Apie Aistę mokytoja Lina Rasteninienė atvirauja: „Kuria „iš reikalo“ – kai paragina, užduoda mokytoja. Artimos fantastinės temos, pasakos… Eilėraštis ar proza? Eilėraštis. Teko kurti pamokose, patiko. Bet skaityti poezijos nemėgsta“.
Aistė Senvaitytė (9 kl.)
Kodėl žmonių akys skirtingų spalvų?
Labai seniai, kai Dievas buvo dar tik pradėjęs kurti žmones, kurie nudirbtų visus sunkesnius darbus, jis pastebėjo, kad visi jo kūriniai vienodi. Reikėjo kažką daryti. Dievas vieniems bandė pridėti dar po vieną ranką, koją, ausį ar net galvą, bet tada žmonės prarado pirminį savo pavidalą, atrodė lyg monstrai.
Vaikščiodamas Žemės takais ir stebėdamas vienas į kitą panašius žmones, susirūpinęs Dievas net atsitrenkė į vieną iš jų ir pargriovė. Žmogus netikėtai pasisuko į Dievą, o Dievo žvilgsnis nukrypo į žmogaus akis, kurios buvo kaip negyvos: nei pykčio, nei baimės, nei skausmo! Jos žiūrėjo tarsi į nieką ir buvo tokios tuščios…
Tada Dievas suvokė, kad reikia pakeisti žmogui akis, kad galėtų žmonės skirtis vieni nuo kitų, o akys taptų žmogaus sielos veidrodžiu. Pasikvietė Žemę – žemės deivę, Velnią – požemių dievą, išdėstė norįs pakeisti žmogaus akis ir paprašė pagalbos.
Dievui, žinoma, pagelbėjo ir žmonių akys nuo tada pasikeitė. Taip nuo tada ir manoma: jeigu žmogus – žaliaakis, tai jį globoja žemės deivė – Žemė, jei žmogus – rudaakis, tai bus požemių karalystės dievo – Velnio globojamas, o mėlynakis žmogus globojamas paties Dievo ir atvykęs iš jo karalystės.
„Esu drąsi, šmaikšti ir kartais bjauri mergaitė. Laisvalaikiu mėgaujuosi imbierine arbata, ieškau spintoje vietos, domiuosi mada. Mama – geriausia ir linksmiausia mano draugė“, – taip apie save parašė mokytojos Laimos Ušinskienės pastebėta Ieva.
Ieva Šeškauskaitė (10 kl.)
***
Pavasaris toks metas,
Kai žemė jau minkšta.
Purve įklimpęs batas –
Pavasaris toks metas!
Bet kaip smagu žinoti –
Pasibaigė žiema!
Pavasaris toks metas,
Kai žemė jau minkšta.
Mokytoja Virginija Milaševičienė: „Ineta gimnazijos suole skaičiuoja paskutines dienas ir dovanoja paskutinius mokyklinių metų posmus. Ji dalijasi su skaitytojais tuo, ką subrandino savo širdyje, tuo, kas apsigyveno jos eilėraščiuose…“
Ineta Skaburskytė (12 kl.)
***
Pasiklydę paukščiai į namus šį vakarą negrįš.
Negrįš rytoj – pavasario nepasitiks.
Sušalusios jų širdys nebeplaks
Ir meilės svetimšaliai niekada neras.
Paklydę paukščiai –
Saulės palikti vaikai.
Rytui neišaušus kris į žemę
Kaip vandens lašai
Ir vakaro nelaukę
Išskris į kitą dangų,
Į kitą Saulę,
Vėl iš naujo pasiklyst pasauly.
***
Stebuklingi miestai, paskendę rūko tuštumoje,
Paslaptingi žmonės, vaikštantys po juos, tarsi dykumoje.
Salos ir laivai, išplaukiantys laimės svetur ieškoti,
Apsvaigę iš meilės riteriai,
Surandantys lakštingalas papūgų soduos.
Ir aš žiūrovė, akinančio grožio, nematyto,
Turistė, matanti pasaulį
Neaprašytų tolių,
Apakinta realaus paveikslo,
Realybėn grįžti nebenoriu.
***
Nežinau, ko norėjau
Nežinau, ko norėjau, nes norėjau visko.
Norėjau vėjo sparnų ir amžinos vasaros,
Krentančios ant mano lūpų.
Norėjau spalvotų drugio sparnų,
Nutapytų ant tavo namų stogo.
Norėjau keliauti po dangų
Ir pragaro karštas gelmes,
Surasti ir nuspalvinti saulę
Ir visas fantazijas,
Sudrumstas jūros salas.
Norėjau išmokti paukščių prarastąją kalbą
Ir skraidyti po apylinkes,
Kur laikas neturėjo kainos.
Nežinau, ko norėjau, nes norėjau visko.
Norėjau visko,
Todėl gyvenimas man padovanojo
Ilgą kelią į save.
