Energingi, talentingi Lietuvos muzikos teatro akademijos studentai dar kartą sudrebins Juozo Miltinio dramos teatrą. Šį savaitgalį jaunieji aktoriai pristatys paskutinę premjerą – dviejų dalių dramą „Pažemintieji ir nuskriaustieji“.
Muzikos teatro akademijos studentai dar kartą sudrebins J. Miltinio dramos teatrą. Šį savaitgalį jaunieji aktoriai pristatys dviejų dalių dramą „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. U. Mikaliūno nuotr.
Svarbiausia rasti motyvą
Pyktis, nuoskaudos, kančia, smurtas, meilė, išdavystė – tai ne tik prieš pusantro šimto metų, bet ir šiandien aktualios temos, kurias teatro scenoje gvildena jaunieji aktoriai.
Režisieriai Velta ir Vytautas Anužiai vienuolikos paveikslų dramą su prologu pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ pasirinko neatsitiktinai.
„F. Dostojevskis, koks bebūtų klampus, įtraukiantis į ydų pasaulį, visuomet turi šviesą tunelio gale, tikėjimą, viltį ir meilę žmogui. Tokią dramą perkelti į sceną, kad ji būtų aktuali ir šiuolaikiška, reikia atrasti personažo motyvaciją. Šiuolaikiškumas pasireiškia ne išore, ne drabužiais, ne interjeru, bet motyvacija. Kai atrandi, kodėl jų personažai šitaip elgiasi, iš mūsų dienų pozicijos, gali rengti juos kaip nori, net ir nuogus į sceną paleisti“, – kalbėjo režisierius V. Anužis.
Drama – išsilavinusiam žiūrovui
Aktorių ir režisierių komandai buvo itin svarbu išlaikyti pačiam F. Dostojevskiui svarbias moralines, filosofines kategorijas.
Kaip ir prieš gerą šimtmetį, taip ir dabar visiems aktuali meilė, mirtis, galvojimas, kas bus po jos.
Anot V. Anužienės, spektaklyje meilės aspektas įvairus. Ji veikia kaip variklis, tai gelbėtoja nuo ydų ir amžinos mirties. Kita svarbi tema – Ichmenevų šeima.
„Pažemintas ir neteisingai apkaltintas žmogus, nors ir žino, kad yra teisus, niekaip negali apsiginti, negali įrodyti tiesos. Niekas nekreipia dėmesio, niekas nepadeda. Jis užsidaro skausme ir lieka vienas su savo nelaime, skriauda. Jo dvasia pradeda sirgti. Jis pyksta, o pyktis atsigręžia prieš patį artimiausią žmogų – žmoną, vėliau ir dukrą. Kas padeda žmogui išgyventi nelaimėje? Meilė ir tikėjimas. Šiandien tai labai aktualūs dalykai, bet apie juos mes per mažai kalbame“, – tvirtino režisieriai.
Nei jaunų aktorių, nei režisierių gan sudėtingas F. Dostojevskio romanas neišgąsdino. Nors pradėdami statyti spektaklį Anužiai galvojo apie lengvesnes, paprasčiau suprantamas siužeto linijas, tokios minties vis dėlto atsisakė.
„Nusprendėme, kad palengvintas variantas nei mums, nei išprususiam teatro lankytojui nėra priimtinas. Tai autorius, kuris leidžiasi vis gilyn ir gilyn, net ir pasiekus dugną atsiranda naujų išgyvenimų, situacijų, kurias vis dar įmanoma narplioti. Be to, „klipinis“, lengvas variantas išsilavinusį žiūrovą tiesiog atbaidytų nuo teatro“, – aiškino V. Anužis.
Vaidina ir naktį
Susikaupę, kartais iki išnaktų repetuojantys aktoriai prieš premjerą ramūs. Susėdę ant scenos krašto ir trumpam įsikūniję į savo personažus aktoriai noriai dalijosi mintimis.
Goda Petkutė, atliekanti Natašos vaidmenį, sako, jog tam, kad prasmingai suvoktum esmę, nebūtinai reikia gyvenimo patirties.
„Aš myliu savo vaidmenį. Ir pateisinu Natašą. Nes ne kas kita, o būtent meilė veda mus į priekį“, – sakė G. Petkutė.
Į Ivano Petrovičiaus vaidmenį įsikūnijęs Rolandas Normanas neslepia, kad ruošiantis spektakliui reikėjo daug skaityti ir domėtis, kad daugiau pažintų ir suprastų rusų kultūrą.
„Ivanui beprotiška meilė Natašai atvėre akis. Jis rado visiškai naujų dalykų ir potyrių“, – mano R. Normanas.
O aktorė Agnieška Ravdo įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus į pasaulį ateina su tam tikra misija. Tai patvirtina ir jos kuriamas Nelės personažas.
„Žmogus atėjo ne tam, kad kažką pasiimtų sau ir mėgautųsi gyvenimu. Visos patirtys ir net Nelės tempiamas kryželis yra savotiški. Šeimos išgelbėjimas nuo pražūties, pasiaukojimas, savęs išsižadėjimas ir gyvenimas vardan kito neleidžia būti egoistu“, – mintis dėstė A. Ravdo.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
