Medikoniai – važiuojant iš Panevėžio į Pušalotą šalia
kelio esantis kaimas. Tai – į šiaurės pusę įsikūrusi Panevėžio rajono paskutinė
gyvenvietė. Už Medikonių kaimo jau prasideda Pasvalio žemės.
Trijų dar išlikusių senųjų Medikonių šeimų žmonės sako, kad kaimas pastaraisiais metais keičiasi, jame apsigyvena iš kitur atsikėlusieji, o kaimo senbuviams ateityje tikriausiai lemta visiškai išnykti.
Kaimiškos dešros – lauko virtuvėje
Medikoniuose “Sekundės” korespondentai išvydo tokį vaizdą, kokį mieste retai kur bepamatysi: Grinevičių šeimyna lauko virtuvėje suko dešras. Kiaulienos faršą į mėsos malimo mašinėlę kimšo Anelės anūkas Dainius, jam padėjo marti Dita, o pati šeimininkė vadovavo. A.Grinevičienės sūnus Sigitas buvo užimtas kitais ūkio darbais. Jis vienintelis atsisakė pozuoti fotokorespondentui. “Ji kilusi iš paties Kauno, miestietė yra, o dabar tapo “mužike”, – apie gyvenimo draugę Ditą sakė sodybos šeimininkas.
Anelė Grinevičienė paaiškino, kad šeimyna per metus paskerdžia dvi kiaules: vieną, pačią didžiausią, pavasarį, kitą – rudenį. Paklausta, iki kol užteks dešrų, kumpių, lašinių, ponia Anelė sakė, kad maždaug iki lapkričio.
Grinevičiai valdo dešimt hektarų žemės, melžia tris karves, augina tris telyčias ir šeria keturias kiaules. Pagrindinės šeimos pajamos – už parduotą pieną gaunami pinigai. “Esame biedni ūkininkai – pieną parduodame ir sąžiningai dirbame”, – taip dabartinę šeimynos padėtį apibūdina aštuoniasdešimt penkerių jau sulaukusi ponia Anelė. Ji yra kilusi iš Medikonių krašto, jos neseniai miręs vyras taip pat buvo vietinis. Moteris kolūkių laikais dirbo melžėja ir veršelių prižiūrėtoja.
Vietoj paminklo – mėlynas traktorius
Prie Grinevičių namo ant elektros stulpo lizdą susinešė gandrai. Jie čia kiekvieną pavasarį atskrenda jau ne pirmus metus. Netoli elektros laidų lizdą susikrovę gandrai kelia nerimą Grinevičiams: dėl trumpo jungimo gali įvykti nelaimė. Prie šių Medikonių kaimo žmonių namų jau kelintas dešimtmetis kaip koks paminklas stovi mėlynai dažytas rusiškas ratinis traktorius. Jis, pasak pono Sigito, per tiek metų rinktas ir perrinktas. Kai prasideda žemės ūkio darbų sezonas – senas traktorius tampa papildomu šeimynos pajamų šaltiniu.
Traktorius – pono Sigito rūpestis. O arklį Kaštoną prižiūri anūkas Dainius. Kaštoną Grinevičiai vadina sportininku, nes jis įsigytas iš sporto klubo. Įvairiems ūkio darbams naudojamas Kaštonas moka pastovėti ant užpakalinių kojų, mėgsta saldainius ir yra šeimos numylėtinis.
Rajono Savivaldybės Globos ir rūpybos skyriuje dirbanti duktė Virginija yra mamos Anelės itin mylima. Duktė nuo pat mokyklos buvo mamos pasididžiavimas. O judraus ir neramaus būdo Sigitas sukeldavo daug rūpesčių. Dabar, sulaukęs penkiasdešimt ketverių, to neneigia ir S.Grinevičius.
Kepė bandeles
Paklausti, kur dar galima surasti kurį nors iš senųjų Medikonių kaimo gyventojų, Grinevičiai nurodo Oną Palionienę ir Joną Ulkę bei jo žmoną Veroniką.
Ona Palionienė, kaip ir Sigitas Grinevičius, nelinkusi pozuoti ir bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. “Blogai gyvename, ir viskas. Ir kam čia reikia apie mus rašyti”, – nukerta O.Palionienė.
Kartu su mama elektrinėje krosnelėje bandeles kepusi O.Palionienės duktė Danutė Kaušakienė buvo atviresnė. Buvusi “Ekrano” bendrovės darbuotoja jau senokai gyvena kaime su mama, nes, pasak moters, mieste sunku rasti darbą. Be to, jei ir pasiseka įsidarbinti, neįmanoma išgyventi gaunant minimalų atlyginimą.
Žlugus kolūkiams, buvusi karvių melžėja O.Palionienė gavo tris hektarus žemės ir iš to gyvena. Hektarus šeimai priklausančiu traktoriumi aparia Panevėžyje dirbantis žentas Aloyzas. Pasak D.Kaušakienės, jos vyras Aloyzas nėra bedarbis, dirba vienoje firmoje, bet ji labai retai moka atlyginimus.
Jei ne kaimas, D.Kaušakienė sunkiai įsivaizduotų, kaip būtų galima išlaikyti Panevėžio konservatorijoje studijuojančią dukterį ir Pušaloto vidurinės mokyklos septintoką sūnų.
Šypsojosi ir kvietė į trobą
Iš ūkinio pastato išėjęs po sunkios ligos nieko nebegirdintis Jonas Ulkė tik šypsojosi ir kvietė eiti vidun. Paskui jis staiga kažkur dingo, o už apkurtusį vyrą kalbėjo anūkės Elenos iš popiečio miego pakelta Veronika Ulkienė.
Ponia Veronika – ne lietuvė, o prieš šešiasdešimt metų, ką tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į Lietuvą atklydusi slavė. Tačiau dabar ji save laiko tikra lietuve, katalike. Kai tuokėsi su savo Jonu, buvo “privesta” prie katalikų tikėjimo. Su Jonu Ulke moteris gyvena jau penkiasdešimt dvejus metus. “Būtų jau pats laikas išsiskirti”, – juokavo V.Ulkienė.
Tiek metų pragyvenusi Lietuvoje, V.Ulkienė net pamiršo, iš kurios konkrečiai šalies ji ankstyvoje jaunystėje atklydo į Lietuvą. Iš pradžių moteris pamini Baltarusiją, paskui – Pskovo miestą, esantį Rusijoje. Vėliau numoja ranka: koks skirtumas – jai Lietuva tapo tikrais namais. Iš kur kilęs vyras Jonas, ponia Veronika prisimena gerai – iš už keliolikos kilometrų Pasvalio rajone esančio Daglėnų kaimo.
V.Ulkienė sveikata labai nesiskundžia, tačiau jos aštuoniasdešimt vienerių metų Jonui likimas buvo nepalankus – buvęs Antrojo pasaulinio karo kareivis, o vėliau buvusio Mikoliškio tarybinio ūkio stalius patyrė insultą, paskui prasidėjo epilepsijos priepuoliai.
Prisimindama praeitį, V.Ulkienė sako, kad vos atsidūrusi Lietuvoje ji penkerius metus dirbo pas vieną ūkininką, paskui kolūkyje, dar vėliau Medikonių geležinkelio stoties kasoje.
Almantas Šakys
tel. 511223, almantas@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Kaštonas – Grinevičių ūkio pasididžiavimas.
