Italija: senovės civilizacijų lopšys

Italija – Viduržemio regiono šalis, kurią tiesiog būtina bent kartą aplankyti kiekvienam kelionių entuziastui.

Roma, Milanas, Venecija, Neapolis ar atviruką primenanti Amalfio pakrantė – toli gražu ne viskas, ką gali pasiūlyti ši turistų iš viso pasaulio pamilta kryptis.

Visi keliai veda į Romą

Kelionę po Italiją derėtų pradėti nuo jos sostinės Romos. Tai viena seniausių bei istorine prasme turtingiausių vietų pasaulyje.

Ant septynių kalvų įsikūręs miestas jau daugiau nei 2700 metų spinduliuoja kultūros, religijos, meno ir architektūros šlovę.

Romos įkūrimo legenda pasakoja apie dvynius Romulą ir Remą, kuriuos išaugino vilkė.

Ši mitologinė figūra vėliau tapo Romos simboliu, o jos atvaizdų galima rasti visame mieste.

Romulas, nužudęs brolį, tapo pirmuoju jos valdovu.

Istoriškai Roma susiformavo VIII a. pr. Kr. ir išsiplėtė iš nedidelio kaimelio prie Tibro upės į didžiulę imperiją, kuri valdė visą Viduržemio jūros regioną.

Imperatorių valdymo laikotarpiu Roma tapo pasaulio centru: nutiesti keliai, pastatyti akvedukai, užimti tolimi kraštai nuo Britanijos iki Mesopotamijos.

Klestėjo menai, literatūra, filosofija. Daug dabartinės architektūros ir kultūros išaugo iš romėnų palikimo.

Roma šiandien yra tarsi gyvas muziejus po atviru dangumi.

Koliziejus – amfiteatras, kuriame vykdavo legendinės gladiatorių kovos, laukinių gyvūnų medžioklės, egzekucijos ir net jūrų mūšių inscenizacijos.

Išties Koliziejus – vienas įspūdingiausių ir žymiausių senovės Romos architektūros statinių. Elipsės formos pastatas yra apie 189 metrų ilgio ir 156 metrų pločio. Jis turi keturis aukštus, o kiekvienas aukštas puoštas skirtingo stiliaus kolonomis.

Koliziejus simbolizuoja senovės Romos imperijos didybę, techninį meistriškumą ir pramogų kultūrą. Jis tapo viena svarbiausių turistinių vietų pasaulyje ir yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – kasmet jį aplanko milijonai turistų.

Panteonas – senovės šventykla, kuri iki šiol veikia. Panteonas garsėja savo kupolu, kuris buvo didžiausias pasaulyje net 1 300 metų ir tebėra didžiausias nearmuoto betono kupolas iki šiol!

Romos Forumas – didelis architektūrinis ansamblis, išsidėstęs tarp Romos Kapitolijaus kalvos, Palatino kalvos ir Koliziejaus. Tai – buvęs politinis, religinis ir socialinis miesto centras.

Trevi fontanas – barokinis stebuklas, į kurį įmetus per petį monetą, tikima, tikrai sugrįši į Romą. Kasdien į fontaną įmetama apie 3 000 eurų, o visa ši suma skiriama labdarai – padedama stokojantiems Romos gyventojams.

Popolo aikštėje, kitaip vadinamoje žmonių arba tautos aikšte, puikuojasi žymusis Egipto obeliskas, aplink kurį išsidėstę keturi fontanai su liūto atvaizdais.

Popolo aikštėje įsikūrusi ir Marijos stebuklų bažnyčia, kurioje galima paprašyti noro išpildymo – sakoma, jog pasimeldus Marijai šioje bažnyčioje, būtent taip ir nutinka.

Roma – katalikybės širdis.

Čia įsikūręs Vatikano miestas, mažiausia pasaulio valstybė, kurioje gyvena popiežius.

Šv. Petro bazilika ir Siksto koplyčia su Mikelandželo freskomis kasmet pritraukia milijonus tikinčiųjų ir meno gerbėjų.

Fontanų miestas

Po Roma slypi dar vienas pasaulis – požeminis miestas.

Jame glūdi katakombos – ankstyvųjų krikščionių kapavietės po miestu, požeminiai romėnų namai, senosios bazilikos, todėl Roma vadinama „miestu mieste“.

Romoje veikia daugiau nei 1 500 fontanų – nuo kuklių, troškulį malšinančių srovių, iki didingų skulptūrinių kompozicijų.

Fontanai Romoje nuo senų laikų ne tik puošė erdves, bet ir tarnavo kaip miesto inžinerinės sistemos dalis.

Kiekvienas jų turi savo istoriją, mitologiją ar paskirtį.

Be garsiojo Trevi, verta aplankyti Navonos aikštės fontaną Dei Quattro Fiumi (Keturių upių), sukurtą italų baroko skulptoriaus Lorenco Berninio, ar mažesnius, bet meniškai ne mažiau reikšmingus fontanus Trasteverės ar Monti rajonuose.

Romos metro labai ribotas, nes kasinėjant nuolat aptinkama archeologinių radinių. Visame mieste veikia tik trys linijos – gerokai mažiau nei kituose didmiesčiuose.

Įdomu tai, kad katės Romoje turi specialų statusą – ypač Largo di Torre Argentina aikštėje, kur jos saugo senovinius griuvėsius.

Romoje taip pat yra 13 egiptietiškų obeliskų – daugiau nei visame Egipte.

Žalioji Roma

Nepaisant savo istorinių ir urbanistinių objektų gausos, Roma gali pasiūlyti ir gaivų gamtos prieglobstį. Vienas gražiausių miesto parkų – Borgezių vilos sodai – tai ne tik žaliuojanti oazė, bet ir meno, kultūros bei poilsio vieta su galerija, zoologijos sodu ir vaizdingais pasivaikščiojimo takais.

Kiek atokiau nuo turistinių srautų stūkso Aventino kalva, garsėjanti paslaptingąja „rakto skylute“, pro kurią vienu žvilgsniu galima išvysti tris valstybes – Italiją, Vatikaną ir Maltą.

Kita gyvybinga ir jauki erdvė – spalvingoji Trasteverė – rajonas, kuriame siauros akmeninės gatvės, senoviniai fasadai ir bohemiška atmosfera kuria autentišką romėniškos kasdienybės vaizdą.

Čia gyvenimas teka lėtai, kavinėse verda pokalbiai, o vakare siaurutėse aikštėse skamba gyva muzika.

Roma – miestas, kuriame kiekvienas kampas alsuoja istorija.

Čia galima vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, kur ėjo Cezaris ar imperatorius Augustas, ragauti patiekalų, kurių receptai beveik nepakitę nuo antikos, ir grožėtis architektūra, kuri formavo visą Vakarų pasaulį.

Roma – tai ne tik miestas, tai jausmas, patirtis ir kelionė laiku. Ir kaip sako romiečiai, visi keliai veda į Romą.

Italų tradicijos lėkštėje

Romiečių virtuvė garsėja paprastumu, bet sodriais skoniais – nuo Cacio e Pepe makaronų su sūriu ir pipirais, iki tikrosios karbonaros, gaminamos be grietinėlės, tik su kiaušiniais, pekorinu ir kiaulės pažande guanciale.

Suppli – ryžių kamuoliukai su mocarela – vienas mėgstamiausių vietinių užkandžių.

Tikriausiai jau esate girdėję apie ledus Italijoje – jų ten privaloma paragauti, tad verta užsukti į legendinę „Della Palma“ ledainę, kurioje yra apie 150 ledų rūšių!

Išsirinkti nelengva, bet visi smaguriai tikrai ras sau labiausiai patinkantį skonį.

Sicilija – raktas į Italijos pažinimą

Vienas geriausių būdų pažinti Italijos kultūrą ir gamtą yra apsilankyti Sicilijos bei Kalabrijos regionuose, kuriuose susipina senovės civilizacijų istorija ir kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai.

Sicilija – tikra civilizacijų sankirta.

Per šimtmečius čia šeimininkavo finikiečiai, graikai, romėnai, arabai, normanai, ispanai ir italai. Kiekviena tauta paliko savo pėdsaką – architektūroje, kalboje, kulinarijoje ir tradicijose.

Šiandien Sicilija – tarsi gyvas muziejus po atviru dangumi.

Nors daugeliui salos pavadinimas siejasi su Italijos mafija, siciliečiai turistams labai draugiški ir juos vertina.

Nuo Italijos žemyninės dalies kelių kilometrų atstumu atsiskyrusi Sicilija yra autonominis Italijos regionas ir didžiausia Viduržemio jūros sala.

Dar XVIII a. vokiečių poetas ir filosofas J. V. Gėtė rašė, kad būtent Sicilija yra ta Italijos vieta, kuri palieka didžiausią pėdsaką sieloje ir yra raktas į Italijos pažinimą.

Lankantis Sicilijoje neabejotinai pajausite istorinę salos dvasią, kuri čia aptinkama kone kiekviename žingsnyje.

Pagal istorijos ir architektūros paminklų skaičių Italija UNESCO sąrašuose užima pirmą vietą, o nemaža dalis paminklų yra būtent Sicilijoje.

Kino kraštas

Kaip Italijos miestas Riminis puikuojasi būdamas Federiko Felinio, vieno garsiausių kino režisierių, gimtine, taip Sicilija leidžia sekti legendinio 1972 metų režisieriaus Francio Fordo Kopolos filmo „Krikštatėvis“ pėdsakais.

Nedideliame senoviniame Savokos miestelyje, priklausančiame Mesinos provincijai, tebeveikia „Vitelli“ baras, kuriame buvo filmuojamos „Krikštatėvio“ scenos.

Tebestovi ir į filmo kadrus patekusi Savokos miestelio bažnyčia, išlikusios gatvės, kuriomis filme ėjo vestuvių procesija, taip pat filmavime „dalyvavo“ netoliese esančio Taorminos miestelio geležinkelio stotis.

Tad salą galima drąsiai įtraukti ir į kino mėgėjų maršrutus.

Šurmuliuojantys turgūs ir rūmai

Tarp lankomiausių Sicilijos objektų – sostinė Palermas.

Palermas – tai chaotiškas, bet žavingas miestas. Čia barokiniai rūmai, arabų įkvėpta architektūra ir gatvės turgūs, tokie kaip Balaras ar Vučirija, sukuria autentišką atmosferą.

Populiariausias ir pats seniausias Vučirijos gatvės turgus, kurio pavadinimas atspindi ten vyraujančią atmosferą ir išvertus į lietuvių kalbą reiškia „balsai, šurmulys“.

Palermo turgų asortimentas itin platus – nuo rankų darbo suvenyrų iki šviežių jūros gėrybių ar tikrų itališkų makaronų.

Galima nutolti nuo XXI a. šurmulio ir aplankyti atokesnes bažnyčias, apžiūrėti senovines mozaikas.

Nepraleiskite Palermo katedros, Normanų rūmų ir keistų, bet įspūdingų Kapucinų kriptų.

Turistus Sicilijoje taip pat traukia 3 340 metrų aukščio aktyvus Europos ugnikalnis – Etna, kur galima leistis į žygius ar tiesiog stebėti kylančius garus nuo lavos laukų.

Keliaujantys į Siciliją pirmą kartą būtinai turėtų aplankyti Tirėnų jūroje išsibarsčiusias net septynias Eolijos salyno salas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

Joms būdingi kraštovaizdžio kontrastai  – vulkaninės kilmės salų paviršius apaugęs žaliuojančia augmenija, o uolėtus krantus skalauja užburiančio mėlynumo vanduo.

Pasak graikų mitologijos, šio salyno grožiui kadaise neatsispyrė net pats Odisėjas, sustojęs čia pailsėti.

O vienoje jų – Strombolio saloje – dar ir dabar alsuoja veikiantis ugnikalnis.

Šventyklų slėnis

Sicilijoje vienas populiariausių poilsinių regionų yra  Taormina – turistų lankoma vieta, dažnai vadinama Sicilijos langu į modernųjį pasaulį.

Taormina dalijama į dvi dalis – istorinį miesto centrą ant kalno ir kurortinę dalį Taormina Maras. Taormina Maras – Jonijos jūros pakrantė su įlankėlėmis ir iškyšuliais, apaugusi jūros vėjų glostomais kaktusais ir oleandrais.

Čia senovinėse vilose įsikūrę prabangūs viešbučiai, nuostabiose įlankėlėse tarp uolų išsimėtę puikūs smėlio paplūdimiai, žavi ypatingi peizažai, alyvmedžių ir citrusinių vaisių giraitės.

Nors miestelyje gausu turistų, kurortas išsaugo autentišką itališką dvasią – svečių laukia jaukios šeimos kavinukės, visur skambanti itališka muzika, svetingi ir draugiški vietiniai.

Taorminoje siūloma aplankyti II a. pr. Kr. pastatytą teatrą, nuo kurio tribūnų atsiveria Etnos ugnikalnio didybė, pasivaikščioti po buvusius privačius, o dabar miestui priklausančius viešuosius sodus. Jaukiuose restoranėliuose galima pasimėgauti Sicilijos virtuvės patiekalais, paskanauti jūrų gėrybių patiekalų, migdolinių saldėsių.

Pietuose, Agridžente, didingai stūkso šventyklų slėnis – vienas įspūdingiausių antikinių paminklų Europoje. Pietryčių Sicilijoje baroko architektūra tviska Noto, Modicoje ir Ragusoje – miesteliuose, kur tarsi sustojo laikas, kur kiekviena aikštė primena teatro sceną.

Susitinka istorija ir jūra

Bene populiariausias Sicilijos kurortas – Džardinis-Naksas.

Gyvas ir jaukus kurortas vilioja ilgais gerai prižiūrimais smėlio ir uolėtais paplūdimiais, jame gausu mažų parduotuvėlių, barų ir restoranėlių, siūlančių itališkos virtuvės skanumynų, architektūrinio ir kultūrinio paveldo. Lankytojus traukia viduramžių Schiso pilis, Vignazos bokštas, Archeologijos parkas, archeologinių radinių muziejus.

Mėgstantys romantiką Sicilijoje keliauja į Forsa Dagrą – ramų miestelį, įsikūrusį ant stačios 420 metrų uolos. Nuo jos atsiveria nuostabi panorama: smaragdinė jūra, kalnai, uolėti skardžiai.

Miestelyje yra trys bažnyčios, o viena žymiausių – XVI amžiaus barokinė Chiesa Madre, kurioje stovi marmurinė šv. Katerinos iš Aleksandrijos statula.

Didingą miestelio praeitį mena viduramžių pilies griuvėsiai.

Masina skoniais

Sicilija vilioja ne tik akis, bet ir skonio receptorius. Sicilietiška virtuvė – tai spalvų, kvapų ir tradicijų sintezė, kurioje atsispindi salos istorija ir jos geografinė padėtis.

Vienas žymiausių patiekalų – arancini – traškūs ryžių rutuliukai, dažniausiai įdaryti mėsa, daržovėmis ar sūriu, kurie puikiai tinka tiek pietums, tiek greitam užkandžiui.

Pasta alla Norma, kilusi iš Katanijos regiono, yra subtilus makaronų, keptų baklažanų, pomidorų ir  rikotos sūrio derinys – paprastas, bet kupinas skonio.

Caponata – tai saldžiarūgštės troškintos daržovės su alyvuogėmis ir kaparėliais, dažnai patiekiamos kaip užkandis ar garnyras.

Desertų karalius, be abejo, yra cannoli – traškūs vamzdeliai, pripildyti saldaus rikotos kremo, dažnai puošiami šokoladu arba cukruotais vaisiais.

O sfincione – storapadė sicilietiška pica su svogūnais, pomidorais ir trupintais džiūvėsėliais – primena autentišką gatvės maisto patirtį.

Saloje gaminami ir ypatingi gėrimai. Iš jų išsiskiria garsusis Marsalos vynas – desertinis ir stipresnio skonio, puikiai tinkantis tiek vienas, tiek prie sūrių ar desertų.

Limončelas, nors labiau žinomas pietų Italijoje, Sicilijoje taip pat gaminamas iš vietinių citrinų – gaivus, ryškus ir vasariškas.

O vynai, išgaunami Etnos regiono šlaituose, turi unikalų, mineralų prisotintą skonį, atspindintį salos geologinį charakterį.

Neatrastas laukinės gamtos perlas

Norintiems dar geriau pažinti Italiją reikėtų aplankyti ir kitą netoliese, žemyninėje šalies dalyje esantį regioną – Kalabriją.

Regionas įsikūręs pačiame pusiasalio gale ir pasižymi išskirtiniu kraštovaizdžiu – uolėtomis pakrantėmis ir šlaitais, nuostabia laukine gamta, kalnais bei gausiu istoriniu palikimu.

Net 800 km besidriekiančioje Kalabrijos pakrantėje galima rasti ir ramių, retai lankomų vietų privačiam poilsiui, ir šurmulio bei vakarėlių pilnų paplūdimių.

Šiame regione yra ir vieni garsiausių Italijoje Tropėjos ir Vatikano kyšulio paplūdimiai, o pastarasis net įtrauktas į gražiausių pasaulio paplūdimių šimtuką.

Regionas turtingas net trimis nacionaliniais parkais su įspūdingais jų peizažais: kriokliais, uolomis, ežerais, upių ir takelių išraižytais kalnais.

Kalabriją itin vertina autentiškų pojūčių mėgėjai, norintys pažinti natūralią, nenudailintą Italijos pusę.

Nors keletas regiono kurortų ir paplūdimių jau spėjo išgarsėti, į Kalabriją turistai dar neplūsta miniomis, čia apstu neišvaikščiotų vietų, laukinės gamtos plotų, senovinių gyvenviečių.

Dievų miestelis

Kalabrijoje ant skardžio pastatytas Tropėjos miestelis, dar vadinamas Dievų miesteliu, – vertas atskiro pasakojimo.

Turkio mėlynumo vanduo, auksinio smėlio paplūdimys, uolėtas skardis ir tarsi su juo suaugę namai.

Tropėja vargiai ką nors paliks abejingą.

Pačiame miestelyje vos 6 tūkst. gyventojų, bet jis jau pamėgtas turistų.

Tropėjos senamiestis – tarsi nedidelių aikščių ir nuostabaus grožio gatvelių labirintas. Jomis beklaidžiojant vis neišvengiamai prieisit laiptus, kurie veda tiesiai į po miesteliu esantį nuostabaus grožio paplūdimį. Ne be reikalo jis vadinamas Costa degli Dei – Dievų pakrante.

Ant uolos čia stovi ir Santa Maria dell’Isola vienuolynas, įkurtas dar VII a.

Jeigu diena giedra, nuo kranto galima pamatyti ir vulkaninę salą Strombolį.

Vakarais pakrantės ir panoraminės aikštelės būna nusėstos tiek vietos gyventojų, tiek turistų – vaizdas, kai saulė palengva leidžiasi į jūrą ir pasislepia netoli salos-ugnikalnio, tikrai atima žadą.

Traukia vandens mylėtojus

Į Kalabriją atvykstantys poilsiautojai gali rinktis iš kelių šiame regione esančių poilsinių kurortų. Vienas populiariausių – Vatikano kyšulys, esantis Kalabrijos vakarinėje pakrantėje.

Viešint Vatikano kyšulyje, būtina leistis į dienos žygį pėsčiomis ir atrasti žmogaus nepaliestus gamtos kampelius – uolas, skardžius, nuo kurių atsiveria jūros panorama.

Patys italai dažnai vyksta į kitą Kalabrijos regiono kurortą Briatiką.

Anksčiau buvęs žvejų kaimelis dabar virtęs pajūrio kurortu, įsikūręs aukštai virš jūros lygio vaizdingame kyšulyje.

Vietiniai italai kurortą pamėgo dėl įspūdingos Tirėnų jūros pakrantės panoramos bei ilgo puikaus smėlio paplūdimio ir švaraus jūros vandens.

Vasarą nuo pat ryto Briatike girdimas poilsiautojų šurmulys, kuris aprimsta apie pietus – prasidėjus siestai paplūdimiai ištuštėja ir galima pasimėgauti ramiu poilsiu.

Skaniausi pietūs pietuose

Kalabrijos virtuvė – ugninga kaip ir jos kraštovaizdis.

Ji garsėja stipriais skoniais, pikantiškais prieskoniais ir paprastais, bet gardžiais patiekalais. Nduja – aštrus tepamasis dešros paštetas – turbūt žinomiausias regiono produktas.

Kalabrijoje taip pat populiarūs baklažanų patiekalai, troškiniai, naminiai makaronai ir vietiniai vynai. Cipoletto di Tropea – saldūs raudonieji svogūnai – laikomi vienais skaniausių Italijoje.

Kalabrijoje kiekvienas kąsnis tampa dalimi šio nepakartojamo krašto dvasios.