Panevėžietės Eglės Kazarinienės istorija įrodo, kad gyvenimo ribos neretai egzistuoja tik mūsų galvose.
Dar vaikystėje susidūrusi su sudėtinga pėdų deformacija, daugybe operacijų ir ilgais gijimo metais sanatorijoje, Eglė išmoko vieną svarbiausių pamokų: nebijoti žengti į priekį, net jei žingsniai labai skausmingi.
Pažintis – iš laikraščio
Šiandien Eglė Kazarinienė vadovauja Panevėžyje veikiančiam neįgaliųjų užimtumo centrui „Dailusis ornamentas“ – įstaigai, kurioje žmonės su negalia atranda kūrybą, sportą, bendrystę, saugią erdvę būti savimi.
Vadovauti centrui – tai ne tik profesinis iššūkis, bet ir natūrali tąsa pačios Eglės kelio.
Centrą E. Kazarinienė atrado tarsi atsitiktinai – iš laikraščio skelbimo apie ten renkamą labdarą.
Tuo metu su šeima buvo ką tik persikraustę ir namuose užsiliko nebereikalingų daiktų.
Kartu su tada dar maža dukryte Eglė, nešina daiktų maišais, nužygiavo iki netoli namų įsikūrusio centro.
Ir ten pasiliko daugiau nei dvidešimčiai metų.
Ji svarsto, kad tarsi likimas ar kažkas iš aukščiau viską sudėliojo – taip, kaip ir turėjo būti.
Pašaukimas, kurio neieškojo
E. Kazarinienė centrui šiandien atiduoda išties daug. Tačiau tai daro ne iš pareigos, o todėl, kad jai šis darbas labai patinka.
Anot jos, nevyriausybininkai socialinėje srityje dirba iš idėjos, nes atlyginimai tikrai nėra dideli.
Eglė sako radusi savąją vietą ir kasdien į darbą keliaujanti su šypsena.
„Labai džiaugiuosi, kad ištraukiau tokią gyvenimo kortą. Pagal specialybę esu inžinierė, bet dirbti tokio darbo man neteko. Baigiau studijas, atsirado šeima, gimė dukra. Kai dukra truputį paaugo, pradėjau dairytis darbo. O tada visiškai atsitiktinai susipažinau su šio centro įkūrėja ir tuometine direktore Stasele Balčiūniene. Ji ir pasikvietė mane prisijungti“, – pasakoja Eglė.
Tačiau prie centro vairo E. Kazarinienė stojo ne iš karto.
Karjeros laipteliais kilo palaipsniui: pradėjo nuo tekstų rinkėjos, administratorės darbo. Vėliau dėstė anglų kalbą, vedė kompiuterinio raštingumo kursus, dirbo projektų vadybininke, projektų vadove, kol galiausiai tapo direktore.
„Tikrai niekada nepagalvojau, kad tiksliukė su savo elektros schemomis dirbs tokį darbą ir jis taps tokia didele gyvenimo dalimi“, – šypsosi E. Kazarinienė.
Vietoj svorių – vandens buteliukai
Pradėjus vadovauti centrui, lūžis E. Kazarinienės gyvenime neįvyko.
Visgi vienas išbandymų jai teko didžiosios ekonominės krizės metais Lietuvoje. Kad išlaikytų centrą, reikėjo pasitelkti ir išmonę, ir kitus resursus.
„Kai griuvo ekonomika, visi taupė, kaip tik galėjo. Mes tada dirbome trise ir per visus tris žmones neturėjome viso etato. Darėme viską tiesiog iš idėjos. Vietoj svorių, su kuriais šiandien sportuoja centro lankytojai, duodavome vandens buteliukus, nešėme iš namų dažus, siūlus, kad tik turėtume kuo užimti žmones, nes jiems to reikėjo“, – pasakoja Eglė.
Tuo sunkiuoju periodu ji sako supratusi, su kokiais atsidavusiais žmonėmis dirba ir kad apskritai tokia vieta turintiesiems negalią labai reikalinga.
„Bepigu kviesti žmones, kai turi viską: patalpas, medžiagas, gerus dėstytojus, kai gali suteikti kokybišką paslaugą. O tada sėdėjome ant iš labdaros gautų baldų ir visiems buvo gerai“, – šypsosi Eglė.
Introvertė pasirinko būti tarp žmonių
E. Kazarinienė savo darbą vadina ne tik pašaukimu, bet ir didžiuliu asmeniniu iššūkiu.
„Aš introvertė, o čia esu nuolat apsupta žmonių. Turiu su jais bendrauti, pristatyti save, veiklas, atstovauti centrui. Tai man yra iššūkis. Kitas iššūkis – tai ne mano specialybė. Todėl dar baigiau socialinio darbuotojo padėjėjo mokymus, dabar studijuoju socialinį darbą. Juokauju, kad esu amžina studentė“, – šypsosi E. Kazarinienė.
Eglė svarsto nuo prigimties esanti tokia, kuriai patinka nuolat mokytis.
Turbūt todėl pradėjo mokytis ir japonų kalbos. Tiesiog dėl savęs.
„Noras mokytis, pažinti atėjo iš šeimos, tėvų. Jie ir mokėsi, ir keliavo, ir kažko siekė gyvenime. Aš niekada neturėjau močiutės, kuri gyventų kaime ir megztų kojines. Esame tikri panevėžiečiai, miesto žmonės. Mano močiutė buvo užkietėjusi keliautoja, ir visą buvusią Sovietų Sąjungą apvažiavo, ir pas brolį Australijoje pabuvo“, – pasakoja Eglė.
Ne į polikliniką atėjo
Išties sunku patikėti, bet gyvenimą pilna sauja semianti E. Kazarinienė pati turi negalią.
Vaikystėje jai labai norėjosi bėgioti, žaisti su draugais, tačiau tekdavo ruoštis dar ir dar vienai pėdų atstatymo operacijai.
Jos pėdos nuo mažų dienų deformuotos, prireikė daugybės operacijų, kad Eglė pati galėtų vaikščioti.
„Dabar atrodo, kad viskas yra nusistovėję, bet jaunam žmogui, ypač paaugliui, visa tai išgyventi tikrai nelengva. Atsiranda dar papildomų kompleksų, kai jų ir taip yra apsčiai. Juk tai, ko negali, labai varžo“, – sako E. Kazarinienė.
Tėvai, pasak Eglės, padarė viską, ką tuo metu buvo įmanoma padaryti. Vežiojo pas įvairiausius specialistus į Vilnių, Maskvą. Jai buvo atliktos devynios sudėtingos rekonstrukcinės pėdų operacijos.
„Turiu 35 proc. darbingumą. Teoriškai galėčiau nedirbti ir sėdėti patenkinta. Bet tėvai man niekada nesakė „pasisaugok“, „nedirbk“, „nedaryk“. Tokios kalbos net nebuvo. Jie kartojo, kad reikia eiti mokytis, reikia dirbti, reikia gyvenime kažko siekti. Ir aš esu jiems nepaprastai dėkinga, kad viduje jie mane išaugino sveiką žmogų, nepaisant kažkokios negalios“, – sako Eglė.
Anot E. Kazarinienės, būtent todėl ir užimtumo centre puoselėjama aplinka, kurioje nesikoncentruojama į ligas ir negalias, o į atsipalaidavimą, bendravimą, kūrybą, sportą.
„Kažkada išgirdau moteris kalbant su naujoke. Jis vis kažką pasakojo apie kojas, operacijas, o jos ir sako: kas čia tau, poliklinika? Mes čia ateiname atsigauti, o ne bėdoti apie ligas. Išties mes niekada nekalbame apie negalias. Aš net nežinau, kokių jų turi daugelis mūsų lankytojų. Niekada to neklausiu, nebent žmogus pats nori pasakyti. Sveikatos problemas galima išsakyti gydytojui, o čia mes ateiname pasibūti, pabendrauti, pasportuoti“, – teigia Eglė.
„Aš galiu“
Neįgaliųjų užimtumo centras „Dailusis ornamentas“ jau skaičiuoja išties solidų amžių – įkurtas dar 1998 metais.
Nuo pat pradžių centras daugiausia dėmesio skyrė užimtumui, o ne tik socialinėms paslaugoms teikti.
Eglė pasakoja, jog toks centras atsirado galiausiai pripažinus, kad Lietuvoje, skirtingai nei sovietmečiu, gyvena daug žmonių su negalia.
„Sovietmečiu neįgaliųjų tarsi nebuvo. Bet pasirodė, kad jų tikrai yra – ir nemažai. Jiems reikėjo erdvės, bendruomenės. Tuo metu, vos atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje pradėjo kurtis neįgaliųjų organizacijos, prasidėjo jų išėjimas į viešumą“, – pasakoja E. Kazarinienė.
Užimtumo centre, kuriam Eglė vadovauja, žmonės su negalia ne tik gauna socialinę pagalbą, bet ir užsiima kūryba bei įvairiausiais rankdarbiais, įgyja naujų įgūdžių, lipdo, piešia, velia, viską kuria savo rankomis.
Eglė pabrėžia, kad svarbiausia, jog žmogus su negalia pagaliau išlenda iš savo kiauto, atranda, kad gali kuo nors užsiimti, pamato, kad jo darbai vertinami.
Kūryba čia tampa saviraiškos ir pasitikėjimo savimi priemone.
„Iš šono kartais atrodo: koks čia tas užimtumas – ateina žmogus papiešti. Bet iš tiesų yra du aspektai: jis išmoksta realių dalykų – piešti, velti, lipdyti, o svarbiausia – išlenda iš savo kiauto. Labai daug kas ateina sakydami: „Aš nieko nemoku.“ O po mėnesio jų darbai jau kabo miesto įstaigose, parodose, parduodami mugėse. Tas „aš galiu“ momentas – nepaprastai svarbus“, – sako E. Kazarinienė.
Eglė pastebi, kad neįgalusis dažnai užsidaro tarp keturių sienų. Ypač jeigu iki tol jis buvo sveikas, aktyvus, stiprus, energingas.
„Ir bac – kokia nors liga, negalia, trauma ir jo gyvenimas subyra. Subyra šeima, draugų ratas. Atrodo, aplinkiniai kaip ir jį priimtų, bet pat žmogus nebenori, nes galvoja, kad nebespės paskui sveikuosius, galbūt nepavyks prisitaikyti“, – pasakoja E. Kazarinienė.
„Kažkas yra pasakęs, kad sugebėjau savyje išsaugoti tą mažą vaiką. Pavyzdžiui, nusiperku naują kavos puodelį ir taip džiaugiuosi, jis man toks gražus, nors tai tėra puodelis už kelis eurus.“
E. Kazarinienė
Langas į pasaulį
Būtent todėl E. Kazarinienė sako matanti misiją ištraukti žmogų su negalia iš keturių jį įkalinusių sienų.
Tam centre organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, įvairiausios edukacijos, išvykos, kelionės. Eglė pastebi, jog būtent kelionėse galima pamatyti visai kitą žmogaus veidą.
„Atrodo, tuos pačius žmones pažįstu jau dvidešimt metų, bet kai kur nors išvažiuojame, juos pamatau visai kitaip. Juk ne veltui sakoma, kad draugą kelionėje pažinsi“, – šypteli Eglė.
Anot jos, kiekviena kelionė, netgi, pavyzdžiui, į Šiaulius, tampa dideliu gyvenimo nuotykiu tiems, kurie retai išvyksta iš namų.
„Atrodo, baisiai čia – iki Šiaulių valanda kelio. Bet tam žmogui, kuris sėdi vienas namuose, kuris galbūt neturi su kuo nuvykti, kuriam tiesiog nedrąsu ar reikia pagalbos, tai didžiulė kelionė. Ir dar – bendrystė, jausmas, kad tu ne vienas“, – pabrėžia Eglė.
Nuo gėdos iki laisvės pripažinti skirtumus
Eglė pastebi, kad ir visuomenės požiūris į negalią keičiasi. Ji tai mato ir iš savo asmeninės patirties. „Aš esu trumparegė nuo vaikystės. Prisimenu, koks man buvo striokas, kai pirmą kartą išrašė akinukus nuolat nešioti. Negalėjau jų išsitraukti klasėje turbūt pusę metų. Nors klasėje buvo tokių „akiniuočių“, bet kažkaip man pačiai buvo gėda, nejauku“, – prisimena ji.
Dabar matydama vaikus Eglė stebisi, kaip viskas pasikeitė.
„Aišku, negalima sakyti, kad dabar nėra patyčių – jų yra. Bet patyčios jau nebūna susijusios su kokiu nors negalėjimu, negebėjimu ar negalia. Tai susiję su kitais dalykais, su pačia vaikų kultūra“, – mano pašnekovė.
Eglė sako, kad visuomenės laisvėjimą, matanti ir bendraudama su tėvais.
„Per susitikimus su mamomis girdžiu, kaip jos pasakoja, jog anksčiau būdavo nejauku savo vaiką su negalia kur nors išvežti, nes atrodydavo, kad jis kitoks, kad kas nors pastebės, atkreips dėmesį. O dabar kur kas drąsiau“, – sako E. Kazarinienė.
Ji pastebi ir viena mažytę detalę, daug pasakančią apie pokytį.
„Mūsų centras oficialiai vadinasi neįgaliųjų užimtumo centras, bet ilgą laiką žmonės vengdavo pasakyti tą žodį „neįgaliųjų“. Kai jų paklausdavo, kur lankosi, jie sakydavo tik „Dailiojo ornamento“ centre, bet nepasakydavo, kad tai neįgaliųjų centras. Matyt, būdavo kažkokia gėda“, – svarsto E. Kazarinienė.
Įkvepiančios istorijos
Per ilgus darbo metus centre, kurį E. Kazarinienė meiliai vadina tiesiog centriuku, ji išgirdo daugybę jautrių istorijų, palietusių giliausias širdies kerteles.
Visgi sako, jog būtent tokios istorijos ir centro lankytojų gebėjimas džiaugtis gyvenimu, nepaisant išorinių sunkumų, ją ir įkvepia.
Anot jos, didelis centro privalumas, kad jis nedidelis. Jį lanko bemaž pusšimtis žmonių su negalia. Visi vieni kitus pažįsta, pastebi ir jaučiasi lyg antruose namuose.
Čia ir smulkmenos tampa svarbios.
„Pavyzdžiui, aš niekada neuždarau savo kabineto durų. Kartą viena moteris pasakė tokį dalyką, į kurį pati niekada neatkreipiau dėmesio. „Man taip gera, nes aš žinau, kad durys visada atviros ir mes galime bet kada užeiti“, – išgirstus žodžius cituoja Eglė.
Priverstinis savanoris
Didžiausias E. Kazarinienės ramstis – šeima. Su vyru Žydrūnu juodu jau užaugino dukrą Beatričę. Ji gyvenimą savarankiškai kuria Vilniuje.
O štai Žydrūnui, kaip juokauja Eglė, teko priverstinio savanorio dalia.
Ji labai dėkinga sutuoktiniui, kad šis niekada neatsisako ištiesti vyrišką pagalbos ranką centro veiklose. Kantriai nešioja krepšius, sustato stalus, surenka palapines, visur vežioja.
Šeimos palaikymas Eglei be galo svarbus.
„Prieš porą metų vyras kartu su mumis kaip savanoris vyko į stovyklą. Po to jis man sakė, kad pagaliau po dvidešimties metų pamatė mano darbą iš vidaus. Ką aš darau, kaip aš bendrauju su žmonėmis. Ir tai dar labiau sustiprino jo palaikymą. Jei jo nebūtų, kažin ar man užtektų to entuziazmo“, – pasakoja E. Kazarinienė.
Kad neprarastų to entuziazmo ir išvengtų perdegimo, retkarčiais Eglė kelioms dienoms viena išvyksta į Birštoną, kur prabėgo jos vaikystė.
Ten atsipalaiduoja, išsivalo galvą ir pasikrauna naujų idėjų.
Kelionių užburta
Svarbi E. Kazarinienės gyvenimo filosofijos dalis – kelionės.
Su šeima ji išmaišiusi nemažai Europos. Taip pat turistines šalis – Egiptą, Tunisą, Maroką, Turkiją.
„Su mano sveikata galbūt būtų geriausia gulėti prie baseino ir gaudyti saulutę, bet aš taip negaliu. Iš manęs šeima juokiasi, nes kur tik nuvažiuosiu, spirgu: ne gulėt atvažiavom, kur nors eikim, ką nors veikim!“ – šypsosi Eglė.
Kelionėse ji sako ieškanti naujų patirčių, norisi kuo daugiau pamatyti.
Juokiasi į įvairiausias vietas vykstanti su šūsnimi lapų, ant kurių turi būti surašyta maksimali kelionės programa.
Ir visai nesvarbu, jog galbūt pusės to nė nespės pamatyti ar aplankyti.
„Aš noriu turėti planą. Ir man labai patinka planuoti. Nemoku keliauti ekspromtu. Jeigu ruošiuosi į kelionę, ja pradedu gyventi labai anksti. Skaitau, domiuosi, planuoju, rašausi. O kai grįžtu, dar ilgai gyvenu kelionės įspūdžiais, viską mintyse dėliojuosi. Tai mano gyvenimo būdas“, – šypsosi E. Kazarinienė.
Vieta, palikusi daug tokių permąstymų, Eglei kvapais ir spalvomis užbūręs Marokas.
„Su gidu aplankėme daugybę vietinių užkaborių. Kodėl Marokas? Nežinau. Tiesiog jis mane traukia. Kartais žiūri filmą ir jis tave prikausto, nors galbūt kitam niekuo neypatingas. Man Marokas buvo svajonių objektas. Aš jį pamačiau per spalvas, per kvapus, nuotaikas. Dar labai norėčiau grįžti į Paryžių. O geriausiai jaučiuosi Latvijoje“, – sako Eglė.
Dukra kartais ją netgi patraukia per dantį, kad į Rygą nuvažiuoja kur kas dažniau nei jos aplankyti į Vilnių.
Džiaugtis smulkmenomis
E. Kazarinienės laimės receptas – paprastas, bet turtingas smulkmenų.
Pirmiausia – šeima. Nors Eglė vadina save introverte ir sako, kad jai nelengva rodyti jausmus, šeima – pagrindinė vertybė.
Tai ir vyras, kuris padeda darbe, ir dukra, su kuria kelionės tampa nuotykiu.
Antra – kelionės ir naujos patirtys. Net trumpi pasivažinėjimai po Lietuvą jai suteikia atgaivos ir įkvėpimo.
Po dvejų metų, kai dėl sveikatos mažiau keliavo, Eglė labai pasiilgo oro uostų ir naujų horizontų – tai vienas dalykų, kuris ją daro laimingą.
Galiausiai – kasdienybės dovanos. Netgi maži ritualai prie kavos puodelio, kai pro langą stebi lesyklėlėje straksinčias zyles.
„Man kažkas yra pasakęs, kad sugebėjau savyje išsaugoti tą mažą vaiką. Pavyzdžiui, nusiperku naują kavos puodelį ir taip džiaugiuosi, jis man toks gražus, nors tai tėra puodelis už kelis eurus. Manau, svarbiausia į viską pažiūrėti vaiko akimis ir pasidžiaugti net ir mažiausiomis smulkmenomis“, – mano Eglė.
