Nors Panevėžio rajonas negali pasigirti nei vandens
telkinių gausa, nei gražiu gamtovaizdžiu, tačiau kaimo turizmo sodybų savininkai
tikino poilsiautojų nepritrūkstantys – ieškantieji lietuviškosios egzotikos kaime vietas turi užsisakyti netgi prieš kelis mėnesius.
Pagrindiniai tokių sodybų rajone klientai – darbo reikalais į Panevėžį atvykę verslininkai ar pravažiuojantys užsienio turistai. Norinčiųjų jose atostogauti – mažuma. Specialistai pripažino pasigendantys pačių sodybų šeimininkų aktyvumo pritraukiant turistus: trūksta salių konferencijoms, per mažai vietų pobūviams.
Nors statistika rodo, jog kasmet daugėja rajone apsilankančių svečių iš užsienio, tačiau anglų kalbos žiniomis kol kas pasigirti tegali vos vienas kitas užsiimantis kaimo turizmu.
Nepasiruošę rengti seminarus
Apskrities Turizmo informacijos centro turizmo vadybininkės Redos Arūnaitės teigimu, šiais metais besidominčiųjų poilsiu kaime itin sumažėjo. Tačiau, vadybininkės nuomone, tai nereiškia, kad atokvėpis mūsų rajono kaimo sodybose nebedomina miestiečių. “Anksčiau labai daug žmonių pas mus užplūsdavo teiraudamiesi, kur galėtų pailsėti. Dabar turistai tampa savarankiškesni ir informaciją patys susiranda internete ar kataloguose”, – pažymėjo R.Arūnaitė.
Šiuo metu rajone įregistruotos septynios kaimo turizmo sodybos, tačiau realiai veiklą vykdo keturios. Dvi iš įregistruotųjų įvertintos trimis gandrais iš galimų keturių, dar dvi pelniusios po du gandriukus, kitos jais visai nepažymėtos. Tačiau toks vertinimas gana sąlyginis – gandrai skiriami tik į Kaimo turizmo asociaciją įstojusioms sodyboms. Pasak R.Arūnaitės, mūsų kraštas nėra dėkingas kaimo turizmo verslui – vietiniai gyventojai poilsio stengiasi ieškoti kuo toliau nuo namų, o be vandens telkinių, kokiais gali pasigirti Rytų Lietuva, atvykėlius sunku privilioti.
“Turistai iš kaimo sodybų reikalauja dviejų visiškų priešingybių – nori jose triukšmingai pašvęsti arba visiškos ramybės”, – pabrėžė pašnekovė. Tačiau ne visos sodybos gali patenkinti tokius klientų poreikius: dažniausiai jei yra pakankamai vietos puotai, šeimininkai neturi kur svečių apnakvindinti.
Į Turizmo informacijos centrą kreipiasi nemažai verslininkų, pageidaujančių atokių sodybų su erdvia konferencijų sale. Ir nors, anot R.Arūnaitės, ryškėja tendencija seminarus rengti nebe oficialioje aplinkoje, tačiau rajone užsiimantieji kaimo turizmu į tai kažkodėl neatsižvelgia: šiuo metu tik vienoje sodyboje sudarytos sąlygos organizuoti konferencijas.
Pasigenda verslininkų aktyvumo
Pasak R.Arūnaitės, reikalavimai kaimo turizmo sodyboms kasmet auga: turistai kaimiškoje aplinkoje pageidauja daug konforto ir pramogų. Sodyba nebeįsivaizduojama be pirties, vis daugiau atsiranda norinčiųjų pajodinėti žirgais, o klientų vaikams šeimininkai privalo pastatyti vos ne visą atrakcionų parką. Be visų patogumų, pageidaujama dar ir gaidį, rytais užgiedantį, ar karvutę, laukuose sumūkiančią, išgirsti.
“Klientai nori etnografinės aplinkos viešbučio ant upės ar ežero kranto, bet mokėti tiek, kiek viešbutyje, atsisako”, – sakė vadybininkė. Jos teigimu, para vienam žmogui mūsų rajono kaimo sodybose vidutiniškai kainuoja 35 litus. Dėl prieinamos kainos sodybas netoli miesto, anot R.Arūnaitės, ypač pamėgę pro Panevėžį keliaujantys užsieniečiai – viešbučiai mieste jiems arba per brangūs, arba juose nebėra vietų. Be to, mūsų rajone visiškai nesudarytos sąlygos turistams nakvoti kempinguose, todėl kaimo turizmo sodybos, įsikūrusios vos keli kilometrai už Panevėžio, tampa mažais viešbutukais.
“Tai, kad neturime kempingų – labai didelis minusas. Juose nakvoti pageidaujančius turistus esame priversti išsiųsti iš mūsų rajono. Gerai, kad kai kurių sodybų šeimininkai pravažiuojantiesiems leidžia kieme išsilankstyti palapines”, – sakė turizmo vadybininkė.
Pašnekovės teigimu, šią vasarą ypač padaugėjo mūsų rajonu besidominčių turistų dviratininkų ne tik iš Baltijos šalių, bet ir Anglijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, netgi Italijos ir Ispanijos. Ir nors, R.Arūnaitės tvirtinimu, svečiai apie Panevėžį atsiliepia labai palankiai, tačiau užsienio kalbos nemokantys sodybų šeimininkai vargu ar keliautojams palieka tikrų europiečių įspūdį.
“Kalbos barjeras – viena didžiausių besiverčiančiųjų kaimo turizmu problemų. Rusų kalbą dar iš senų laikų moka visi, bet angliškai retas kuris susikalba”, – pažymėjo pašnekovė. Jos manymu, nors dažniausiai kaip didžiausią mūsų rajono trūkumą sodybų šeimininkai įvardija menkus vandens telkinius, tačiau trūksta ir jų pačių iniciatyvos pritraukiant klientus.
“Dažniausiai būna taip, jog nori iš turizmo užsidirbti, bet mažai į jį investuoja. Žinoma, tai lemia kiekvieno finansinės galimybės. Vieni, ieškodami išeities, orientuojasi į pobūvius, kiti visai nieko nedaro, tik laukia. O norėtųsi daugiau aktyvumo”, – pabrėžė vadybininkė.
Vilioja ramybe
Jau 5-erius metus kaimo turizmo verslą vystantis Rigoletas Mykolaitis įsitikinęs, jog iš jo nei mūsų rajone, nei apskritai Lietuvoje gerai užsidirbti neįmanoma. Nors poilsiautojų sodybos Čiūrų kaime šeimininkas sulaukiantis nemažai – apie 1000 per metus, tačiau tvirtina pelno iš to didelio negaunantis. Verslininkas teigė orientuojąsis į poilsį šeimai. Nors sodybą net iš trijų pusių supa Nevėžis, tačiau atvykstantieji turistai vienu didžiausiu jos pliusų įvardija tai, jog sudaryta galimybė poilsiauti vieniems.
R.Mykolaitis sodyboje yra įrengęs tik vieną namelį, kuriame apsigyventi gali nemaža šeimyna. “Visi lietuviai – geri ekonomistai: esą kuo daugiau namelių, tuo daugiau poilsiautojų ir, žinoma, pelnas didesnis. Nieko panašaus! Pirmas besiteiraujančiųjų dėl poilsio klausimas: ar būsime vieni. Šeimos nenori pašalinių žmonių”, – akcentavo R.Mykolaitis.
Nors pagrindiniai jo klientai – tėvai su vaikais, atrakcionų mažiesiems savo kieme verslininkas atsisakė. “Buvau įrengęs įvairių, bet dabar saugumo sumetimais visus ardau. Žmonės atvykę į kaimą įsivaizduoja: atvežėme vaikus ir paleidome. Man pačiam sunku iš tolo stebėti, kad jiems nieko neatsitiktų, o aš juk ne tėvas – neturiu teisės paauklėti”, – kalbėjo sodybos šeimininkas. Tačiau jo nestebina tokia vaikams duota laisvė. “Mes maži kaime taip pat galvom eidavome”, – šypsojosi R.Mykolaitis.
Sodyboje Čiūruose dažnai pailsėti apsistoja užsieniečiai. Verslininkas suskaičiavo, jog per 5-erius metus pas jį poilsiavo svečiai iš 17-os šalių. 50 proc. užsieniečių – amerikiečiai. “Gal nauja mada atėjo, kad į Lietuvą atostogų atvažiavę užsieniečiai, nenorėdami varginti giminaičių, apsistoja ne pas juos, o kaimo sodyboje”, – svarstė R.Mykolaitis. Anot jo, ne pirmą kartą Lietuvoje besilankantys užsienio turistai pabrėžia, jog mūsų krašte jau yra aplankę visas žymias vietas ir tenori ramaus poilsio gražioje kaimiškoje aplinkoje.
Nors sodybos šeimininkė kalba angliškai, tačiau, anot R.Mykolaičio, neretai su turistais tenka bendrauti gestais. “Toli gražu ne visas pasaulis kalba angliškai. Italų, norvegų žinios dar prastesnės nei mūsų”, – sakė pašnekovas.
R.Mykolaičio teigimu, jo sodyboje turistų netrūksta ištisus metus – nėra skirtumo, sausis ar liepa. “Yra tokių klientų, kurie tik žiemą atvažiuoja: ištisą dieną prasėdi ant ledo su meškerėmis, o vakare – į pirtelę ir prie židinio”, – kalbėjo verslininkas. Nors imdamasis kaimo turizmo jis nė neplanavo, jog sodyboje galėtų būti rengiami pobūviai ar seminarai, tačiau dabar jo 150 metų senumo klėtyje mielai firmos organizuoja susirinkimus.
“Gražu žiūrėti, kaip atvažiuoja kostiumuoti verslininkai su nešiojamaisiais kompiuteriais, o vakare po maudynių pirtelėje rankšluoščiais apsivynioję vaikšto”, – šypsojosi R.Mykolaitis.
Pavienių poilsiautojų nepritraukia
Tik prieš metus kaimo turizmo sodybą Paliūniškio kaime įregistravusi Gina Jakubauskienė tvirtino daugiausia sulaukianti užsakymų pobūviams. Ant Lėvens kranto tarp medžių įsikūrusią 1,5 ha užimančią sodybą ypač pamėgę vestuvininkai. Anot šeimininkės, iki vasaros pabaigos jau užsakyti visi savaitgaliai.
Norintieji čia surengti šventę vasarą sodybą jau užsisako nuo Naujųjų metų. Pavieniams kaimo ramybės ištroškusiems poilsiautojams lieka šiokiadieniai, tačiau tokių turistų G.Jakubauskienė teigė sulaukianti nedaug. “Gal panevėžiečiai nori pakeisti aplinką, todėl važiuoja toliau, o gal reklamos per mažai duodame”, – svarstė šeimininkė.
Kadangi Panevėžio rajone nėra įrengtų kempingų, į sodybą Paliūniškyje dažnai užsuka turistai dviratininkai, ieškantys vietos palapinėms išsiskleisti.
G.Jakubauskienės nuomone, norint, kad į sodybą įdėtos investicijos ir darbas atsipirktų, verslą reikia labai gerai išvystyti. Šeimininkė tikisi, jog jų sodyba susidomės menininkai – erdviame medžių ir upės apsuptame kieme puikios sąlygos organizuoti stovyklas. Ateityje, anot verslininkės, ketinama įrengti ir konferencijų salę. “Gal rajono Savivaldybė surastų lėšų išvalyti upę? Dabar patys šiek tiek pasitvarkome, kad žolės žmonėms netrukdytų maudytis”, – sakė G.Jakubauskienė.
Vaivadietė Danguolė Kariniauskienė su dukra Erika kaimo turizmo verslu užsiima tik nuo balandžio. Į greta Panevėžio esančią sodybą dažniausiai pernakvoti užsuka nebrangios nakvynės ieškantys tolimųjų reisų vairuotojai. Šeimininkai pasiruošę vienu metu priimti penkis žmones – įrengti vienas dvivietis ir vienas trivietis kambariai. D.Kariniauskienė taip pat tikisi sudominti seminarams vietos už miesto ieškančius verslininkus.
Savivaldybė pažiūrėjo skeptiškai
Kaimo turizmo mūsų rajone pradininkė Larisa Leonavičienė neslėpė: prieš šešerius metus iš tokios jos idėjos rajono Savivaldybėje buvo atvirai šaipomasi. Valdininkai netikėjo, jog Trakiškiu gali susidomėti turistai. Tačiau skeptiškos Savivaldybės darbuotojų prognozės nepasitvirtino. Anot L.Leonavičienės, iš pradžių jų sodyboje daugiausia apsistodavo darbo reikalais į Panevėžį atvykę verslininkai. Dabar ją pamėgo ir šeimos bei seminarus rengiančios firmos.
L.Leonavičienės sodyba – vienintelė rajone, turinti ir konferencijų salę. Vietos, pasak šeimininkės, paprastai būna užimtos kelis mėnesius į priekį. Verslininkai miesto viešbučius į nakvynę užmiestyje iškeičia ne tik dėl artimų namams gyvenimo sąlygų, bet ir malonių šeimininkų. Poilsiautojų srautas L.Leonavičienės sodyboje sumažėja tik vasarą, prasidėjus atostogų sezonui.
Jau kitais metais poilsiautojus savo sodyboje Naciagalos kaime ketina priimti Salomėja Adinavičienė. Moteris tikisi, jog poilsį pas juos pamėgs miestiečiai bei užsieniečiai, ieškantys autentiškos kaimo aplinkos. Etnografinėje sodyboje iki kitų metų turėtų būti iškastas tvenkinys, įrengta liaudiška gydomoji pirtelė. “Mūsų dukra, užsienio kalbų specialistė, užsiima turizmu, ji ir sugalvojo, kad galime pritraukti ieškančiuosius ramybės ir poilsio kaime”, – sakė ponia Salomėja. Kol kas naujo verslo perspektyvų moteris nesiryžo prognozuoti – jos priklausys nuo to, kiek atsiras ieškančiųjų lietuviškosios egzotikos kaime.
Vanduo – ne būtina sąlyga sėkmingam verslui
Kaimo turizmo asociacijos prezidentės Reginos Sirusienės nuomone, miestiečiai, vykstantys poilsiauti į sodybas, neturėtų pamiršti, jog vis dėlto važiuoja ne į pramogų parką, o į kaimą. “Tam reikia nusiteikti ir orientuotis į kaimui būdingas pramogas: pasivaikščiojimą miške, pasivažinėjimą dviračiais, paplaukiojimą valtimi, maudymąsi. Pagrindinė kaimo vertybė – oras ir ramybė, o jie duodami veltui”, – akcentavo R.Sirusienė. Vis dėlto, anot jos, pagrindinis miestiečių poreikis – už mažą kainą gauti aukščiausias paslaugas. Jie ir pramogų reikalauja tokių, kaip mieste: teniso kortų, baseinų, oro balionų, vandens pramogų kompleksų. Per metus, anot prezidentės, kaimo turizmo sodybų skaičius šalyje išaugo apie 30 proc. Daugiausia poilsiui skirtų sodybų Aukštaitijoje – apie 38 proc., Žemaitijoje – 33 proc., Dzūkijoje – 25 proc., Suvalkijoje – tik apie 4 proc. Anot R.Sirusienės, poilsio kaime poreikis kasmet auga. 2001-aisiais kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 67 tūkst. turistų, 2002 m. – 120 tūkst., 2003 m. – 164 tūkst., praėjusiais metais – 186,1 tūkst. Šiemet kaime tikimasi sulaukti 210 tūkst. poilsiautojų. Prezidentės teigimu, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą užsieniečių srautas išaugo 9 proc.
Asociacijos administratorė Vilma Rakauskaitė įsitikinusi, jog kaimo turizmo verslą sėkmingai galima plėtoti ir vandens telkinių negausiose teritorijose. “Viskas priklauso nuo sodyboje siūlomų pramogų ir įvairovės lygio. Jei sodybos šeimininkas pasiūlys poilsiautojui alternatyvą, jo verslas nenukentės ir be vandens telkinio. Didelis privalumas yra sodyba vienkiemyje, kadangi ten didesnės plėtros galimybės, poilsiautojų nevaržo triukšmo apribojimai”, – akcentavo administratorė. Jos teigimu, norint užsiimti kaimo turizmu, nepakanka sodybos gražioje vietoje – sodybos šeimininkas privalo išmanyti verslo pagrindus, etnografiją, mokėti kurti sodybos interjerą, sugebėti skoningai tvarkyti aplinką, išmanyti bendravimo psichologiją. “Deja, Lietuvoje dažniausiai viskas vyksta atvirkščiai – pradeda nuo teisinio verslo įregistravimo, o po to ima rūpintis, kaip ir ką sodyboje dirbti. Todėl kai kuriems jų šeimininkams sunku pritraukti turistus”, – pažymėjo V.Rakauskaitė.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. L.Leonavičienės sodyba – vienintelė rajone, kur sudarytos sąlygos ir seminarams rengti.
