Panevėžio rajone gyvenantis dvidešimtmetis vaikinas ėmėsi neįprastos šių laikų jaunuoliams veiklos – medžio drožinėjimo.
Tėvai skatino
Nesiliaunančios linksmybės, šėlionės su draugais, spoksojimas į kompiuterio ekraną kiaurą naktį. Tokį dažniausiai įsivaizduojame šiuolaikinį jaunimą. Tačiau tokie – ne visi. Dvidešimtmetis Tautvydas Trakimas turi tikslą ir tvirtais žingsniais žengia jo link. Vaikinas nuo mažumės užsiima medžio drožinėjimu.
„Viskas prasidėjo penktoje klasėje, pamačiau, kad mokykloje įsikūrė medžio drožinėjimo būrelis, pasirodė visai įdomu, tai ir nusprendžiau išbandyti savo jėgas, mokytojas buvo skulptorius Algirdas Varžinskas. Prisimenu, iš pat pradžių reikėjo išdrožti šaukštą, nes šaukšte, atrodo, yra visos formos, kurias reikia žinoti drožinėjant, tai toks pirmasis mano susipažinimas su šia veikla ir buvo“, – „Sekundei“ pasakojo T. Trakimas.
Tautvydo tėtis dirba automobilių mechaniku, tačiau netrukdė jam užsiimti drožinėjimu, atvirkščiai, visa šeima skatino siekti savo tikslo ir įstoti ten, kur mokoma šio amato. Jaunuolis šiuo metu studijuoja baldų dizainą ir restauravimą Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete ir tuo labai patenkintas. Šiais metais atliko praktiką Telšiuose, dirbtuvėse restauravo koplytstulpius, o Kintuose, prie pat marių, darė vėtrunges.
Idėjos gimsta netikėtai
Tautvydas norintiesiems pradėti drožinėti pataria, kad pirmiausia reikia suvokti, jog lengva nebus. Nors daugelis mano, kad tiesiog pasiimi medžio gabalą ir gali kažką iš karto padaryti.
Reikia žinoti medžio struktūrą, kaip teisingai laikyti įrankius. Tai amatas, reikalaujantis daug laiko, kantrybės, tikslumo ir kruopštumo. Jei nebūsi užsispyręs, ką nors pasiekti bus sunku.
„Aš pats jau septynerius metus dalyvauju tarptautiniuose pleneruose, tik šiemet nepavyko, nes buvo darbo praktika. Pleneruose dalyvauja visos Baltijos šalys, rengiama skulptūrų paroda, paskui jos pastatomos kuriame nors mieste, pavyzdžiui, Taline. Tai man – gana didelis pasiekimas.
Kitas dalykas, kuriuo tikrai didžiuojuosi, paties pastatyta pavėsinė prie namų. Dirbau kiekvieną dieną, per dieną į stogą įkaldavau maždaug po penkis šimtus vinių, darbas buvo tikrai varginantis, bet labai džiaugiuosi jį užbaigęs“, – džiaugiasi jaunuolis.
Tautvydas sako, jog kartais įkvėpimas aplanko visai netikėtai, netgi miegant. Tada prabunda naktį ir puola ką nors drožinėti.
Žinoma, idėjos ateina ir kitaip, dažnai būna, kad ką nors perskaito ir pradeda įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti medyje. Tada vaikinas pasidaro eskizus, juos tobulina ir galiausiai pradeda savo sumanymus įgyvendinti dirbtuvėse.
Pradėjus drožinėti norisi kuo greičiau pabaigti, tuomet ir dieną, ir naktį jaunasis menininkas praleidžia dirbtuvėse. Nors jaunuolis drožinėdamas praleidžia daug laiko, tačiau randa jo draugams ir šeimai.
„Pats sau viršininkas, – juokiasi Tautvydas, – viską spėju.“
Metalas nedomina
Vienintelis sunkumas, su kuriuo šiuo metu susiduria T. Trakimas, įrankių stoka. Jaunuolio teigimu, geri įrankiai daug ir kainuoja, o kuo daugiau jų turi, tuo geriau. Šiuo metu jis dirba paprastais įrankiais, kad galėtų užsidirbti pinigų geresniems.
Užsakymų netrūksta, kartu su draugu dirba dirbtuvėse, gamina detales baldams.
„Tai man labiau malonumas nei darbas, – džiaugiasi Tautvydas, – na, nebent reikia padaryti keturiasdešimt vienodų detalių, iš pradžių įdomu, bet vėliau tai tampa monotonija.“
„Turiu draugą, kuris studijuoja juvelyriką, tai teko ir su metalu padirbti. Tėvo dienos proga tėčiui suvirinau šuniuką, bet kažkodėl metalas netraukia, medis šiltesnis“, – juokiasi vaikinas.
„Ateityje norėčiau įsirengti savo dirbtuves, su geromis staklėmis, įrankiais. Ir galbūt gaminti baldus, galbūt skulptūras, o gal užsiimti restauravimu. Dar nežinau, laikas parodys“, – šypsosi jaunasis skulptorius.
Tomas BARDAUSKAS
