Nuogi voliojasi rasoje, plukdo vainikus, eina per devynis laukus ir iš kiekvieno renka po gėlelę ar žolelę, ridena degančius šiaudų kamuolius, o paskui iš jų buria ateitį. Tokią Joninių šventę renkasi nepakartojamų įspūdžių išsiilgę panevėžiečiai. Šiems žmonėms alaus gurkšnojimas ir šašlykų valgymas – banalu. Juos vilioja mintis ne tik smagiai ir prasmingai praleisti trumpiausią naktį ir paminėti Rasų šventę – Jonines, bet ir surasti paparčio žiedą, kuris, tikima, turi stebuklingų galių.
Mistikos naktis
Vieniems Joninės – graži pagoniška šventė, švenčiama naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją, kai sutemos su aušra susijungia šiauriniame horizonte, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Kitiems – tiesiog dar vienas savaitgalis pasimėgauti alumi ir šašlykais.
Pagoniškųjų tradicijų puoselėtojams Joninės – tai saulės ir gamtos klestėjimo kulminacija, metas, kai žmogus susilieja su gamta, pasisemia iš jos dvasinių ir fizinių jėgų visiems ateinantiems metams, kai atiduoda duoklę Saulei, Žemei. Jie garbina su gamta susijusias apeigas: žolių rinkimą, saulėlydžio palydą, aukuro užkūrimą ir maldą ugniai.
Pagonys Joninių neįsivaizduoja be naktyje degančio laužo, šokių, vandenyje plukdomų vainikų, paparčio žiedo ieškojimo. Jie ryte būtinai skuba praustis rasa, tikima, kad tuomet žmonės bus sveiki ir gražūs.
Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, mistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis.
Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydomąsias žoleles. Tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydomųjų galių, vėliau iš jų verdama arbata, apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.
Kartu eina per vartus
Pagerbdami gamtą ir Saulę, kartu ilgam pasikraudami gyvenimo energijos, išmoningai ir linksmai drauge trumpiausią metų naktį pasitinka Žemaičių kultūros draugijos nariai. Jie keliauja į piliakalnius, kitas šventas vietas, kur ruošia apeigų ir šokių aikšteles, renka malkas aukurui ir vakaronės laužui.
Tradiciškai į šventę jie atsiveža po akmenį, kuriuo padidina aukurą kalno viršukalnėje. Tikima, kad taip kalnas mieliau priima žmones.
„Piname vainikus, kuriais pasidabina merginos ir moterys, o vyrai dabinasi ąžuolų vainikais“, – sako Žemaičių kultūros draugijos Panevėžio skyriaus narys Kazys Grabys. Pasak jo, šventės kulminacijoje galima atrasti paparčio žiedą ir sužinoti svarbiausią gyvenimo paslaptį.
Iki pat saulės patekėjimo vienas paskui kitą einantys veiksmai, susirinkusiųjų geranoriškumas, vadovaujančiųjų išmanymas ir sukuria didžiąją Rasų šventę, jos stebuklingumą. K.Grabys sako, kad pirmiausia būna vartų pasisveikinimo sutartinė. Būtent nuo jų prasideda kupoliavimas. Devyniuose laukuose ar kas devynis žingsnius surenkama devynių lauko gėlių kupolė, pagal kurią žolininkės vėliau nusako, kokie laukia metai.
„Dainomis ir sutartinėmis palydime besileidžiančią saulę ir įkuriame aukurą. Dalinamės šventine duona, užgeriame gira, linkėdami artimiems gerų išsipildymų, ratas, į kurį stojama, sujungia ir sustiprina mūsų palinkėjimus“, – „Sekundei“ pasakojo Žemaičių draugijos narys.
Ieško stebuklo
Joninių vidurnaktį stiprinamos moteriškosios ir vyriškosios galios – merginos šoka aplink aukurą, vaikinai – aplink kupolę. Tvirtybės semiamasi iš ąžuolo, lankstumo – iš liepos. K.Grabys pasakoja, kad didelį įspūdį visiems palieka į vakarus, paskui nusileidusią saulę paleistas degantis saulės ratas, iš kurio riedėjimo galima sužinoti, kokie laukia metai.
K.Grabys aiškina, kad šventės tikslas – pagerbti saulės šviesą, degančiu laužu padėti ją išlaikyti. Vidurnaktį, po to, kai uždegamas laužas, visi, ypač jaunuoliai, skuba ieškoti paparčio žiedo.
„24 valandą, per mistinį, legendinį laiką, kai verčiasi naktis, vieninteliame miške pražysta paparčio žiedas. Jis laikomas stebuklingu. Jį atradusieji įgauna stebuklingų galių: pažiūrėję į žmogaus akis gali matyti jų ligas. Senovėje buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis, supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę“, – teigė pašnekovas. Tačiau, pasak K.Grabio, vidurnaktis ir pavojingas laikas, kai paparčio žiedą stengiasi surasti ir piktosios jėgos, laumės.
„Jei žmogus išsigąs, gali net pats žūti, atiduoti savo laimę. Todėl apsaugai būtina šermukšnio lazda, apie paparčio krūmą, kuris gali išsiskleisti, iš vakaro reikia kreida apibrėžti ratą“, – pagoniškus papročius prisimena pašnekovas.
Paparčio žiedo, pasak K.Grabio, galima ieškoti po vieną ar dviese, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negalima atsigręžti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis.
Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Pagonys tiki, kad jei paparčio žiedą suras pora, apie juos pasklis gandas, jie taps nenugalimi.
Pasidabina tautiškais drabužiais
Saulės patekėjimą pagoniškai Jonines švenčiantys žmonės sutinka džiaugsmingai šokdami ir dainuodami. Išsimaudę, išsiprausę žolių rasoje ir tikėdami, kad ateinančiais metais bus laimingi ir turtingi, jie užmiega palapinėse palaimingu miegu.
„Po tokios nakties į namus grįžtame pilni sveikatos, saulės energijos, rasos gaivos“, – sako pašnekovas. Namuose kabantis šventinis vainikas, darnos, amžinumo ir laimės simbolis, primena buvusią šventę. K.Grabys sako, kad moterys ir vyrai apsirengia tautiniais drabužiais, o kas jų neturi – stengiasi apsirengti baltais, šviesiais. Kiekvienas pasiima vaišių su indais bendram šventiniam stalui, siūlų vainikams, deglų, palapinę ar miegmaišį, jaunimas atsiveža muzikos instrumentų.
Reikalauja pagarbos
Panevėžietė Agnė Motiejauskaitė Jonines švenčia jau labai seniai, nes jos brolis Jonas.
„Mūsų šeimoje tai tarsi dar vienas gimtadienis. Jau senokai rūpėjo rasti būdą, kaip pažymėti šią dieną nepaverčiant jos dar vienomis išgertuvėmis prie laužo. Mūsų senelis priklauso Panevėžio žemaičių draugijai, kuri šią dieną prisijungia švęsti prie žygeivių. Keletą kartų visa šeima mes taip pat vykome su jais“, – atvirauja jauna mergina, kartą radusi ir paparčio žiedą.
Agnė pastebi, jog aistringi pagoniškosios lietuvių kultūros tęsėjai ir populiarintojai stengiasi, kad šventės būtų neįprastos.
„Šventėje laukiami visi, tačiau iš kiekvieno reikalaujama pagarbos, nuoširdaus dalyvavimo, palaikymo, tarsi tai būtų šeimos ar bendruomenės susirinkimas. Jokio alkoholio, jokios komercijos“, – pasakoja mergina. A.Motiejauskaitė pažymi, kad Joninių šventimas piliakalniuose Žemaičių draugijoje turi gana griežtą scenarijų, tačiau niekada nebūna liūdna: pinami lauko gėlių vartai, iškeliamos stebulės, kraunamas didžiulis laužas iš ilgų rąstų ar visi vainikuojami.
„Viskas prasideda nuo krivio prakalbos apie šventę, jos svarbą mums, lietuviams, jos išsaugojimą. Tuomet seka rankų ir veido nuprausimas praeinant pro vartus poromis. Susidaro savotiška procesija iki piliakalnio. Vartai dažniausiai statomi atokiau, taip paliekant erdvės šventei. Procesija giedodama sutartines traukia link piliakalnio, į jį įkopiama, o ten suruošiamas aukuras.
Uždegama ugnis, giedamos dainos Gabijai. Dalinamasi duona, vėl sakomos prakalbos apie gyvybę, gamtą ir t.t.“ – pasakoja jauna mergina.
Vakaroja prie laužo
Agnei didelį įspūdį palieka kupoliavimas. Pasak merginos, priklausomai nuo vietos ir organizatorių išmonės, pučiant ragą skelbiami 9 laukai, kuriuose žmonės renka žolynus ir iš jų sudeda puokštelę – kupolę.
„Iš jų raganos spėja ateitį, duoda patarimų kiekvienam atėjusiajam, kaip reikėtų elgtis, ką daryti, kad pagerintų gyvenimą. Sužinojus ateitį kupolės deginamos lauže. Tuomet prasideda ilgas giedojimas ant piliakalnio, palydima saulė. Kiekviena ceremonijos dalis turi savo tematiką atitinkančias giesmes“, – pasakoja pašnekovė.
Panevėžietė sako, kad po griežtų ceremonijų elgiamasi laisviau: įžiebiamas pagrindinis laužas, šokama, dainuojama, vaišinamasi, žaidžiami tradiciniai žaidimai. „Prieš vidurnaktį į upę merginos paleidžia vainikėlius su žvakėmis. Vainikas dedamas ant kryžmai sukaltų pagaliukų, kad neskęstų, o ant sukalimo dedama žvakelė. Reginys nepakartojamas. Tuomet skelbiamas paparčio žiedo ieškojimas“, – pasakoja mergina. Pasak jos, dažniausiai stebuklingą naktį ieškoti mistiško augalo eina jaunos poros. Tai porai, kuriai pavyksta rasti paparčio žiedą, pasak Agnės, leidžiama uždegti pamėklę.
„Čia panašiai kaip Morė per Užgavėnes – tai lėlė, prikimšta skudurų ar kitų lengvai degančių medžiagų. Taip pat uždegamas ant stulpo iškeltas ratas“, – pažymi tradicinėse pagonių šventėse dalyvaujanti mergina. A.Motiejauskaitė sako, kad pagrindinis šventimas tuo tarsi ir baigiasi, tačiau dar ilgai vakarojama prie laužo, kartais šokama, dainuojama, priklauso nuo dalyvių ištvermės ir fantazijos.
„Jeigu laužas nėra per didelis, per jį bandoma peršokti. Vos pradėjus saulei kilti nuo kalvos šlaitų ridenami degantys ratai. Iš jų spėjama ateitis: galima užduoti klausimą ir reikia stebėti, kaip ratas rieda, į kurią pusę krypsta, ar toli sustoja“, – apie burtus prabyla mergina. Agnė neslepia, kad jai švęsti su pagonimis kur kas įdomiau ir linksmiau: čia, pasak jos, kiekvienas gali dalyvauti visose dalyse, stebėtojų nelieka, nėra apsvaigusių, nėra besikabinėjančių.
„Ir viskas gražiai dera tarpusavyje – gyvoji, negyvoji gamta ir žmonės joje“, – pabrėžia Joninių šventės nepraleidžianti panevėžietė.
Smagiau, kur deglai
Panevėžietis Jonas Kaušas su Žemaičių kultūros draugija linksmai Rasų šventę praleido prie Lukšto ežero. Nors pats vardas įpareigoja vyrą kas metai švęsti Jonines, tačiau smagiausia, pasak jo, ten, kur degami deglai, kuriami laužai, plukdomi vainikėliai, paparčio žiedo ieškojimas.
„Su žemaičiais ir kavinėje „Pas Grafą“ Paliūniškyje šventėme. Paliko labai didelį įspūdį“, – sako pašnekovas.
Šokiai, žaidimai, vaikščiojimas per tiltelius, žolelių aukos dievams, pasak Jono, kur kas įdomiau, nei gurkšnoti alų. Vyras atvirauja, kad savo sodyboje turi įsirengęs pagonių aukurėlį, ten susikuria lauželį, prie jo sueina kaimynai ir draugai.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
