„Juodos katės pėdsakai“, – taip paslaptingai pavadinta Eglės Lipskienės tapybos darbų paroda šiuo metu veikia bibliotekoje „Šaltinėlis“.
Tačiau eksponatai – ne gyvūnų portretai ar jų pėdsakų atvaizdai, o visai kas kita. Darbų autorė – ne profesionali dailininkė, ne tautodailininkė. Ji – neseniai į spalvomis ir prasmėmis viliojantį tapybos pasaulį įžengusi, anksčiau į dailės kūrinius su pagarba tik žvelgdavusi moteris.
Kad kada nors ims teptuką į rankas ir pradės drobėje kurti spalvingus pasakojimus, E. Lipskienė kažin ar kada nors svarstė.
O kiekvieno paveikslo kamputyje nupiešta maža juoda katė yra tarsi parašas. Ir toks ženklas – neatsitiktinis. Gyvūnai tapytojos gyvenime užima labai svarbią vietą. Katinas, šuo, kartais ne po vieną, visada gyvena jos namuose.
Favorito – juodo katino – poziciją dabar užima pas Eglę besiglaudžiantis kitos spalvos murklys – Rudis. Bet tai nė kiek netrukdo mene pirmenybę vis dėlto atiduoti juodajam.
Be to, E. Lipskienės namuose – įspūdinga kačių figūrėlių ir statulėlių kolekcija. Draugams nereikia svarstyti, ką Eglei dovanoti, nes žino, kad molinis, medinis, vilnonis ar kartoninis kačiukas puikiai tiks. Beje, tarp kolekcijos eksponatų taip pat vyrauja juodieji.
Ten, kur katės ir jūra
Menininkė tikina geriausia jaučiasi ten, kur yra katės ir jūra. Tad mėgstamiausiomis pasaulio vietomis ji vadina Palangą ir Rygą – juodųjų kačių miestą. Tose vietose ji atsigauna, pailsi, ilgam pasisemia įkvėpimo.
Šiuo metu teisme vertėja dirbanti humanitarė E. Lipskienė – kūrybinga asmenybė. Nors teptukas tik dabar tapo saviraiškos priemone, plunksna jos gyvenime jau seniai – moteris rašo eilėraščius, vaizdelius, humoreskas.
Ne vienas jų buvo spausdintas „Sekundėje“, „Panevėžio balse“, kai šiuose laikraščiuose E. Lipskienė dirbo stiliste, korektore.
Į parodos atidarymą atėję artimi menininkės žmonės – šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, bendraminčiai – nesistebėjo naujai atsiskleidusiu jos talentu.
„Aš visada žinojau, kad Eglė gali daug daugiau, nei iki šiol darė“, – tvirtina buvusi bendradarbė Raimonda. O dukra Rimantė tikina labai didžiuojasi savo talentinga mama ir nori būti panaši į ją.
E. Lipskienė sako, kad noras pradėti tapybos bandymus atėjo spontaniškai, bandant popieriuje išreikšti susikaupusias mintis. Pasirodė, kad tai, ką diktavo jausmai ir ką vedžiojo ranka, puikiai sutapo.
Maždaug prieš porą metų prasidėjo pirmieji bandymai ant drobės. Ką ir kaip reikia daryti, moteris prisipažįsta sužinojusi internete – ten visko galima išmokti, tik reikia noro. Pirmieji darbai nelabai sekėsi, paskui, kai technika buvo perprasta, paveikslai gimė lengviau, o minčių ir sumanymų niekada nestokota.
Visada turi vilties
Pirmaisiais žmonos darbeliais sužavėtas vyras jai nupirko ir molbertą, ir kitų priemonių ir vis skatino dirbti. Dukra, taip pat artimos draugės, matančios tobulėjančius Eglės kūrinius, nedavė jai ramybės – ragino parodyti ir kitiems, rengti parodą.
„Šaltinėlio“ vadovė Virginija Kaunietienė, pamačiusi kūrinius, nė nedvejodama atvėrė bibliotekos erdves.
„Mano darbai įvairūs – yra liūdnų, net niūrių, bet visi jie bent su lašeliu vilties“, – sako E. Lipskienė.
Jūra, saulėlydis, miesto gatvė, vasara, žiema, lietus – visko yra nedideliuose menininkės darbuose. Dažniausiai ji tapo aliejiniais dažais, jie geriausiai padeda atsiskleisti.
Įdomiausia menininkei, pradėjus tapyti, spėlioti, kaip pavyks – išankstinio plano, paveikslo metmenų Eglė niekada neturi. Ji leidžia teptukui ir spalvoms nešti mintis pačių pasirinktąja linkme.
