Rusnė, Ema ir Simonas jau svečiavosi šioje tribūnoje. Tai, kad jų kūrybą dar kart pateikiame skaitytojo dėmesiui, yra ženklas, kad jaunieji kūrėjai neapsnūsta, ieško kūrybai naujų įspūdžių, temų, draugauja su žodžiais…
„Rusnės netikėti minties posūkiai stebina skaitytoją. Jaunoji kūrėja suranda kasdieninio ir tik jai pažįstamo pasaulio dermę, kurią perteikia trumpa ir talpia eilėraščio forma“, – pasakoja literatų globėja Raimonda Budnikienė.
„Labas“, – naujiems metams.
Kas gali nutikti?
Samtukais semiamos svajonės.
* * *
Spalvos pievoje trankos.
Plaukai palaidi.
Atviros svajonių lankos.
Spalvos pievoje trankos.
Dūžta minčių bangos.
Pūkai nupūsti.
Spalvos pievoje trankos.
Plaukai palaidi.
* * *
Tikrai neleis dvejoti
Sapnų inkilas auksinis.
Kišenėje – laikrodis medinis.
Sapne viską gali:
Arbūzas mėlynasis šoka,
Pelėdos miaukti moka.
* * *
Laimėk lėktuvą ar kuponą.
Čia nesvarbu.
Sako, laimė nepriklauso niekam.
Labiausiai pasaulyje reikia gėlių.
* * *
Vabalo vieta vaikui.
Gali grįžti viskas.
Vienas pamato visus.
Sutaupote vaikų svajones.
* * *
Mažas margumynų šurmulys.
Neaukštoje statinėje saugiau.
Pamatyk kitų devynis balandžius.
Stiklinių obuolių daug.
* * *
Pilkos spalvos.
Plikos kalvos.
Milžinai
Snaudžia amžinai.
Pavasario vėjas –
Vėsus niekadėjas.
Išpūtė pūką
Ir spalvotą rūką.
* * *
Po vandeniu mergaitė –
Poseidono tarnaitė.
Koraluos slepias
Vėžlys išlepęs.
Medūzos stiklinės.
Žuvys medinės.
Paklausysim koralų dainų,
Stebuklingų natų.
* * *
Kurčioje tamsoje
Lyjantys lazdynai.
Rožės pražydo.
Pasaka nuklydo.
* * *
Virpančios akys.
Ašaros į puodelį.
Ilgiuosi tavęs.
* * *
Pažadai išvydo dienos šviesą.
Pagaliau turėsiu tiesą.
Iš ryto ar per pietus?
Akimirką kartu –
Tik aš ir tu.
Pievomis sklandom,
Pakilti bandom.
* * *
„Kria kria“, – antytė kreksi,
Plaukioja vandenyje.
Linksmos žuvelės plekši,
“Kria kria“, – antytė kreksi.
Sako, kad nori lesti.
Sėdi vaikai paupyje.
„Kria kria“, – antytė kreksi,
Plaukioja vandenyje.
* * *
Jau šalna. Ruduo
spalvomis pasipuošė.
Lapė strykteli.
* * *
Žiema jau traukias.
Pavasaris atbėga.
Mama sugrįžo.
* * *
Lapai sutrešę.
Sniegas jau girdo žemę.
Žolė vėl kyla.
* * *
Žiema jau baigės.
Medžiai skleidžia pumpurus.
Vaikas prabėgo.
* * *
Akys atmerktos.
Anksti nušvito saulė.
Nauja suknelė.
* * *
Tik tak, – bėga šuo.
Tik tak, – bėgu aš su juo.
Baltos pėdos čia.
Domantė Bronušaitė 8 kl.
Sniego vilkas
Poema
(ištrauka)
Prologas
Pro ašaras akyse žvelgė tolumon,
Kur stūgaujantys šiaurės vėjai
Čaižė apleistus jo protėvių kapus,
Kur paskutiniai saulės spindulėliai
Apleido dieną ir pasinėrė į nakties klanus,
Kur pasiklydęs keliautojas mindė
Amžino įšalo žemės takus
Ir neradęs kelio į namus
Užmigo amžinu,
Šalčio kupinu miegu.
Poliarinei nakčiai praėjus
Ir saulės spinduliams tamsą palaužus,
Skendėjo žemė į rūką panirus,
Begalinio šalčio užgniaužta, tarsi numirus.
Viskas, kas gyva, buvo numirę
Arba į stingdantį ledą pavirtę…
Bet atšiauri gamta palaužt negalėjo tik vieno –
Vilko, kurio širdis ir siela buvo iš sniego…
Karolina Šerėnaitė 10 kl.
Mano meilė jam
Tas rytas toks niūrus yra,
O tavo šypsena man dovana.
Mane matyt tau dar sunku,
Bet aš visai šalia esu.
Toks keistas tas pasaulis mano,
Gal liūdnas, juodas, be jokių spalvų.
Bet pamačiau akis aš tavo,
Ir supratau, kad tai jau tu.
Nors aš lyg pumpuras mažiausias,
Bet be saulės man gyvent sunku.
Pabūki mano saule, man mieliausias.,
Ir gal pražysiu pamažu.
Tyliai link tavęs
Nesuprantu pati savęs,
Kodėl man gera prie tavęs?
Ir kas gi tu toksai esi?
Kad man širdis taip daužosi.
Kas tavyje taip tyliai slypi?
Net man sunku yra matyti.
Ar keista tau nėra labai?
Kad kas tau rašo nežinai.
Jei sužinosi, kas esu,
Būk geras, šauk mane vardu.
Tiktai vargu ar taip nutiks,
Nebent kažkas tau pasakys.
Ema: „Kūryba – menas, per kurį išreiškiu savo jausmus.“
Ema Grakauskaitė 5 kl.
Nykštukas Helukas
Vieną kartą gyveno toks nykštukas, vardu Helukas. Jis turėjo labai gražų namelį. Stogas padarytas iš puošnių varveklių, sienos – iš gražaus blizgančio ledo. Tame namelyje nykštukas jautėsi vienišas, nes šalia neturėjo nė vieno draugo.
Vieną vakarą kažkas atidundėjo ir tyliai pasibeldė į duris. Nykštukas jas ramiai atidarė. O stovėjo liūdna ir bejėgė meška. Helukas paklausė:
– Ar kažkas atsitiko?
– Taip, – liūdnu balsu atsakė meška.
Nykštukas minutėlę pagalvojo ir leptelėjo:
– Užeikite, meškute, papasakosite, kas Jus nuskriaudė. Meška užėjo ir ūkčiodama pradėjo pasakoti:
– Aš gyvenau savo namuose. Vakar, grįžusi iš draugės, pamačiau, kad mano namo nebėra. Labai verkiau, pasidarė labai šalta, nebežinojau, ką daryti. Tada prisiminiau, kad čia, kažkur netoliese, gyvena nykštukas Helukas, pamaniau, gal jis mane galėtų priimti. Tai štai dabar ir atėjau pas tave.
– Gaila, kad tau nepasisekė. Žinoma, kad priimsiu. Pagyvensi pas mane, paskui įsigysi naują, šiltą namą.
– Dėkoju iš visos širdies, – švelniu balsu pasakė meška.
– Hm…o koks tavo vardas? – smalsiai paklausė Helukas.
– Mano vardas meška Šilutė.
Vėliau nykštukas užkūrė laužą. Helukas pagalvojo, argi nebūtų smagu papasakoti Šilutei apie pasaulį. Turbūt ji nežino.
– Šilute, ar nori papasakosiu apie užmerktą pasaulį? – nekantraudamas paklausė Helukas.
– Taip! – linksmai sušuko meškutė.
Helukas pradėjo pasakoti: „Matyti yra labai gera. Žmonės, gamta, gyvūnai ir visas aplink mus supantis pasaulis suteikia gražių vaizdų. Bet kartais užmerkus akis vaizdus susikurti gali pats. Lengviausia tai padaryti, kai sapnuoji. Tada gali matyti būtų ir nebūtų dalykų: kad esi kažkokiame pasakų pasaulyje arba kad kažkas vyksta baisaus. Smagiausia, kai sapnuoji spalvotus ir gražius sapnus. Man pasaulis užmerktomis akimis yra susijęs su fantazijomis.“
– Na, Šilute, ar įdomus buvo mano pasakojimas?
– Taip, labai! – iškišusi liežuvį tarė meška.
– Užminsiu tau vieną mįslę. Didelis kaip vandenynas, daug kambarių turi. Kas?
– Gal pasaulis? – mikliai tarė Šilutė.
– Šaunuolė! – pagyrė Helukas.
Juodu dar ilgai vienas kitam pasakojo istorijas apie tai, kaip jaučiasi kiti, kurie nemato ar negirdi. Vakarais užsirišę akis ar užsikimšę ausis net žaidimus žaisdavo. Meškutė suprato, kad dėl namelio labai sielvartauti neverta. Juk ji ir mato, ir girdi, ir sveikas letenėles turi, todėl nusprendė naujus namus pasistatyti nykštuko Heluko kaimynystėje. Taip ir įvyko. Juodu labai linksmai ir draugiškai vienas šalia kito gyveno.
