Nuo liepos Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje
kunigaujantis Saulius Černius įsitikinęs: geras kunigas negaili savęs žmonėms.
Vos kelis mėnesius tegyvenantis mūsų mieste jaunasis dvasininkas tvirtina jau
patyręs, kad panevėžiečiai – geri žmonės. Vis dėlto per trumpą kunigavimo
patirtį jaunuolis teigė įsitikinęs, jog sutanas vilkinčių Dievo tarnų žmonės
prisibijo kaip mirties nešėjų. Jaunatviškas ir sportą mėgstantis naujasis miesto
kunigas tikisi, kad jam pavyks ne tik paneigti tokią nuomonę, tačiau tikėjimui pažadinti ir miesto jaunimą.
Pasiekė tikslą
Spalio 30-oji S.Černiaus gyvenime ypatingai svarbi – tą dieną iki tol buvęs diakonas įšventintas į kunigus: pasiektas tikslas, kurio link eita ilgą apsisprendimo laikotarpį – ištisus šešerius metus besimokant Vilniaus kunigų seminarijoje. Anot kun. Sauliaus, sprendimas gyvenimą paaukoti Dievui ir žmonėms nebuvo netikėtas nei pačiam, nei artimiesiems. “Nuo 16 metų jau žinojau, kur pasuksiu baigęs vidurinę”, – prisipažino S.Černius. Tokiam jauno žmogaus pasirinkimui įtakos turėjo pamaldi aplinka. “Lankiau bažnyčią, turiu tikinčią mamą, nors jos spaudimo būti kunigu tikrai nejutau”, – tvirtino dvasininkas. Mama, kaip ir vyresnioji jau šeimą sukūrusi sesuo, pasak Sauliaus, tik džiaugėsi pasirinkimu. “Juk nori, kad būčiau laimingas”, – paaiškina artimųjų požiūrį kunigas. Liepą į Panevėžį vyresnybės paskirtas rokiškietis S.Černius dabar mamą teigė stengiantis aplankyti bent kartą per mėnesį. Tiesa, vagims jo mašinoje pasidarbavus tiek, kad su ja nebeįmanoma važiuoti, sūnaus ir mamos pasimatymai tapo retesni.
Kunigas Saulius džiaugėsi, kad dar besimokant 12-oje klasėje apie jo būsimą kunigystę žinoję visi mokslo draugiai buvo labai tolerantiški. “Gal dabar požiūris į Bažnyčią prastėja dėl pačių žmonių susvyravusių tikėjimo tiesų: iš Bažnyčios išlendantys blogesni dalykai silpnesnio tikėjimo žmonėms pasirodo labai svarbūs, dėl to ir Dievas apleidžiamas”, – svarstė jaunasis kunigas. Jo manymu, visuomenės neigiamam požiūriui į dvasininkiją nemažai įtakos turi ir žiniasklaida. Pasak S.Černiaus, dėl baisių ir nepagrįstų straipsnių Vilniaus kunigų seminariją netgi nusprendė atsisakyti iki tol prenumeruoto vieno šalies dienraščio. “Nenori remti tų, kurie rašo netiesą”, – pabrėžė kunigas Saulius.
Dievo tarnų mažėja
Šešerių metų apsisprendimo laikotarpį seminarijoje, nuo šių metų pailgintą jau iki septynerių, anot naujojo Panevėžio kunigo, ištveria nedaugelis puoselėjusių viltis Dievo žodį skleisti iš bažnyčių sakyklų. Iš pirmą kursą pradėjusių 25 kunigo Sauliaus bendraminčių paskutinius įšventinimus priėmė tik pusė. “Pasitraukia geras trečdalis seminaristų. Daugelis – dėl moters: savo pašaukimą jie suranda sukūrę šeimą ir tik vienas kitas iš seminarijos pašalinamas”, – pasakojo S.Černius. Pasak jo, iš tiesų jaunų kunigų ypač trūksta. Ne išimtis – ir Panevėžio vyskupija. Tačiau vargu ar greitai bus užpildytos tuščios vietos – stojančiųjų į kunigų seminariją akivaizdžiai mažėja. Anot kunigo Sauliaus, praėjusiais metais į Vilniaus kunigų seminarijos pirmą kursą tepriimta 10 jaunuolių. “Reikia džiaugtis tuo, kad bent turime keturias seminarijas: Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Marijampolėje, didžiosiose užsienio šalyse tėra po vieną”, – pažymėjo S.Černius. Anot jo, jaunimui suprasti celibatą, kurio įžadai duodami jau bebaigiant seminariją, pakankamai sunku. “Kas yra celibatas, suvokia tik tikintieji, visą save atiduodantys žmonėms. Tai nepaprasta dovana, už kurią esu dėkingas Dievui”, – tvirtino kunigas Saulius.
Pasak jaunojo dvasininko, studijuojantieji kunigų seminarijoje nėra tokie suvaržyti, kaip daugeliui atrodo. “Žmogaus vidus nėra suvaržytas – ateini laisva valia ir turėdamas tikslą. Aišku, sienos truputį storesnės nei įprastuose studentų bendrabučiuose: privalu laikytis regulos. Bet kaip tai išgyventi, lemia tik pačio apsisprendimas ir nusistatymas”, – teigė jaunasis dvasininkas. Nors S.Černius sakė esąs ramaus būdo, tačiau neslėpė seminarijoje, kaip ir visi studentai, iškrėsdavęs pokštų, už kuriuos vyresnybė bausdavo įspėjimais.
Kunigas Saulius buvo atviras: studijų metais ir jam, ką tik baigusiam vidurinę mokyklą, reikėjo pastangų nugalėti tokio amžiaus jaunuolius apimančius troškimus. “Mano nuomone, geriau, kai į seminariją stojama vyresnio amžiaus, jau įsigijus kitą specialybę, tai būdinga užsienyje”, – įsitikinęs dvasininkas.
Pas tikinčiuosius – su dviračiu
Įšventintas į kunigų luomą S.Černius jau kitą dieną pirmąsias savo šv. Mišias – primicijas – pagal tradiciją aukojo ne Panevėžyje, o savo gimtajame mieste Rokiškyje. “Jaudulys buvo tikrai didelis – nepaprasta yra pačiam prisiliesti prie tos gilios paslapties”, – neišblėstančiais įspūdžiais dalijosi kunigas. Jis neslėpė: verkė ne tik jo mama, bet ir pats susigraudino. Vos prieš keletą mėnesių pasinėrusiam į dvasininkų gyvenimą S.Černiui ligonių lankymas jau tapo kasdienybe. Per trumpą kunigavimo patirtį jis teigė spėjęs pastebėti, jog daugelis žmonių kunigo tiesiog bijo. Kunigas Saulius prisiminė, kaip kartą vėlyvą vakarą iškviestas pas labai sunkiai sergantį ligonį nuvykęs rado šį jau pažvalėjusį. Artimieji, sulaukę kunigo, jo paslaugų atsisakė. “Žmonėms atrodo, jog nuvykęs pas ligonį kunigas tampa tarsi mirties nešėju, o iš tiesų jis tik suteikia stiprybės. Prisilietimas prie sergančiojo silpnumo, trapumo, malda nuramina, suteikia jėgų ištverti ir ligoniui, ir artimiesiems”, – akcentavo S.Černius.
Kunigo kelią pasirinkęs Saulius laisvu nuo tarnystės laiku atsipalaiduoja sportuodamas. Jaunąjį dvasininką panevėžiečiai gali išvysti minantį dviračiu – juo S.Černius nuvažiuoja pas ligonius, sutvarko darbo reikalus. Kunigas džiaugėsi, jog tokiam jo pomėgiui, praverčiančiam ir darbe, Panevėžys ypač patogus dėl čia įrengtų dviračių takų. Dar kunigas Saulius mėgsta žaisti krepšinį ir tenisą. Sušils orai ir jaunasis dvasininkas vėl mušinės kamuoliuką miesto teniso kortuose.
Už diplomą svarbiau pasiaukojimas
S.Černius patenkintas, kad mokydamasis seminarijoje turėjo galimybę aplankyti užsienio šalis. Be kaimyninių valstybių – Latvijos, Lenkijos, kunigas Saulius džiaugėsi turėjęs galimybę pasisvečiuoti savo svajonių šalyje – Airijoje. Pasak jo, ten gyvenanti kardinolo draugė 5-ojo kurso seminaristams, mokantiems anglų kalbą, padengia kelionės išlaidas bei suranda vietą, kur jaunuoliai galėtų patobulinti kalbos įgūdžius. Taigi Saulius su bendramoksliu mėnesį gyveno Airijos mažame, apie 1000 gyventojų turinčiame Knocko miestelyje ir padėjo zakristijonui. “Sužavėjo ir gamta, ir airiška dvasia, tradicijos. Būtinai šią šalį dar aplankysiu, – tikisi S.Černius ir priduria: – Labai skanus airiškas alus, kokio Lietuvoje nėra”.
Pasiekęs vieną savo tikslų – gavęs kunigo įšventinimus – jaunasis dvasininkas teigė didelių planų ateičiai nekuriantis. “Svarbiausia – tobulėti, būti geresniam ir geriau atlikti pavestas pareigas”, – pagrindines gaires vardijo kunigas Saulius. Turintis magistro laipsnį S.Černius tikisi ir toliau semtis mokslo žinių, tačiau neišvykdamas iš Lietuvos. “Čia reikia atsidavusių, žmonėms tarnaujančių kunigų, tai vertingiau už diplomus”, – įsitikinęs kunigas Saulius.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
