Karolina Gižaitė dar tik pradeda kūrybinį kelią, nors eilių jau turi prirašiusi storą sąsiuvinį. Rašo apie žmonių santykius, draugystę, meilę. Dažniausiai eilėse kalbasi su kitu asmeniu. Kai rankose rašiklis, ramina žinojimas, kad taip „viskas nusiris“ nuo širdies – nusivylimai, kančios, kurių paauglystėje netrūksta.
„Kai jaučiu, jaučiu per giliai, tad rašau. Atrodo, jei to nedaryčiau, viskas, kas manyje yra susikaupę, sprogtų“, – sako Karolina.
Be to, prisipažįsta, kad „leist savo mintims lietis ant popieriaus lapo kur kas lengviau nei kalbėti ar tiesiai į akis žiūrėti“. Save išreiškia ir šokdama, dainuodama, nes muzika jai – vienas iš svarbiausių dalykų.
Gyvena Pušalote, bet jos gimtasis miestas – Radviliškis, kur „Ūkimas traukinių / Ir bėgių kelias tiktai tiesiai…“
Karolina Gižaitė (9 kl.)
Klevo dukra
Kai tylu,
Tamsu,
Kai naktis –
Kalbuos
Su žolėm,
Medžiais,
Upėm…
Nemiga –
Aš seno klevo dukra.
Priglundu –
Išgirstu
Laiko širdį,
Amžinybės balsą,
Klevo pripiltą taurę
Gerumo.
Tuo krauju gyvenu,
Kol naktis,
Kol aušra dar toli –
Nematys.
Mano pėdas
Sugers rasa.
Meilė
Gimusi išdrįsau aš
Meilės paprašyti,
Mama šnabždėjo:
„Žmonėse ji tyko.“
Kai patyriau ją,
Nežinojau, kaip priimt.
Ir prakeikiau tą,
Kuris neleidžia man nurimt.
Jeigu būčiau negimusi
Mėnulio, saulės, medžių
Būčiau nemačius.
Žemės, duonos, knygų
Būčiau neregėjus.
Dainų, paukščių,
Draugų juoko negirdėjus.
Tačiau svarbiausia –
Tavęs dabar nepasiilgčiau.
Beviltiška
Niekada nesigailėjau,
Kad Tave sutikau.
Gailėjausi, kad Tave mylėjau
Labiau nei save.
Ir meldžiau Tavęs
Pasikeist dėl manęs.
