Kėdainiuose daug amžių gyveno, dirbo, kūrė ir miestui paliko neįkainojamą palikimą daugelio tautybių atstovai. Prieš karą Kėdainiuose gyvenusi Janina Monkutė-Marks savo menininkės talentą atskleidė JAV, tačiau mylimam miestui ji padovanojo galeriją su visais per visą gyvenimą sukurtais kūriniais.
Galerijoje eksponuojami menininkės tapybos, grafikos ir tekstilės darbai. U.Mikaliūno nuotr.
Privačioje galerijoje – meno lobynas
Kėdainiuose, J. Basanavičiaus gatvėje, stovi 45-uoju numeriu pažymėtas senovinis namas, kuriame jau tryliktus metus veikia Janinos Monkutės – Marks galerija – meno gerbėjų iš visos šalies ir užsienio traukos centras.
Ši galerija – didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidusios ir ten kūrusios menininkės svajonės išsipildymas. Moteris troško savo kūrybą palikti tėvynei ir mylimam miestui.
1999 metais Kėdainiuose ji nupirko buvusį kraštotyros muziejaus pastatą. Padedama giminaičių jį rekonstravo ir 2001 metų spalį atidarė galeriją – muziejų su moderniai įrengtomis salėmis. Muziejus yra pelno nesiekianti organizacija, išlaikoma iš aukų ir rėmėjų paramos.
Galerijos direktorė D.Minkevičienė-Jazdauskienė iš JAV atsivežė stakles, kuriomis gobelenus ausdavo jos teta.
Galerijai J. Monkutė atidavė savo tekstilės, tapybos, grafikos darbų kolekciją. Galerijos vadovė, menininkės dukterėčia Dalia Minkevičienė- Jazdauskienė pasakojo, kad čia saugomi ir tetos palikti įvairių tautų liaudies meno rankdarbiai, kuriuos ji parsivežė iš kelionių po pasaulį.
Galerijoje rengiamos Lietuvos ir užsienio menininkų parodos, edukaciniai projektai, atveriantys vaikams vartus į nuostabų meno pasaulį. Per galerijos gyvavimo metus joje buvo surengta arti šimto skirtingų ekspozicijų: tapybos, fotografijos, keramikos, šiuolaikinių menų. Čia savo darbus eksponuoja ir Kėdainių krašto kūrėjai. Visuomenė turėjo progos susipažinti su lietuvių kilmės menininkų kūryba.
Šioje galerijoje rengiamų parodų Kėdainiams baltu pavydu galėtų pavydėti ir Vilnius. Pavyzdžiui, 2007 metais čia pirmą kartą Lietuvoje buvo pristatyta pasaulinio garso JAV menininko Michaelio F. Rodės tekstilės ir fotografijų paroda. Po trejų metu pristatyta nė karto mūsų šalyje neeksponuota menininko iš Amerikos Džono Eriko Riso – visame pasaulyje žinomo tapiserijų meistro – tekstilės kūrinių kolekcija. 2012 metais vyko tarptautinė paroda „Netradicinis mini menas iš Azijos ir Europos“.
„Galerija yra atvira įvairioms naujovėms, siekiame lankytojus supažindinti su įvairialypiu šiandienos menu. Džiaugiuosi, kad užsimezgė glaudūs ryšiai su įvairiomis Lietuvos ir užsienio galerijomis, menininkais, kultūrinėmis organizacijomis. Parodas esame suplanavę keliems metams“, – „Sekundei“ sakė galerijos direktorė.
Neseniai galerijoje buvo eksponuojama stiklo menininkų R. ir I. Kriukų darbų paroda.
Šių metų pavasario pradžioje galerijos lankytojai grožėjosi gerai Lietuvoje ir už jos ribų žinomų panevėžiečių stiklo menininkų Remigijaus ir Indrės Kriukų darbais.
Pačios dabar jau amžinatilsį J. Monkutės-Marks tapybos, grafikos, tekstilės darbai eksponuojami antrajame galerijos aukšte. Jos darbų parodos yra nuolat atnaujinamos.
Didžioji menininkės meilė buvo tekstilė, tačiau susipažinus ir su nedidele darbų dalimi akivaizdu, kad jos kūryba buvo labai įvairialypė. Pasak menotyrininko Dano Lapkaus, J. Monkutės-Marks mene dera ironija ir tragizmas, gilus religingumas ir laisvamanybė, primityvaus meno atspindžiai ir drąsus modernizmas. Kūryboje dominuoja žmogiškosios vertybės ir tiesos.
Galbūt todėl jos kūriniuose kiekvienas randa sau kažką labai artima. Ši talentais apdovanota moteris nugyveno nepaprastą gyvenimą, kuris jai buvo ir įkvėpimo šaltinis.
Tarp aktorystės, tapybos, ir tekstilės
J. Monkutė-Marks gimė 1923 metais geležinkelininko šeimoje Radviliškyje. Iš šio krašto buvo kilęs jos tėvas Aleksas, motinos Jadvygos šaknys buvo Kėdainių krašte. Dėl tėvo darbo šeimai kurį laiką teko gyventi Pagėgiuose.
Nors J. Monkutė dar neturėjo gimnazijos baigimo atestato, ją priėmė ir net skyrė stipendiją. Ji persikėlė mokytis į Kauną.
1944 metais Janina pasitraukė iš Lietuvos, atsidūrė Čekijos ir Vokietijos pasienyje, netoli Drezdeno, ištekėjo už poeto Henriko Nagio dvynio brolio Martyno Nagio. Karo pabaigos jie sulaukė nedideliame Austrijos miestelyje, netoli Šveicarijos, dirbo vokiečių karių sanatorijoje.
J.Monkutė-Marks šį pastatą nupirko, renovavo ir įkūrė galeriją.
Po karo dvejus metus ji studijavo archeologiją, meno istoriją ir italų kalbą Insbruko universitete Austrijoje. Po kurio laiko J. Monkutė susirado Vokietijoje, Freiburge, apsistojusią seserį ir su šeima atsikraustė pas ją.
Šio miesto Menų ir amatų mokyklai vadovavo lietuvis dailininkas Vytautas Jonynas. Janina įstojo į šią mokyklą studijuoti tekstilės pas Antaną ir Anastaziją Tamošaičius. Ji taip pat mokėsi piešimo pas Vytautą Kasiulį, Vytautą Jonyną.
Vokietijoje gimė pirmasis menininkės sūnus Sigitas. 1949 metais ji su šeima persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje. Dienomis dirbo fabrike, o vakarais vaidino lietuvių teatre. Jos santuoka su M. Nagiu iširo.
JAV J. Monkutė ilgai neturėjo galimybių pasinerti į kūrybą, nes reikėjo rūpintis, kaip išgyventi, išlaikyti sūnų. Iki tol kalbas ir menus studijavusi moteris lankė buhalterių kursus ir kitus mokymus, kad gautų fiziškai lengvesnį ir geriau mokamą darbą, nežinodama, kad likimas šiuo atžvilgiu sumanęs visai ką kita.
1953 metais ji ištekėjo už pasiturinčio verslininko, juvelyrinių parduotuvių savininko, deimantų pirklio Iros Markso. Vyro prašoma, ji paliko teatrą, tačiau jis žmonai sudarė puikias sąlygas atsiduoti kūrybai.
Grįžusi prie tapybos Janina tobulinosi piešimo, grafikos, dekoravimo, komercinio meno srityse, intensyviai mokėsi audimo. Jauna moteris buvo pasiryžusi pasiekti, kaip ji sakė, aukštesnį lygį meno pasaulyje. Skirtingai nei daugelis emigrantų JAV, neapsiribojo savo tautiečių menininkų ratu. Ji dalyvavo parodose ir dailės užsiėmimuose Haid parko meno centre, susipažino su to metu garsiais Amerikos dailininkais.
Šiais tautiniais rūbais J. Monkutė-Marks puošdavosi per lietuviškas šventes.
1963 metais Janinos darbas buvo atrinktas į prestižinę parodą Čikagos menų institute. Ši paroda lietuvei atvėrė duris į kitų JAV miestų garsias parodas, galerijas.
Menininkė nuolat ieškojo savitų raiškos formų, eksperimentavo. Ji išbandė ir vadinamojo popmeno sritį. Kėdainių galerijoje eksponuojami jos 1962–1966 metais šiuo stiliumi sukurti darbai.
J. Monkutė su antruoju vyru susilaukė dar trijų sūnų, tačiau motinystė jai netrukdė kurti. Ji visada aktyviai dalyvavo išeivijos ir vietos amerikiečių meno gyvenime, priklausė įvairioms meno organizacijoms, rengė parodas, laimėjo premijas.
Talentingai menininkei nereikėjo pataikauti publikai, kurti dėl komercijos – šeima gyveno pasiturimai. D. Minkevičienė-Jazdauskienė pasakojo, kad teta pasižymėjo ypatingu kruopštumu ir kantrybe. Kurdama gobelenus ar tapydama paveikslą ji siekdavo visiško tobulumo, neleisdavo sau padaryti nė menkiausios klaidos.
Su vyru apkeliavo visą pasaulį
J. Monkutė-Marks su vyru Ira daug keliavo po pasaulį. Jos vyras keliavo darbo reikalais, savo juvelyrikos parduotuvėms pirkdavo deimantus, safyrus, smaragdus, kitus brangiuosius metalus. O Janina tuo metu lankydavo vietos muziejus, turgavietes, rinko įvairių tautų kūrybos darbus: audinius, siuvinius, keramikos dirbinius, medžio skulptūras ir kt.
Pasaulis šią moterį žavėjo savo įvairove, kelionės įkvėpdavo naujų kūrybinių idėjų. Domėjimasis lietuvių folkloru, pasaulio tautų primityviosios dailės kolekcionavimas ją paskatino sukurti paveikslų mitologinėmis temomis.
J. Monkutės-Marks vyras mirė 2000-aisiais. Dar 10 metų ji gyveno viena, tiksliau, su savo kūryba. Čikagoje gyvenusi menininkė žiemas leisdavo Floridoje, ausdavo gobelenus, keliaudavo. Visi keturi jos sūnūs sukūrė šeimas.
Antrasis vyras Ira Marksas Janinai suteikė sąlygas pasinerti į kūrybą.
D. Minkevičienė-Jazdauskienė pasakojo, kad ir baigdama aštuntą dešimtį teta tryško gyvenimo džiaugsmu, turėjo daug planų, idėjų.
„Sveikinu kiekvieną saulėtekį, džiaugiuosi jūros spindėjimu, bangų ošimu ir saulėlydžio žara“, – sakydavo garbaus amžiaus sulaukusi menininkė.
J. Monkutė-Marks dažnai lankydavosi Lietuvoje. Pirmą kartą ji į gimtinę grįžo dar gūdžiais sovietmečio laikais, 1974 metais.
Menininkė mirė 2010 metų lapkričio 13 dieną JAV, tačiau jos kapas čia, Kėdainiuose – tokia buvo lietuvės valia.
D. Minkevičienė-Jazdauskienė neabejoja, kad teta buvo laiminga moteris, nugyvenusi labai prasmingą ir įdomų gyvenimą: kylanti aktorė Lietuvoje, viską praradusi karo pabėgėlė Vokietijoje, studentė Austrijoje, fabriko darbininkė JAV, pripažinta menininkė, mecenatė, parodų organizatorė, keturių vaikų motina, pasaulį apkeliavusi aukštuomenės dama.
Inga SMALSKIENĖ
