Ugnę Savickaitę iš Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos konsultavo mokytoja Emilija Gedraitienė, o Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos septintokės Emilijos Kuprytės tekstus atsiuntė mokytoja Audronė Tichanavičienė.
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Ugnė Savickaitė, 11 klasė
Pirmas įkvėpimas, paskutinis iškvėpimas
Miražai pastaruoju metu dar labiau pastiprėjo. Kai tu pirmą kartą mirei, jie buvo skaudžiai tikslūs – lyg du vandens lašai, tarsi portretas mano mirusio mylimojo. Tu – sveikas, nesusisklandęs ant šaligatvio, sėdintis prie mano virtuvės stalo, ilgais puriais plaukais. Maniau, kad niekas negali būti skaudesnio, nei ištiesus ranką paliesti tave pajusti tik tuštumą. Kiekviena kartą, kai manau, kad jau pasiekiau skausmo ribą, kančia vėl apsiveja aplink mane nauju pragaru. Naktimis būdavo blogiausia – buvau įsitikinusi, kad jaučiau tavo kūno šilumą šalia savęs, atpažindavau tavo kvapą. Pabusdavau tardama tavo vardą lyg maldą, mirštančią ant mano lūpų.
Gyvenu milžiniškame tavo muziejuje – mačiau tave visomis formomis, dydžiais ir išraiškomis: tavo akių, tavo šypsenos, apgamėlio ant kairės rankos portretuose. Kiekviena diena buvo naujas turas po tuščią mano gyvenimo galeriją, kurioje įsivaizdavau spalvas, šviesą ir meilę ten, kur jų nebuvo. Maniau, kad išprotėsiu – kad tai jau yra aukščiausias mano beprotybės taškas.
Aš klydau, žinoma. Šiandien tave mačiau, stebėjau sėdintį ant palangės, žiūrintį į saulėlydį susimąsčiusia išraiška, bet kažkas buvo ne taip – nebuvo nei vilties, nei palengvėjimo, nei tikro tikėjimo, kad tai galėtum būti tu. Tu atrodei ne taip. Lūpų linkis buvo ne toks, akių spalva irgi truputį ne tokia, tavo poza – nenatūraliai keista. Nesupratau: kodėl šis haliucinacijos vaizdas toks neteisingas?
Ir tada toptelėjo – aš tave pamirštu. Nebepamenu visų tų smulkmenų, kurias taip dievobaimingai liečiau siela, žiūrėjau akimis. Nebepamenu tavo odos šilumos, tavo kvapo – tokio žemiško, tarsi ką tik lietaus sudrėkinta žemė. Tu blėsti, nepaisant to, kaip stipriai bandau tave išlaikyti. Ir vieną dieną tu visiškai išnyksi, ir aš nebeatpažinsiu to žmogaus, kuris vis pasirodo mano sapnuose. Stengiuosi įsivaizduoti, kaip sakai man, kad viskas bus gerai, kad atleidi man už tai, bet…
…aš nebeatsimenu tavo balso.
Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija
Emilija Kuprytė, 7 klasė
„Man kūryba – tai vidinės ramybės susikūrimas, – sako Emilija. – Minčių, kurios užima per didelę vietą galvoje, susmulkinimas. Nuoskaudų ir skaudulių atleidimas. Tiesos pripažinimas.“
Melodija
Sėdžiu ant suoliuko Muzikos mokykloje. Laukiu viename iš kabinetų esančio brolio ir klausau aplinkinių garsų.
Pro man už nugaros esančią sieną sklinda liūdna, melancholiška melodija. Minorinis sonetas. Violončelei griežiant, visą mano esybę apima ledinis šaltis. Keistas jausmas. Atrodo, visas pasaulis pilkėja. Visos prievolės, visi įsipareigojimai, neramumai, konfliktai tampa beverčiai. Suprantu, kad gyvename tik vieną kartą. Vieną vienintelį kartą… Ir tada suvokiu, kaip turime vertinti ir puoselėti, džiaugtis ir mylėti tas mažas akimirkas, kurios padaro mus laimingus. Juk jos ir suteikia šiai mūsų kelionei žemėje prasmę.
Nuskamba paskutinės melodijos gaidos. Po jų seka kelios pačią širdies gilumą siekiančios tylos akimirkos. Savas, visiems reikalingas tylos pliūpsnis. Staiga durys prasiveria ir iš liūdnos klasės išeina maždaug aštuonerių metų mergytė. Ji vilki rožinę suknelę su auksiniu dirželiu, o šviesius plaukus susisegusi krištoline, drugio pavidalo sage. Mergaitė kalba telefonu, kvatojasi iš šmaikščios pašnekovo frazės ir po truputėlį tolsta koridoriumi, o aš stebiu, kaip ji dingsta iš mano akiračio.
Ir įstabi melodija lieka tik prisiminimas.
Pasaka
Kai buvau maža, mama sekdavo pasakas apie ilgai ir laimingai gyvenančias princeses, fėjas, kurios turėdavo stebuklingų galių, o kartais ir apie pabaisas, kurių likimas buvo nepavydėtinas. Ateity istorijas pasakosiu savo vaikams, nors jie dar nelabai ir supras apie ką jos. Viena jų skambės taip:
„Kažkada, seniai seniai mūsų motina gamta sukūrė būtybę, į kurios širdį įdėjo angeliuką ir mažą demonėlį.
Kartais būtybei būdavo nesvarbūs kiti. Nesvarbūs jų jausmai, emocijos, mintys, kančia. O kartais jos vidų užvaldydavo tokia empatija, kuri nepalikdavo vietos pačios jausmams.
Dažnai ši gyvybė maitindavosi energija, kurią kiti atidavė kivirčams, pykčiams, nerimui ar sielvartui. Tačiau taip pat dažnai ji teigiama energija užkrėsdavo kitus.
Būtybei labiau už viską patiko bendrauti, bet gyvybiškai svarbu jai buvo ir vienatvė.
Ji buvo ir gera, ir bloga. Mylėjo ir kartu nekentė. Džiaugėsi ir liūdėjo vienu metu. Sakė tiesą, tačiau ir melavo.
Šį savo kūrinį motina gamta pavadino žmogumi.“
Be pavadinimo
– Kas tau patinka? – paklausė.
„Mėgstu skaityti. Taip jaučiuosi tarsi mirtis. Stebiu, kaip prabėga kažkieno gyvenimas. Kaip laikui bėgant nublanksta ugnis. Matau, kaip įbrėžimus užtraukia oda, o peiliu sužeistas vietas papuošia randai.
Patinka mėnulis. Jis tarsi peršoka ribą, kuri skiria, kas yra įmanoma, o kas – ne. Šviečia, nors nėra šviesos šaltinis. Iš paskutiniųjų bando įveikti savo trūkumus. Noriu tapti panaši į jį.
Mėgstu klausyti muzikos. Ji tarsi veda mane už rankos, pasakoja istoriją, į kurią panyru ir tampu jos liudininke.
Grožiuosi tamsa. Tai tarsi ramybės uždanga, po kuria slepiasi sumaištis.
Dievinu ilgus, žvilgančius auskarus. Po jais tarsi pasislepiu. Jie tampa diena pilnoje tamsos naktyje. Priebėga karo įkarštyje. Tobulybė, paslepianti visą netvarką.
Man labai patinka piešti. Taip tarsi persikeliu mintimis į kitą pasaulį. Tokį, kurį pati sukūriau. Tokį, kuriame nėra nuoskaudų, žaizdų, prisiminimų.“
Bet tada prisimenu „Niekad nereikia smarkiai spausti pieštuko, nes po to būna sunku ištrinti.“
– Nežinau, – atsakau ir nueinu.
Rūkas
Supuosi sūpuoklėse vidury milžiniškos pievos, kurią iš trijų pusių supa ošiantis miškas.
Staiga pastebiu, kaip iš girios pusės, palei pat žemę, atplaukia balti dulksnos ūsai. Jie sklinda nei greitai, nei lėtai. Taip kaip ir visos akimirkos. Jos nebūna nei ilgos, nei trumpos. Nei geros, nei blogos. Jos yra tiesiog akimirkos, kurios priklauso nuo mūsų požiūrio. Akimirkos, dėl kurių augame ir tobulėjame. Šioje mūsų kelionėje nėra teigiamų ar neigiamų prisiminimų. Yra tik pamokos, dėl kurių kiekvienas esame toks, koks esame.
Stebiu, kaip rūkas, tarsi kokie čiuptuvai raitydamiesi ir vėl tiesdamiesi, kyla į dangų. Kyla į ten, iš kur ir yra atėję. Kartu su savimi jie pasiima viską, ką atsinešė. Viską, kas priklauso ne mums. Tą, ką mums dovanojo. Prisiminimus, akimirkas, aplinką, žmones. Viską, ką tik galime įsivaizduoti.
Kai grįžtu iš apmąstymų, rūko jau nebematyti.
