Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatytas žymios dailininkės ir grafikės Gražinos Didelytės darbų albumas „S. Daukanto tako eskizai“. Šis leidinys skirtas ne tik jau amžinybėn išėjusiai dailininkei atminti, bet ir jauniems entuziastams – keliautojams, kurie savotiškai protestavo prieš tuometės santvarkos per jėgą brukamą, savos istorijos, savos praeities niekinimo ir naikinimo politiką.
Norėdama pagerbti vieno iš mūsų tautos šviesuolių Simono Daukanto prieš 160 metų kelionę pėsčiomis iš gimtinės Kalvių (Skuodo r.) į Vilniaus universitetą siekti mokslo, Panevėžio turistų grupė paskelbė keliolikos etapų žygį. Šiai akcijai vadovavo tuometės „Ekrano“ gamyklos turistų sekcijos aktyvistai J. Beinortas, D. Simėnas ir kiti.
Į tokias pažintines, patriotines keliones leisdavosi jaunimas, išsiskiriantis nuo tuo metu paupiuose, paežerėse besibastančių vadinamųjų turistų. Patriotiškai nusiteikusieji rengdavosi į žygius turėdami konkretų tikslą. O kad išsiskirtų nuo įprastų turistų, save vadino žygeiviais.
Žygeivių sumanymas pagerbti S. Daukanto atminimą nešant jo raštų tomelį per visą Lietuvą buvo išpildytas per penkiolika savaitgalių – nuo 1975 metų sausio 15-osios iki rugsėjo 22-osios.
Iš pradžių žygiui buvo pritarta, tačiau sužinojus, kad ketina susirinkti daug dalyvių ir bus lankomi ne tik tie objektai, kuriuos reklamavo partinės struktūros, renginiui buvo pradėta trukdyti – pasitelkti net kagėbistai.
Tuose žygiuose dalyvavusiam jaunimui tai buvo savotiška patriotiškumo, grūdinimosi mokykla. Tai buvo mažas žingsnelis vėliau jiems įsilieti į galingą Sąjūdžio srautą.
Į „S. Daukanto taką“ įsijungė Kauno, Vilniaus, Kybartų, Jonavos, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos ir kitų vietovių žygeiviai. Dalyvavo ir dailininkė Gražina Didelytė.
Gražina per keliones visada būdavo tyli, nešdavosi didelę kuprinę ir eidavo atokiau nuo kitų. Ji visada turėdavo pieštuką ir bloknotą. Dažnai sustodavo prie lauko gėlės, sauso medžio, įdomesnės šakos, senos trobelės, sušnekdavo su senais žmonėmis.
Visa tai atsispindėdavo jos piešinėliuose. Dauguma jų sudėta į leidyklos „Edukologija“ išleistą ir dabar pristatomą albumą. Daugelis tose išvykose užfiksuotų vaizdų kiek vėliau, prisilietus dailininkės rankai, virto poezijos ir prozos knygų iliustracijomis.
Nors tiksliai nežinoma, kuriais keliais ir takeliais į Vilnių patraukė S. Daukantas, žygeiviai pasirinko ta kryptimi einantį maršrutą. Jie užsukdavo į turinčias įdomesnių istorinių, kultūros objektų vietoves, aplankydavo susijusias su žymių žmonių gyvenimu ir veikla vietas. Beveik metus besitęsusiame žygyje dalyvavo beveik trys šimtai jaunų žmonių. Ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant jie nuėjo beveik penkis šimtus kilometrų, kalbėjosi su įvairiais žmonėmis.
Gerai būtų, kad šis žygeivių maršrutas nebūtų užmirštas. Juk 2014-aisiais sukaks du šimtai metų nuo S. Daukanto kelionės į Vilnių. Be to, 2015-aisiais bus keturiasdešimt metų, kai žygeiviai pakartojo S. Daukanto kelionę.
Gal tokios progos paskatins entuziastus pakartoti šį maršrutą. Jis pakelėse esančių objektų gausa, įvairove, informatyvumu nustebintų ir išrankesnį keliautoją.
Dar juodraščiuose tebeguli „S. Daukanto tako“ kelionių dienoraščiai, kelionę įamžinę fotografai tebeturi to meto nuotraukų. Gal vienas kitas dalyvis galėtų parašyti savo atsiminimus. Tiktų čia ir dailininkės G. Didelytės piešiniai, grafikos darbai šia tematika, dabar jie išskaidyti po įvairius leidinius. Žiūrėk, ir vėl galėtų atsirasti dar vienas įdomus šio neformalaus ir primiršto judėjimo dokumentas.
Pasvajokim… Gal žodis taps kūnu…
Akėjas
