Iki smulkmenų išpuoselėtas žemės lopinėlis, ežero bangos, ramus, bet turiningas gyvenimas, nuoširdūs ir draugiški žmonės – taip vos trisdešimt kilometrų nuo Panevėžio nutolę Vadokliai dėlioja savo istorijos siužetą.
Nors Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pastatyta 1876 metais, tačiau dar tebeturi liaudies architektūros bruožų.
Nors pagrindinė visų kaimų problema – jaunimo migracija į didmiesčius, Panevėžio rajone esančių Vadoklių gyventojai turi kuo didžiuotis. Jaunos šeimos šioje žemėje įleidžia šaknis, o tie, kurie išvyko, į gimtinę negrįžta tuščiomis.
Tai, kad nenusakomos gimtojo krašto traukos neišdildo nei atstumai, nei kasdieniai rūpesčiai, nei gyvenime pasiektos aukštumos, patvirtina ir Nacionalinės premijos laureatas, Vilniaus dailės akademijos profesorius Gediminas Karalius. Šis žmogus paliko sostinę ir naują gyvenimą kuria ten, kur jis prasidėjo – Vadokliuose.
„Grįžta gandrai – ir aš taip pat. Juos, kaip ir žmogų, traukia pažįstama aplinka, ten, kur gera ir ramu. Bėda ta, kad šie paukščiai gerokai už mus protingesni. Gandrai moka nustatyti, kiek gali išlaikyti gandriukų. Jei aplinkui yra varlių, deda kiaušinius, jei nėra – nededa. Jeigu suklysta ir apsiskaičiuoja – išmeta gandriuką.
Net ir skrisdami iš Afrikos, jei vienas šeimos narys yra silpnas, gandrai suvokia, kad per kelionę jis gali pražudyti visą šeimą, todėl jį palieka. Žiauru, bet taip yra. O mes viską darome atsitiktinai. Gyvybę pradedame ir ją auginame bet kaip, dažnai be atsakomybės jausmo“, – „Sekundei“ tvirtino profesorius G. Karalius.
Nacionalinės premijos laureatas sako negalėjęs į gimtinę grįžti tuščiomis, todėl Vadokliuose sukūrė ir pastatė įstabaus grožio skulptūrą-paminklą Vyčio apygardos partizanams atminti. Mažai kas tikėjo, kad laukuose, kur augdavo bulvės, burokai ar agurkai, stovės tokia miestelio puošmena.
„Džiaugiuosi, kad kurdamas skulptūrą turėjau daug erdvės. Dariau ją savo kieme ir dirbtuvėse. Didžiuojuosi, kad ji stovi ne Vilniuje ar kitame mieste, o gimtajame krašte“, – sako skulptorius.
Įdomu tai, kad tarp Vadoklių miestelio ir Mikėnų gyvenvietės stovintis paminklas jau suskaičiavo pirmąjį dešimtmetį. Šeštadienį, renginių aikštėje, bus iškilmingai paminėtas šis simbolinis jubiliejus.
Kultūros centro vadovės E. Zakarkienės teigimu, Vadokliuose gyvena darbštūs, sąžiningi, reiklūs, tikslų turintys ir jų siekiantys žmonės.
Istorijos puslapiai
Skulptūra – ne vienintelis Vadoklių pasididžiavimas. Čia gimusi ir šaknis įleidusi dabartinė Vadoklių kultūros centro vadovė Eugenija Zakarkienė pasakojo, kad prieš aštuonerius metus buvo pašventinta miestelio heraldika – herbas ir vėliava.
Taip pat atidengtas 630-ųjų miestelio įkūrimo metines žymintis paminklinis akmuo. Mat miestelis įkurtas 1378-aisiais, tad šiemet vadokliečiai švenčia 638 metų gimtadienį. Vadokliai pirmą kartą paminėti Livonijos ordino kronikose 1378 metais ir sietini su magistru Vilhelmu, organizavusiu žygį į Upytės žemes.
Seniūnijos plotas – apie 16 tūkst. ha, iš jų 35 procentus užima didingi miškai. Seniūnijos teritorijoje tyvuliuoja Juodžio ežeras, Jotainių tvenkinys, teka Juodos upė.
Vadoklių seniūnijoje yra 55 kaimai. Didžiausi – Vadokliai, Jotainiai ir Mikėnai. Seniūnijoje įsikūrę apie du tūkstančius žmonių.
Vadokliuose veikia pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas, Kredito unijos taupomoji kasa, medicinos punktas, dvi parduotuvės, kultūros centras, prieš dvejus metus buvo atidarytas Nestacionarių socialinių paslaugų centras, jame kasdien apsilanko daugiau kaip 20 mokyklinio amžiaus vaikų.
„Moksleiviai čia ruošia pamokas, lavina kompiuterinius įgūdžius, piešia, karpo, dalyvauja konkursuose, varžybose, švenčia gimtadienius, važiuoja į ekskursijas. Dažnai vyksta teminiai užsiėmimai. Atsimenu, kartą atėjau į svečius, tą dieną vaikai ir vadovė buvo pasipuošę raudonais drabužiais. Dabar moksleiviai intensyviai rengiasi Helovino šventei. Palangės jau papuoštos žvakėmis ir moliūgais“, – pasakojo E. Zakarkienė.
Centre pagalbos sulaukia ir likimo nuskriaustos moterys. Pašnekovė neslepia, kad seniūnijoje yra daugiau kaip dvidešimt socialinės rizikos šeimų.
Prieš aštuonerius metus buvo pašventinta Vadoklių heraldika – herbas ir vėliava. Taip pat atidengtas 630-ųjų miestelio įkūrimo metinėms pažymėti paminklinis akmuo.
Papročių gyvastis
Miestelyje stovi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia su varpine šventoriuje ir Visų Šventųjų koplyčia. Bažnyčia pastatyta 1876 metais, tačiau dar tebeturi išlaikytų liaudies architektūros bruožų. Manoma, kad Vadoklių dvare XVIII a. pradžioje iškilo koplyčia. Dvaro savininkas Anupras Belozaras pastatė medinę bažnyčią, o 1875–1902 m. klebonavęs Jonas Balvočius ją praplėtė, pristatė šonines koplyčias, ūkinius trobesius. Jis rūpinosi labdara, švietimu, blaivybe, garsėjo gražiais pamokslais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išsivežė tris varpus. Klebono Juozo Remeikos ir kunigo Petro Margevičiaus rūpesčiu 1932 m. įkurta altarija. Klebonas Mykolas Jusys 1934 m. ją atnaujino. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo gerokai apgadinta, kurį laiką stovėjo pakrypusiu bokštu.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vadokliuose buvo vandens malūnas, knygrišykla, kelios kepyklėlės, veikė kelios krautuvės ir linų apdirbimo įmonės. Į kultūros paminklų apskaitą įrašytas Mikėnų vėjo malūnas yra netoli Vadoklių. Jis statytas maždaug 1875–1880 m. Senais laikais Mikėnai vadinti Akalica.
1919 m. netoli Vadoklių Lietuvos kariai savanoriai kovėsi su bolševikais. Vadoklių kapinėse palaidoti šiose kautynėse ir kitur žuvę savanoriai. 1928 m. miestelyje pastatytas paminklas – kryžius kritusiesiems už Lietuvos laisvę.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Vadokliai buvo valsčiaus centras, čia veikė policijos nuovada, sveikatos punktas, senelių prieglauda.
„Man, kaip vietinei gyventojai, Vadoklių permainos labiausiai įstrigo po to, kai seniūnu tapo Antanas Pacius. Galiu pasakyti: Vadokliams pasisekė, kad net dešimtmetį seniūno pareigas ėjo būtent šis žmogus. Miestelį naujam gyvenimui prikėlė ne tik aktyvus, bet ir ne vietinis žmogus. Galbūt svetima akis geriau matė, ko mums trūksta, ką reikėtų pakeisti“, – „Sekundei“ sakė E. Zakarkienė.
Pasak kultūros centro vadovės, Vadokliai iš kitų rajono miestelių išsiskiria ir senomis tradicijomis. Pavyzdžiui, Velykų rytą čia kasmet skamba senovinio būgno garsai. Šventės, persmelktos iš protėvių atėjusiomis tradicijomis ir papročiais, suvienija gyvenimo kasdienybės verpetuose paklydusius artimuosius.
„Papročiai gyvi, kol puoselėjami“, – apibendrina E. Zakarkienė.
Ne veltui kiekvieną Velykų rytą Vadoklių vyrai į šventorių išsineša senovinį ožio oda aptrauktą būgną ir muša ritmą, kol suskamba Prisikėlimo varpai.
„Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ilgai buvo vienintelė Lietuvoje, išsaugojusi senovinę tradiciją – Velykų rytą būgno garsais žadinti žmones ir skelbti Kristaus Prisikėlimą. Kituose maldos namuose šis ritualas buvo išnykęs. Tačiau pastaraisiais metais entuziastai bando jį sugrąžinti“, – kalbėjo pašnekovė.
Tai, kad nenusakomos gimtojo krašto traukos neišdildo niekas, patvirtino ir Nacionalinės premijos laureatas, vadoklietis G. Karalius. Profesorius miesteliui padovanojo skulptūrą-paminklą Vyčio apygardos partizanams atminti.
Populiarūs renginiai
Vadoklių seniūnijoje yra Jotainių, Vadoklių ir Mikėnų bendruomenės. Jos noriai dalyvauja įvairiose šventėse ir programose.
Vienas populiariausių renginių – romansų vakarai. E. Zakarkienės teigimu, renginys „Ant Juodžio ežero bangų“ sulaukia išskirtinio romansų mėgėjų dėmesio. Į praeitį mintimis sugrįžę klausytojai džiaugiasi girdėdami posmus, primenančius jaunystę, pirmąją meilę, buvusias svajas.
Seniūnijoje yra kaimo kapelų, moterų vokalinių ansamblių, vyksta įvairūs renginiai. Labai populiarios Joninių, Užgavėnių šventės, visų laukiama Amatų diena.
Į Vadokliuose kasmet organizuojamą kraštiečių bėgimą susirenka daug bėgikų iš visos Lietuvos.
Varžybose dalyvauja ir patys mažiausieji, ir senjorai.
„Ateina itin daug žmonių. Suvažiuoja vietos gyventojų vaikai, anūkai, proanūkiai. Vyksta tinklinio varžybos Seniūno taurei laimėti. Ta proga rengiame ir savo auksarankių parodas, muges, vyksta koncertai. Sulaukiame svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir Gruzijos. Vadokliečiams koncertavo Radžis, Vytautas Šiškauskas, Donatas Šimkus, grupė „Dar“ ir kiti garsūs atlikėjai. Kasmet sugalvojam vis ką nors nauja. Norime, kad svarbus jaustųsi kiekvienas“, – pasakojo E. Zakarkienė.
Tobulumui ribų nėra
Kultūros centro vadovė tvirtina, kad Vadokliuose gyvena darbštūs, sąžiningi, reiklūs, savo tikslų turintys ir jų siekiantys žmonės. Nuošaly nelieka ir vietos senjorai.
Prieš kelias savaites jie tapo Trečiojo amžiaus universiteto studentais. Per keturiasdešimt garbaus amžiaus sulaukusių smalsių vadokliečių noriai lanko paskaitas, vykstančias ne tik savo seniūnijoje, bet ir kitur.
„Gražu žiūrėti, kai senukai į paskaitas eina pasiremdami lazdele ir nešdamiesi sąsiuvinius. Jie kaip tikri studentai – stropiai rašo, kas nespėja – nusirašo, domisi įvairiausiomis temomis. Kad girdėtumėte, kiek senjorai užduoda klausimų lektoriams! Pirmoji paskaita buvo apie pozityvų mąstymą, antroji – apie vartotojų teises. Lapkričio mėnesį važiuosime į Vilnių, Lietuvos atkūrimo centrą. Mūsų senjorai neguli ir mirties nelaukia, jie vis dar mokosi gyventi“, – džiaugiasi E. Zakarkienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
