Antrąją Biržų „Saulės“ gimnazijos abituriento Nemuno Kėželio išskirtinių eilėraščių „Krito žvaigždės“ dalį pristato jo mokytoja Virginija Kalvanaitė.
Nemunas Kėželis, 12 klasė
Eilėraščiai
„Krito žvaigždės“
Įnirtingai žnaibau
Įnirtingai žnaibau paskutinį žodį nuo lūpų,
tarp pirštų slysta šukės,
tirpsta manoji šlovė, virsta į nieką
kaip vaškas, lašantis nuo svetimų delnų, lyg pažadai,
sudeginti prie kryžkelės.
Ir pasidavimą, alsavimą numirti
vynioju į plėšytą laiką,
kad galiausiai liktų tik aidas – skardus, nelygus,
bet mano, vis dar mano.
Nevaldomą dvasią atskleist
per prarajas ir atspindžius,
per suglamžytą sąmonės rūbą –
prieinu prie niekio slenksčio –
ir ten pirmą kartą gyvenu.
Aš visada troškau
Sugerk paskutinį
lašą mano vilties savo pasitenkinimui.
Sugerk paskutinį
emocijos blyksnį sausu didžiuoju tyrlaukiu,
kol dar tyvuliuoja ramuma,
kol dar blyksi mano akyse šviesa.
Pavogs sausra paskutinius blyksnius
ir paliksi mane tylioje tamsoje.
Tu visada troškai tylos.
Aš visada troškau.
Prisprogęs musmirių
Ir plaukiau pasroviui į žalią
tėkmę, atsidūręs samanų globoje,
taškiau medžių didybę.
Sėdėdamas ant supuvusio kelmo,
vėl sukdamas save į viršų –
keliauju į paukščių tvirtovę
giedoti sielvarto melodijų į atvirąjį dangų,
skaudinti angelų sargų, truputį prisivalgęs
spanguolių, paragavęs musmirių.
Aš klimpstu tarp pelkynų ir koją dedu į nežinomybę,
o violetinis rūkas apgaubia mane ir staiga jis virsta šalta pūga,
kuri skrieja nevaldoma, pasitinkant mane, kad suledėtų ir lūžtų kartu,
susiliejant į užšalusią, amžiną tylą, kurioje aš neegzistuoju.
O galva krenta, daužoma žvaigždžių,
klajoju, mėgdžioju svirplių garsus,
kasu duobę ir pavirstu trąša,
kad išaugtų beržas – aukštas, nenulaužiamas.
Viskas – tik klaida, iš kurios atgimstu.
Ir nekeista
Ir nekeista,
kad medžiai kalba savais balsais, o mes jų negirdim.
Lapų šnibždesys per daug tylus skubantiems žingsniams,
o šaknys miega giliai, kur mūsų mintys nepasiekia.
Ir nekeista, kad liūdesys ateina tyliai,
kaip dulkės ant palangės, susikaupusios per tūkstančius vakarų,
kol galiausiai tampa dalimi mūsų kvėpavimo.
Ir nekeista, kad laikrodis niekada nesustoja,
nors mūsų žingsniai pavargsta.
Rodyklės teka kaip upės, neatsigręždamos į krantus,
kuriuose kadaise stovėjome.
Ir nekeista,
kad ilgesys gyvena tarp eilučių,
kur neparašyti žodžiai
tampa svarbesni už ištartus.
Laukimas susipina su dienomis,
o naktimis žydi tylus nerimas.
Aplenk dangų
Mėlyni dryžiai apsuko manąją viziją,
matau vanago plunksną,
sklendžiančią pranešt žinios.
Tik tos žinios nežinau, nežinau,
ar mėlyna patinka,
gal tik akimirkos šešėlis,
gal blyksnis atminty.
Laikas žiūri pro nublukusį sparno kraštą,
užmerkia akis, bet neleidžia pabėgti.
Kas, jei mėlyna yra tyla?
Jei ji – sapnų kartotė?
Aš laikau rankoje plunksną, bet rašalo nėra.
Ir vis dėlto dangus per arti,
per arti, kad nepastebėtum jo šaltumo.
Vanagas nuleidžia galvą, lyg sakytų:
„Žinios ištirpsta kaip pavasario rasa,
kai jas vėl iš naujo pagauni.“
Dėl tavęs
Nuvalysiu tavo ašaras,
kai tau to labiausiai reikės.
Klausysiu tavęs iki paryčių,
sutepsiu tavo vidines žaizdas savo žodžiais.
Įteiksiu tau karūną už pasitikėjimą,
nuversiu kalnus, kad išsaugočiau tavo laimę.
Sugersiu pyktį, kai pasaulis eis prieš tave,
išmokysiu mylėti save,
kai viskas atrodys beviltiška.
Neleisiu tau kentėti,
nes aš esu čia, čia, čia, čia,
begalybėje… Tik dėl tavęs.
Svetimai artimas kraujas
Taip lengvai sunkiai ežerai pildosi krauju,
o mes deginame ateitį šventose liepsnose.
Garsai plyšta –
organai taškosi po ratais,
žmogaus nelieka, lieka dėmė,
o mes taškomės gatvėmis,
palikdami vakarėliuose dvasias.
Taip lengvai sunkiai –
žudymas virsta rutina,
lavonai – mūsų duona.
Skęstame kaltės lietuje,
kuriame nesidžiaugia niekas,
tik vėl ir vėl teka
kraujas svetimame artimame krašte.
Žinutė seneliui į dangų
Toj trobelėj tavo kaime – augantis aš, patikėjęs, skaitantis tavo raštus,
Daug sielvarto ištvėręs tu nekvietei į namus, tuos kuriuos tvarkiau,
Kad švariame patale galėtum sapnuot ir sapnuot nepažeistą gyvenimą, nejaust gėdos, kaltės…
Ir aš suprasti jau dabar galiu, koks vidinis šauksmas tavy buvo sunkus.
Kai vasarą vakarai užklodavo mane, šokinėdavau ant šieno,
O pavasarį dangus žibėdavo raudonai,
Rudenį ožkai maitinau giles,
Tavo mylimus gandrus išlydėdavau skristi ten toli toli…
Su avižų kaukais slėpynes žaisdavom kartu,
Stirnos lėtai sėlindavo tolyn, pilnačiai pasirodžius stebindavo savo mistiškumu,
Ir tuos obuolius, kuriuos skyniau,
Nepasiekdamas šakų –
Lyg tuomet būčiau rinkęs
Tik tai, kas nukrito savaime, kas tau jau buvo per mažai.
Dabar, stovėdamas po tomis pačiomis šakomis, mes esam čia, ir stirnos jau nebebijo,
O gandrai vėl suka lizdus.
Vakaras, raudonas kaip pažadas,
Apkabina mus abu.
Pagaliukai
Psichiatrinės ligoninės pacientai nagais braižo pagaliukus, skaičiuodami dienas,
Laukia tyliai, kol sienos prabils ir ištrins laiką,
Tarsi sekundės galėtų virsti dulkėmis ant palangės,
O šviesa, prasiskverbusi pro mažus langus,
Nieko nepažadėtų – nei laisvės, nei pabėgimo!
Jie skaičiuoja ne valandas, bet tylą tarp šauksmų,
Tarp sapnų, kurie sugrįžta, kai tabletės neveikia,
Tarp sapnų, kurie lyg plunksnos slysta pro pirštus,
Ir vėl tas pats rytas, tos pačios lovos,
Ta pati tuštuma.
Jie braižo ir braižo, kol pirštai kraujuoja,
Nes pagaliukai – tai jų dienos, jų gyvenimai,
Kur kiekvienas įrėžimas tampa giliu randu,
Ir visi jie laukia akimirkos, kai skaičiai nebeturės prasmės.
