pats parašė.
Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu rūpinosi ir Peterburgo dvasinėje akademijoje profesoriavęs Jonas Mačiulis-Maironis. Jo parašytą pranešimą „Apie vartojimą lotyniško šrifto lietuviškuose raštuose“ 1895 m. vykusiame pirmajame Rusijos spaudos darbuotojų suvažiavime pristatė iš Panevėžio kilęs spaudos darbuotojas ir kultūros veikėjas Antanas Smilga (1864–1920).
Suvažiavimo komitetas vienbalsiai pritarė lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo nutarimui. Tai buvo perduota vidaus reikalų ministrui. Tuo pačiu klausimu 1895 m. carui prašymus siuntė Kauno, Panevėžio, Ukmergės apskričių valstiečiai, o kitais metais net 16-os įvairių Lietuvos valsčių valstiečiai įteikė skundus vidaus reikalų ministrui dėl lietuviškos spaudos grąžinimo.
Šią problemą savo straipsniuose kėlė daugelis Imperatoriškosios rusų geografijos draugijos narių. XIX a. 9 dešimtmetyje „lietuviškasis klausimas“ vis dažniau buvo diskutuojamas ir vyriausybinėje sferoje. Liberalesnių pažiūrų caro valdininkija (Kauno gubernatoriai ir kt.) savo ataskaitose skelbė, kad lietuviškos spaudos grąžinimas neišvengiamas, ir tai yra vienintelė priemonė apsisaugoti nuo pasisakančių prieš vyriausybę lietuviškų leidinių. Kauno gubernatorius A. Rogovičius 1900 m. ataskaitoje carui rašė, kad šiuo metu remtis M. Muravjovo teiginiais būtų „istorinis nesusipratimas“, o lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas esąs labai pageidautinas.
Tiesa, šie liberalūs pasisakymai ir vertinimai dažnai ištirpdavo šovinistinių pozicijų jūroje. Reakcingumu išsiskyrė Vilniaus generalgubernatoriai, Dvasinių reikalų departamento valdininkai. 1898 m. lietuviškos spaudos raidyno klausimas buvo svarstomas ministrų komitete. Po 10 dienų su ministrų pasiūlymais susipažinęs caras ant jų pasiūlymo leisti spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis, užrašė: „O kas padaryta, kad būtų įvestas rusiškas raidynas?“ Tuo šis svarstymas ir pasibaigęs.
Spausdino užsienyje
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuviškų knygų ir laikraščių spausdinimas užsienyje, jų nelegalus gabenimas ir platinimas Lietuvoje buvo pasiekę didžiausią mastą. Naujai paskirtas Vilniaus generalgubernatorius P. Sviatopolkas-Mirskis, susipažinęs su padėtimi Lietuvoje, 1903 m. pranešime carui rašė, kad vietinė administracija yra bejėgė kovoti prieš lietuviškų knygų įvežimą iš užsienio.
Kad, pasak Maironio, nebeužtvenksi upės bėgimo, valdžiai tapo akivaizdu. Tad „Ministrų komitetas, apsvarstęs vidaus reikalų ministro raportą apie rašmenų klausimą lietuviškiems-žemaitiškiems leidiniams, nusprendė: visus iki šiol buvusius valdžios nusprendimus ir įsakymus, siaurinančius lietuvišką ir žemaitišką raštenybę, panaikinti ir jos veikaluose pavelyti vartoti, be rusų rašmenų, taip pat lotyniškus rašmenis ir kitokius.
Jo Malonė Ciesorius 1904 m. balandžio 24 dieną (pagal naują kalendorių gegužės 7 d. – aut. pastaba) šitą komiteto nusprendimą Aukščiausiu savo autoritetu malonėjo patvirtinti.“
Pranašiškas sapnas
Įdomu, kad šį būsimą svarbų įvykį rašytojas ir visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas, 1902–1905 metais gyvenęs ir kunigavęs šalia Panevėžio, Vadaktėliuose, net susapnavęs. Pasakojama, kad spaudos atgavimo išvakarėse jis sapnavo pranašišką sapną. Jame regėjęs patį carą Nikolajų II su žmona, nuo audros pasislėpusius Vadaktėlių klebonijoje, po šiaudiniu stogu. Ryte juos išlydėdamas, Vaižgantas nutvėręs carą per pusiaują ir sakęs: „Nebepaleisiu, kol nepasižadėsi pasirašyti lietuviams rašmenų laisvės.“ O caras atsakęs: „Vot čudak! Nu bud po tvojemu!“ (tai juokdarys, tegul būna pagal tave) ir išvažiavęs. Sapno būta pranašiško po kelių dienų J. Tumas-Vaižgantas, nuvažiavęs į Panevėžį, išvydo plakatus, skelbiančius lietuviams spaudos laisvę.
Dabar sunku įsivaizduoti, kad mūsų seneliams ir proseneliams lietuviškų knygelių, laikraščių spausdinimas, gabenimas ir platinimas bei lietuviško rašto mokymasis buvo antivalstybinė veikla, už kurią persekiojo, baudė kalėjimu, tremtimi.
Lyg ilgai laikytas džinas iš sulenkėjusios, rusinamos aplinkos XIX ir XX amžių sandūroje išsiveržė ir skleidėsi lietuvių tautos pavasaris. Bundanti tauta išaugino visuomenės veikėjų kartą, kuri susiklosčius palankesnėms aplinkybėms paskelbė Nepriklausomybę, kūrė valstybę.
Jūratė GAIDELIENĖ, Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė
