Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaryta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Vizualaus meno katedros tapybos programos magistrantų darbų paroda. Savo darbus čia eksponuoja Linas Jurčiukonis, Kristina Jatautaitė, Rolanas Stankūnas, Simona Lukoševičiūtė.
Parodos kuratorius D. Rakauskas sako, kad kiekvienas menininkas ieško individualumo. V. Benašo nuotr.
Demonstruoja studijos veidą
„Parodos misija – demonstruoti mūsų studijos veidą“, – sako šios parodos kuratorius, tapybos studijos koordinatorius, dailininkas Darius Rakauskas. Tapybos studija pristatoma per studentų kūrybą. Šios studijos auklėtinių darbai šiuo metu rodomi keliuose Lietuvos miestuose, o panevėžiečiai turi progą susipažinti su magistrantų, kurie jau yra brandesni, turintys didesnių ambicijų nei pasirinkusieji bakalauro studijas, kūryba. VDA Kauno fakulteto Vizualaus meno katedra savo ištakas sieja su 1922 m. įkurta Kauno meno mokykla ir tęsia bei puoselėja jos tradicijas.
Parodą atidariusi bibliotekos Menų centro Dailės skyriaus vedėja Vida Mikelevičiūtė sakė, kad dabar mes matome jaunų dailininkų, kurie gal po kažkiek metų taps įžymybėmis ir bus sunkiai prikviečiami, kūrinius. Visada įdomu sužinoti, kuo gyvena jauni menininkai. Iš to, ką matome šiandien, galima prognozuoti tam tikras tendencijas.
Beje, pasak D. Rakausko, jau šimtus kartų buvo prognozuota, kad tapybos apskritai laukia mirtis, tačiau, laimė, šios prognozės nepasitvirtino.
Norinčiųjų studijuoti menus ir pasirenkančiųjų tapybą gana daug. Dailės studijos palyginti brangios, tačiau tai studentų neatbaido.
Stiliaus paieškos
„Kiekvienas stengiasi surasti savo individualų stilių, savo kalbą, raišką. Parodos autoriai studijuoja pas skirtingus dėstytojus. Viena iš studijų programos savybių, kad magistrai savarankiškai rinktųsi dėstytojus, temas. Jie čia atsiskleidžia. Siekiame, kad rašydami teorinį darbą jie sietų jį su praktinio darbo tema, kad kūrybą analizuotų kuo giliau, visapusiškai“, – kalbėjo D. Rakauskas.
Pasak parodos kuratoriaus, autorius būtų galima suskirstyti poromis. Linas Jurčiukonis ir Kristina Jatautaitė – daugiau tradicinės tapybos atstovai, ekspresionistai pagal darbo manierą.
„Jiems svarbu gestas, pirminis įspūdis. Mūsų studijos pastatas turi didelę palėpę, tai Kristina toje palėpėje daugiausia sėdi ir paišo. Lino darbai iš plenerų, iš bažnyčios. Jis kuria darbus tiesiogiai tose erdvėse“, – pasakojo D. Rakauskas.
R. Stankūno ir S. Lukoševičiūtės tapymo metodas kitoks. Jie pasidaro nuotraukas, susikomponuoja kompoziciją. Rolanas dirba su pozuotojais, bet jam svarbu šešėlių panaudojimas, postmodernus žmogaus skaidymas. Iš pradžių jis buvo pasirinkęs grafikos sritį, todėl ir vaizdo nekonstruoja kaip tapytojas. Simona savo kūrybai išradingai naudoja nuotraukas, daro kompozicijas. Pasak D. Rakausko, ji labai gabi, racionali, bet kūryboje yra jautrumo, lengvumo. Galima įžvelgti savęs paieškas mieste, atpažinti realios aplinkos vaizdus.
Parodos autoriai apie savo kūrybą
„Savo kūryboje stengiuosi įsigilinti į struktūrą, ritmiką. Siekiu laisvos tapybinės išraiškos, spalvos, emocingumo, atmosferos ir erdvės virpėjimo, ieškau linijų ir masių ritmo, spalvų įtaigos. Spalvai ypatingą dėmesį skiriu, ilgai brandinu savyje, stebiu jos kaitą, praeities ir dabarties virsmą… Paveikslo konceptualumą stengiuosi sujungti su spontaniška tapybine vizija“, – teigė Linas Jurčiukonis.
Kristinos Jatautaitės nuomone, tapyba – tai nenutrūkstamas aplinkos, išorinės tikrovės ir vidinės tapytojo būsenos dialogas.
„Nuolat stebėdama aplinką ieškau motyvo, siužeto. Objektus renkuosi intuityviai, vėliau jie mane įtraukia ir nebepalieka. Ieškodama to pasirinkimo priežasčių atrandu savo gyvenimiškas vertybes. Taip dirbdama pradedu pažinti save ir kitus. Tapau ant drobės. Šlifuoju, gludinu, įtrinu dažus, kol jie susilieja su paveikslo paviršiumi. Vietomis drobę palieku nepaliestą.
Siekiu gyvybės, saikingai išlaikytos ekspresijos, medžiagiškumo. Tapydama stengiuosi būti atvira, todėl pasitikiu improvizacijos savaimingumu. Tapant man labai svarbus emocinis laukas, savęs pažinimas, jaučiu glaudų ryšį su aplinka. Kai kurie mano pastebėjimai nesutelpa į paveikslo formatą. Tuomet kuriu instaliacijas, objektus. Manau, kad šiuolaikinis menininkas neprivalo būti įsipareigojęs tik vienai medijai ar stiliui“, – pasakojo dailininkė.
„Ką šešėlis gali pasakyti apie žmogų, jo aplinką ar šį laikmetį? Sąmoningai manipuliuodamas apšvietimu ir krentančiais šešėliais siekiu praplėsti portreto iškalbos galimybių lauką. Tapydamas portretą pašalinu visus šalia esančius tiesiogiai matomus objektus. Visą dėmesį sutelkiu į nuo objektų krentančius šešėlius ir leidžiu jiems formuoti portreto kontekstą ir nuotaiką. Šešėliai gali perteikti tam tikrą simbolinę informaciją, suteikti portretui naujų reikšmių. Taip pat jie transformuoja objektą, ant kurio krenta, keisdami jo pirmines savybes suformuoja savitą estetinę kalbą“, – apie portretą ir šešėlį samprotavo Rolanas Stankūnas.
„Mano kūryboje ryški naujųjų medijų – skaitmeninės fotografijos ir kino – įtaka. Atlieku fotografines ar kinematografines procedūras, kuriu minkštas, tirpstančias erdves, nesufokusuotą, fragmentuotą vaizdą.
Kiekvienas darbas – tai įvykis. Kūryboje laikas suvokiamas kaip kadras, kaip fragmentas. Kūriniuose įamžinamas dabarties išgyvenimas, įvairios patirtys, laikinumo jausmas. Tapybos procesas prasideda dar prieš pradedant tapyti. Kūrybos atspirties taškas – jau apdirbto vaizdo naudojimas. Darbų motyvai parenkami nuolat stebint ir fiksuojant įvairias situacijas aplinkoje.
Neretai savo darbuose įpinu ar paslepiu savo pačios, kaip stebėtojos, portretą. Kitą „aš“ dažnai vaizduoju sunkiai atpažįstamą, anonimišką. Tai tarsi bandymas identifikuoti save ne tik per atvaizdą, bet ir per aplinką. Bandymas išsklaidyti abejones savo patirties realumu ir panaikinti nesvarumo būseną“, – pasakojo Simona Lukoševičiūtė.
Kuria įvairiose srityse
Daugelį domina, ar baigusieji dailės studijas gali pragyventi iš kūrybos, kokius darbus jie dirba. Pasak D. Rakausko, jei studijos auklėtiniai negauna galimybės dėstyti dailės, tai dar nereiškia, kad jie nedirba pagal specialybę. Jei jie dalyvauja parodų veikloje, vadinasi, savo studijų misiją atlieka. Yra labai aktyviai kuriančių, tapančių, rengiančių parodas, išėjusių į tarptautinius vandenis menininkų. Yra ir tokių, kurie perėjo į kitas meno sritis.
Jauni dailininkai dažnai susižavi tarpdisciplininiais menais, iš tapybos pereina į kitą sritį, ima kurti performansus. Būna ir atvirkštinių variantų.
„Medijų technologijos turi atskirą lauką, savo menininkus, savo žiūrovus. Kaip muzikoje džiazas susiformavo ir turi savo vietą. Įtaką daro vieni kitiems. Tarp jų yra ryšys. Tie tapytojai, kurie pradeda dirbti su medijų technikomis ar performansus daryti, turi gerą skonį, jautrumą. O tapytojai savo ruožtu naudojasi fotoaparatais, įvairiomis šiuolaikinėmis technologijomis“, – kalbėjo D. Rakauskas.
Virginija JANUŠEVIČIENĖ
