Orkestro „Panevėžio garsas“ dirigento lazdelę jau daugiau kaip pusmetį laiko dar visai neseniai muzikos mokslus krimtęs 27-erių Laimutis Raziūnas. Vyras teigia, kad apie tokį darbą net nespėjo pasvajoti – jis visada manė, jog bus muzikantas. Tokį staigų karjeros posūkį L.Raziūnas vadina laimingu atsitiktinumu.
Pirmieji žingsniai – su seserimi Laimutis Raziūnas savo gyvenimą su muzika sieja jau nuo pat vaikystės. Namuose buvo vyresnės sesers pianinas, tad nuo mažens bandė juo groti, tačiau galiausiai pasirinko mokytis valdyti tūbą.
„Pirmuoju rimtu žingsniu vadinu tai, kad sesuo mane po devynių klasių nuvedė į tuometę Panevėžio muzikos konservatoriją. Taip susitikau su mokytoju Kęstučiu Plančiūnu. Jis trombonistas, tad iš pradžių siūlė trombonu groti, tačiau tūba man labiau tiko“, – apie muzikos mokslų pradžiamokslį pasakoja dirigentas.
Baigęs mokslus Panevėžyje, L.Raziūnas įstojo į Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Ten baigė bakalauro bei magistro studijas, įgijo atlikėjo specialybę, tačiau visus metus turėjo dirigavimo arba susijusių su choru paskaitų.
Taigi dirigavimas – sritis, su kuria L.Raziūnas jau buvo susipažinęs.
Vyras džiaugiasi, kad vyresni ir ilgesnę patirtį muzikos srityje turintys orkestro nariai šiltai ji priėmė. Dirigentas pastebi, kad 
tenka sulaukti visokių reakcijų – vieni mano, kad tai didelis pasiekimas, o kiti net kandžiai replikuoja, kad iš 27 metų specialisto dirigento negali būti.
Tačiau L.Raziūnas stengiasi savo pareigas atlikti kuo geriau, o kitų dirigentų darbe randa ne tik vertingų pamokų, bet ir klaidų pastebi.
Darbas kiaurą parą
Artimiau su „Panevėžio garso“ orkestru L.Raziūnas susipažino 2007 metais, kai tuometis vadovas jį, dar studentą, pakvietė groti tūba. Dirigento lazdelę vyras perėmė nuo 2010 metų gruodžio. Jis neneigia, kad prieš kiekvieną koncertą jaudinasi.
„Nelabai pamenu pirmojo koncerto publikos. Ne tik dėl to, kad reikia dirbti atsukus nugarą publikai, bet ir dėl jaudulio. Tačiau koncertas pasisekė – plojo visi. Mano atveju jaudulio galėtų būti ir mažiau, tačiau jis visada buvo ir, manau, bus. Jaudulys turi būti – scenoje negali jaustis atsipalaidavęs kaip namuose“, – sako jaunasis dirigentas.
L.Raziūnas mano, kad bet koks darbas, susijęs su muzika, yra malonus. Tačiau kiekvienas turi ir tam tikrų sunkumų. Su jais vyras susiduria ir naujose pareigose.
Nuolatos reikia mąstyti apie repeticijas, sudėlioti repertuarą bei koncertus. Taip pat nemažai laiko atima gilinimasis į partitūras. Jaunasis dirigentas teigia, kad žinoti, ką turi groti visi 30 orkestro narių – ne menkas iššūkis.
L.Raziūnas prasitaria, kad šioje srityje darbo valandos neribojamos. Kartais dėliojant koncertų, kelionių, repeticijų laiką išeina darbas visą parą. Taigi muzika okupuoja ne tik dienos laiką, bet ir sapnus.
„Košmarų apie muziką dar nesapnuoju, tačiau per miegus apie koncertus kalbu. atsimenu, po didesnių pasirodymų žmona girdėjo, kai per sapnus pranešiau: „Po šitų mes einame.“ Tikriausiai sapnavau akimirkas prieš išėjimą į sceną“ , – prisiminė L.Raziūnas.
Dirigentas džiaugiasi, kad žmona jį supranta ir palaiko. Ji taip pat dirba muzikos srityje.
Pasak L.Raziūno, iš vienos pusės sutuoktinių darbas toje pačioje srityje turi teigiamų aspektų – visada gali tikėtis patarimo bei supratimo, kai reikia ruoštis koncertams. Tačiau tai ir minusas – darbas lieka namuose, nes gali pašnekėti, padiskutuoti, pasitarti.
Mokslai – sunkūs
L.Raziūno manymu, yra žmonių, kurie turi įgimtą talentą muzikai, tačiau vis vien mokytis reikia labai daug.
„Žinoma, yra tokių asmenų, kurių gebėjimus nulemia genai ar dar kažkokie nepaaiškinami faktoriai. Tačiau ir jiems reikia pereiti tą juodą darbą ir įdėti daug pastangų, jei nori ką nors pasiekti“, – mintimis dalinosi dirigentas.
L.Raziūnas prisimena, kad besimokant konservatorijoje kai kuriomis dienomis būdavo apie 10 paskaitų, o tai reiškia, kad jaunuoliai būdavo užimti nuo 8 iki 17 valandos. Dar po to reikėdavo paruošti visų pamokų namų darbus ir dar tris valandas groti, nes norintiesiems tapti gerais specialistais rekomenduojama groti mažiausiai tris valandas namuose.
O ir mokslų ilgis beveik prilygsta medicinos mokslams: aštuoneri metai muzikos mokykloje, menų mokykloje – dar penkeri, tada ketveri metai bakalauro bei dveji metai magistro studijoms. O štai kitų specialybių studijos trunka ketverius metus ir žmogus jau gali dirbti.
Vyras teigia, kad niekam pats savo nuožiūra nesiūlo rinktis muzikanto karjeros. To žmogus turi norėti pats.
„Kalbant apie atlyginimą, manau, kad išgyventi galima ir be nieko. Žmonės kažkokiu būdu tai sugeba.
O iš muzikos išgyventi nėra sunku. Su kolegomis eidami gatve, pamatę prabangų automobilį, pašnekame, jog mes iš šio darbo tokio neįsigysime, tačiau visoms būtiniausioms reikmėms pinigų užtenka“, – kalbėjo L.Raziūnas.
Dirigentui teko išbandyti ir visiškai su muzika nesusijusių darbų. Studijuodamas Kaune jis beveik dvejus metus dirbo krovėju
„Kauno grūdų“ įmonėje. Po krovėjo darbo perėmė atlikėjo dalią orkestre „Panevėžio garsas“ – čia nuo 2007 metų grojo tūba.
„Be jokių abejonių, tai geresnis darbas. Nors iš kitos pusės, mes, menininkai, sakome, jog dirbame visą parą: rytą atsikėlęs svarstai, ką ir kaip groti, užmiegi su tokiomis pačiomis mintimis. O krovėjo darbas – sukrovei paskutinę toną, nusiprausei po dušu, ir pamiršai darbą. „Maloniau dirbti kūrybinį darbą, o ne fizinį“, – apibendrino dirigentas.
Živilė RAŠKAUSKAITĖ, Sekunde.lt
