Šiandien pirmąkart kūrybos erdvėje vieši dvi jaunosios kūrėjos: Panevėžio 5 – osios gimnazijos mokinė Greta Aleknaitė ir Austėja Zaveckaitė iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos.
„Rašau, kad galėčiau atskleisti slapčiausias mintis ir išlieti jausmus, vaizdus paversčiau žodžiais. Įkvėpta gamtos, kasdienio gyvenimo, žmonių ir jų poelgių prisipildau minčių, jos vis sukasi mano galvoje. Per daug išsibarsčiusius žodžius sunku sudėti į sakinį ir pasakyti garsiai, tada griebiuosi popieriaus. Tai man padeda išsilaisvinti, suprasti save ir atsinaujinti, iš naujo pažvelgti į pasaulį, jį pajusti ir prisipildyti naujų minčių“, – apie save papasakojo Greta.
Kita projekto dalyvė Austėja taip pat išsiskiria, kaip įdomaus mąstymo kūrėja, gera improvizatorė, paspaudžianti tą klavišą, kurį reikia paspausti, parenkanti tą žodį, be kurio žiojėtų ertmė norimoje pasakyti mintyje.
Taigi – malonių akimirkų skaitant ir gražaus lapais pakvipusio rudens!
Apie Gretą jos mokytoja Beata Viederienė rašo: „Siunčiu Jums mano didžiausią ir netikėčiausią šių mokslo metų atradimą. Trečios klasės gimnazistė žengia dar tik pirmuosius žingsnius ir dega noru būti išgirsta, vertinama. O man džiugu jos pirmąjį poetinį žodį pristatyti Jums“.
Lašai
Ir pagaliau,
Lyjant lietui,
Lašams atsimušant į palanges,
Supranti,
Jog dėl to ir verta gyventi.
Pojūčiai
Vasara.
Šnabžda naktis.
Tuščios gatvės.
Pilnos galvos minčių.
Lyja.
Tyliai skamba muzika,
Kupina gilių kaip jūra apmąstymų.
Šiurpuliukams bėgant per kūną,
Atsiveria troškimų knyga.
Mintys tampa nebeaiškios.
Jos liejasi.
Lietus baigiasi.
Aušta.
Pavadinimai
Pavadinčiau dienas prisiminimų vardais,
Gal tada
Būčiau tikra,
Jog jos niekada nedings.
Pavadinčiau gėles prisiminimų vardais,
Gal tada
Būčiau tikra,
Jog jos niekada nenuvys.
Pavadinčiau gyvenimą prisiminimų vardais,
Gal tada
Būčiau tikra,
Jog jis niekada nesibaigs.
Reikšmė
Ir kas,
Jei gėlę pamilsiu
Tik jai pradėjus vysti?
Ar tai reikš,
Kad mylėjau ją mažiau?
Lietus
Net jei smarkus vasaros lietus
Pajėgs nuplauti siauras gatves,
Jis neįstengs to padaryti
Mūsų suteptoms rankoms.
Rankoms, laikančioms apglėbus pasaulį, kuris
Taip niekada
Ir nepajuto taikos kvapo.
Turbūt jis būtų panašus į tą,
Kurį jaučiame pasibaigus lietui.
Lietui, kuris buvo stiprus tiek,
Kad užtvindytų gatves,
Bet
Ne tiek,
Kad nuplautų mūsų
Suterštas sielas.
Skubėjimas
Mūsų gyvenimas yra toks trumpas,
Jog net nespėjame suvokti,
Kaip jį švaistome.
Mes skriejame,
Nešami vėjo,
Smėlio kopomis.
Bet pėdsakus palieka retas.
Galbūt kiti vis dar bijo
Švaistyti gyvenimą.
Platybė
Ar kada nors pagalvojai,
Kas slepiasi už debesų šydo?
Gal prisiminimai, klaidos,
Kitokios mūsų ydos?
Laimės, paslaptys, pakilimai
Ir nuopuoliai ten sudėti – jauti?
Pasislėpę, paslėpti jie ten.
Toli.
Bet…
Galbūt…
Jie visai neuždaryti,
Jie visai nepaslėpti.
Debesys juos laiko ten tam,
Kad niekada nebūtų pamiršti.
Pamišimas
Kiekvienas iš mūsų,
Vienaip ar kitaip,
Esame buvę dvasiškai sužeisti:
Įžeisti, sutrypti, sužlugdyti.
Tai parodo, kiek pamišę esame,
Jog, netgi visa patyrus,
Norime tai pakartoti,
Nes jautėmės laimingiausi pasaulyje.
Pokyčiai
Pasaulis keičiasi nenumaldomai
Kaip lapų spalvos rudenį.
Ir mes visi esame jo užvaldomos,
Dar nenublizgintos, ūžiančios vėtros.
Keblumas
Pasaulis darosi tamsus,
Jį tokį daro žmonės.
Pamiršę prigimtį savąją,
Nutolsta ir nepastebi stebuklų.
Dar labiau –
Nekuria naujų.
Pasaulis darosi keblus.
Sunku jį permatyti.
Per daug čia paslapčių.
Pametę savo sielos raktą,
Mes puolam prie naujų klaidų.
Koks pasaulis be jų?
Per daug nutolęs.
Per daug nutolęs nuo žmonių.
Naktis
Naktį gatvės ištuštėja.
Žmonės grįžta į namus,
(Ar
Bent jau
Taip juos vadina).
Naktį lengva pasiklysti tarp savo minčių,
Kurios,
Pripildytos dienos orumo,
Taip ir prašosi būti išgirstos.
Naktis,
Ta nuostabi dievaitė,
Pasisavina mūsų slapčiausius troškimus.
Ir pasilieka juos sau
Be pažado kada nors grąžinti.
Žmogus
Kiek daug telpa žmoguje.
Žmogus – visumos šaltinis,
Iš kurio niekada nedings gelmė.
Kiek daug telpa žmoguje.
Nors, kartais atrodo,
Tiek mažai.
Ne visi pajėgūs atlaikyti pasaulio siunčiamus
Gūsius.
Kiek daug telpa žmoguje.
Tiek daug,
Jog kartais geriau pamiršti,
Kiek nešiojamės savyje.
Pilnatvė
Kartais,
Norint pajausti pilnatvę,
Nereikia nieko,
Tik
Suvokimo,
Kad ji yra čia
Ir dabar.
Bangos
Jūra man primena žmones:
Jie pasirodo
Ir
Pradžiugina,
Jie išnyksta
Ir
Nuliūdina.
O gal atvirkščiai?
Visai kaip jūros bangos
Žmonės laikini –
Kokia jūra be žmonių?
Mintys
Kai mintys nebetelpa į žodžius,
Kai mintis sunku išsakyti,
Išrašyti,
Išverkti,
Vadinasi,
Atėjo metas nurimti,
Sustoti.
Trumpam palikus savo kūną,
Apsižvalgyti.
Iš naujo pažvelgti į pasaulį.
Į būtį.
Į gyvybę.
Ir sugrįžt.
O tada –
Išlieti tam pasiruošusias
Mintis.
Rūkas
Pasinerčiau į rūką
Ir kurį laiką ten pasilikčiau.
Tik tam,
Kad negalvočiau apie praeitį
Ir tam,
Kad neplanuočiau ateities.
Tyla
Užsidaro durys.
Daugiau jų neliko.
Pakilo vėjas,
Tiek daug jo čia.
Nusileido saulė.
Šypsosi naktis.
Tyla,
Garsesnė už žmogų,
Užvaldo.
Tyla užvaldo.
Aš tampu tyla.
Tyla tampu.
Atveriu naujas duris.
Įžengiu.
Pasigirsta garsai.
Juos skleidžia tyla.
Žiedai
Ir šįkart
Nesakysiu, kad suklydau,
Padariau viską,
Ką galėjau,
Ir dar daugiau.
Aš auginu gėles savyje.
Jos nenuvys,
Jos augs,
Skleisis,
Žydės.
Ir viskas, ką darau,
Net mano klaidos,
Mano ydos
Neleis joms išnykti.
Ir šįkart
Aš džiaugsiuosi
Dėl savo kvailų,
Neapgalvotų,
Spontaniškų
Sprendimų,
Kurie,
Visai nesvarbu,
Ar pavirs
Į nesusipratimus.
Visatos
Sutalpinsiu savyje savo visatą.
Pakviesiu ten žmones –
Joje atras stebuklus.
Pakviesiu ten žmones –
Joje paliks palydovus,
Vėliau pavirsiančius į pėdsakus,
O šiais norėsis sekti.
Pakviesiu ten žmones,
Niekad nepatyrusius laimės,
Čia jie nusišypsos.
Pakviesiu ten žmones,
Nevertinančius to,
Ką turi,
Gal jiems pavyks atgimti.
Sutalpinsiu savyje savo visatą.
Priimsiu visus
Tam,
Kad mūsų pasauliai
Skaisčiai
Nušvistų.
Pabėgti. Sugrįžti.
Pabėkime.
Palikime savas mintis toli.
Išbarstykime jas į smėlį,
Kurį skalauja jūros bangos.
Ir teišplaukia tos mintys,
Per ilgai užsibuvusios galvoje,
Į neišsenkančią jūrą,
O mes
Sugrįžę
Susirinksime jas naujas.
Ir,
Kai ateis laikas,
Vėl paleisime laisvėn.
Vakaras
Pavakarys,
Ir aš užuodžiu rudenį.
Kavos puodelis rankoje
Ir užmerkti akių neleidžiančios mintys.
Pavakarys,
Ir į kavos puodelį krenta mano mintys
Kaip pavargę rudenio lapai.
Žvilgsnis
Ar būtinai turiu kalbėti?
O gal užteks to,
Ką sako mano akys?
Tų jausmų į žodžius
Nepajėgčiau sutalpinti.
Pasikeisti
Žmogus,
Kartais net pats to nenorėdamas,
Ima ir pasikeičia.
O kartais
Pokyčiai pasislepia nuo tų,
Kam jų labiausiai reikia.
Paradoksas.
Garsas
Kartais
Tyla būna garsesnė
Už bet kokį
Riksmą.
Užraktas
Už durų palikau mintis,
Kurios nebuvo vertos likti
Manyje.
Už durų palikau dienas,
Kurios pakeitė mane
Ir atvedė ten,
Kur esu dabar.
Už durų palikau žmones
Ir prisiminimus, kurtus drauge.
Kartais, kai kyla noras jas atverti,
Prisimenu,
Jog niekas iš mūsų
Jau nebeturi raktų.
Rašysiu
Išrašysiu,
Kiek daug jaučiu,
Gal tada pajusiu,
Ko anksčiau nepajėgiau.
Išrašysiu,
Kiek daug praradau,
Gal tada suprasiu,
Kad dar daugiau turiu.
Išrašysiu,
Ko pasakyti nemoku,
Gal tada išgirsiu
Tavo žodžius.
Austėja Zaveckaitė
Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Lina Karazijienė apie Austėją Zaveckaitę: „Austėja į poezijos pasaulį atėjo labai neseniai, rankose laikydama teptuką ir dažų paletę. Savitas jos pasaulėvaizdis, ilgai tilpęs tapybos ir akvarelės darbuose, ėmė nebeišsitekti ir išsiveržė eilėraščiais. O juose – atviras, tyras, klausiantis žvilgsnis į pasaulį ir savo vietą jame“.
Kasdienės metamorfozės
Sėdžiu balkone
Skaičiuoju vazonus
Indelius nuo majonezo
Tapusius pupelių ir svogūnų prieglaudomis
Sustatau juos pagal spalvą
Vėliau išrikiuoju pagal dydį
Fikusas išaugo iš vazono
Pelargonija nuvyto
Sėdžiu vazone
Skaičiuoju balkonus
Indeliuose nuo pupelių ir svogūnų
Auga majonezas
Mane išrikiuoja pagal spalvą
Vėliau sustato pagal dydį
Išaugau iš vazono
Nuvytau
Čia manęs per daug.
Melolonthamelolontha *
Karkvabaliai daužosi į stiklą
Karkvabaliai ropoja veidu
Sienomis
Kai pasiekia veidrodį
Išsigąstu jų gausybės
Slepiuos už lovos
Ten jie krebžda garsiau
Dviračio stipinuos sukas
Šviečia vietoj mėnulio
Važiuojant per raudoną
Šviesą
Plūstasi karkvabališkais keiksmažodžiais
Jų kojelės raudonuoja iš pykčio
Traukinių stoty paklausus
Nurodo klaidingą peroną
Kine garsiai kalba telefonu
Ir valgo su batų šaukštais
Pabundu
Surenku jų galvas
Išdėlioju į liniją
Laukiu
Įkvėpus, išgirstu- – –
Karkvabaliai daužosi į stiklą.
*- karkvabaliai (lot.)
Priimamasis
Apkramtė ausis
Sudegino plaukus
Sugedo kepenys
Dingo smegenys
Sutrupėjo akys
Pavogė alkūnes
Sudžiūvo liežuvis
Suplyšo kraujagyslės
Susprogo kojos
Sukramtė pirštus
Įsimylėjo nosį
———————
Manęs nebėra.
———————
Traumatologijos skyrius:
– Atleiskite, jūs paskutinis eilėj?
– Ne. Dar septyni milijardai.
– O jūs skubate?
Jeigu
Jeigu būčiau drakonas
Gyvenčiau ne už
Septynių jūrų, marių ir karalysčių
O prieš
Jeigu būčiau drakonas
Išleisčiau savo princesę iš bokšto nueiti į grožio saloną
Parką
Ar parduotuvę
Nes drakonams
Niekas nepaskolins nuolaidų kortelės prie kasos
Jeigu būčiau drakonas
Nesvilinčiau savo liepsnomis kvailų riterių šarvų
Išleisčiau kulinarinę knygą
„1000 lengvų receptų , kaip paruošti riterį“
Gesinčiau ugnikalnius,
Pinčiau mažoms mergaitėms kasas,
Įsukčiau visas lemputes,
Sutaisyčiau visus varvančius čiaupus,
Apmokėčiau žmonių sąskaitas,
Grąžinčiau paskolas,
Išpirkčiau kaltes
Mane prikalė prie kryžiaus
O aš norėjau tik nuolaidų kortelės
Lis?
Nusipirkau asmeninį lietų
Aišku
Buvo akcija
Kainavo devynis pienių pūkus
Ir keturiasdešimt septynis sapnus
Ilgai teko taupyti
Tačiau jis labai kompaktiškas:
Susilanksčius
Telpa į švarko kišenę
Išlanksčius užpildo visą kambarį
Gatves
Koridorius
Kuriuose vaikštau
Suoliukus
Stoteles
Kuriose sėdžiu ir skaičiuoju baltas mašinas
Arba jų oro gaiviklius
Teatro sales
Bažnyčias
Išgulėtas vietas pievose
Tačiau turi vieną trūkumą
Gamyklinį broką
Asmeninis lietus
Neturi
Asmeninės saulės
Man nereikia pavadinimo
Mano kraujyje daug cukraus
Būsiu donorė
Cirkui, atrakcionams
Vaikai galės nemokamai valgyti cukraus vatą
Iš plonų popierinių indelių
Mano kraujyje daug cukraus
– Kam tau skėtis?
Neištirpsi juk!
Nepasiėmiau lietsargio
Ištirpau
Mano cukrinę balutę surinko į cukrinę
Paleido raketa į dangų
Ateiviai gėrė arbatą su manimi
Jie gėrė mane
Saldus krematoriumas
Mano kraujyje daug cukraus
-Atsiprašau, jūs mane girdite?
Kur mes baigėme?
-Taip, žinoma. Mano cukruje daug kraujo.
Vilties labdara
Būna dienų, kurios tavęs visai nemyli
Būna dienų, kurios tavęs atsikanda iš nuobodulio
Ir su pasišlykštėjimu išspjauna
Būna dienų, kurios vagia iš prabangių kavinių dantų krapštukus
Kad galėtų tave išsikrapštyti iš tarpdančių
Būna dienų, kurios pasiūlo tave kitiems
ir piktdžiugiškai laukia kol tavęs atsikąs
ir susirauks iš šleikštulio
būna dienų, kurios išpila tave į tualetą
arba sudeda tave į stiklainį nuo raugintų agurkų
padeda ant konteinerio
Žiūrėk, turėk vilties
Būna dienų, kurios tave
Išmeta
Tačiau
Ir toliau būna dienų
