Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos kūrėjai įprastai „okupuoja“ tribūną kovo mėnesį Teatro dienos proga. Tačiau Viltė Rokaitė savo poetine kūryba labai harmoningai pritapo prie „liepiukų-nevėžiukų“, įnešdama ir vasariškos saulės, ir lietaus.
Viltė Rokaitė (10 kl.)
„Išduosiu paslaptį – mano dėdė rašė eiles. Keisti pomėgiai užkrečia, tad pamėginau ir aš. Taip supratau, kad labai gera savo jausmų pasaulį atskleisti eilėmis…“
***
Ateis pavasaris su sakuros žydėjimu,
Su pienės pumpuru, su vyturio giesme,
Su saulės šypsnio tavo akyse spindėjimu,
Šaltinio tyliai almančia versme.
Sušildys širdį saulės spindulys pirmasis,
Ir vėjo šuoras tavo plaukus sutaršys.
Tiktai vis nežinau, kodėl, mielasis,
Kodėl krūtinėj dar toks gyvas ilgesys…
***
Šypsausi saulei, šypsausi vėjui –
Daina suspurda paukščiu širdyje.
Kas džiaugsmą šitokį sukėlė,
Jums neišduosiu aš, deja.
Bijau, kad niekas nepavogtų
To šypsnio, džiugesio širdies,
Ar žodį pasakytų koktų –
Visai ne tokį, kur tikies.
Tada vėl atkeliautų storas
Lyg Kūlverstukas ilgesys.
Ir vėl tada atšaltų oras,
Užslinktų sielą debesis…
***
Lietus širdy, lietus už lango.
Visur taip šalta ir žvarbu…
Tik ko tos mintys sunkios lanko,
Dėl jų takelio nerandu.
Norėčiau saule nušviestos pievelės,
Dangaus žvaigždėto virš galvos.
Dar srauniai tekančios upelio,
Pušies prie jūros ant kalvos…
Norėčiau garsiai nusijuokti,
Basa pabėgti nuo lietaus.
Bet paukščiai rudenį jau baigia suokti,
Jų linksmą giesmę kas pagaus…
