Viena priežasčių, kodėl 1822 m. Rusijos imperijoje, taip pat Lietuvoje, buvo uždrausta masonų ir kitų slaptų organizacijų veikla, glūdėjo Vilniuje
Bene paslaptingiausios ir iki šių dienų prieštaringiausiai vertinamos organizacijos – laisvųjų mūrininkų, arba masonų, – ištakos yra Londone, kur 1717 m. birželio 24 d. įkurta Anglijos didžioji ložė. Daugelyje Vakarų Europos šalių ši pasaulietinė brolija puoselėja jau kelis šimtmečius trunkančią istoriją. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, laisvųjų mūrininkų veiklą galime skaičiuoti tik dešimtmečiais.
Pirmoji masonų organizacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta Šv. Karolio riterių (Chévaliers de St. Charles) komandorija, kuriai ėmė vadovauti Motiejus Žynievas, vienas aktyviausių to meto laisvosios mūrininkijos šviesos skleidėjų. 1778 m. ją pakeitė „Gerojo ganytojo“ (Bon Pasteur) ložė, o sosto meistru tapo tas pats M. Žynievas.
Kitus šešerius metus LDK, kaip ir Lenkijos Karalystėje, steigtos ložės, buvo formuojamos idėjinės nuostatos, rengti veiklos principai, kurių pagrindinis – skleisti humanistines asmens laisvės, lygybės, tolerancijos, brolybės, labdarybės ir bendruomeniškumo idėjas. Aktyvią plėtrą vainikavo centrinės Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „Didžiųjų Rytų“ (Grand Orient du Royaume de Pologne et du Grand Duché de Lithuanie) ložės įkūrimas Varšuvoje.
1776–1789 m. brolijos LDK būrė daugiau nei 150 narių, atstovaujančių išimtinai aristokratijos ir vidurinės bajorijos, kiek mažiau inteligentijos ir turtingų miestiečių sluoksniams. Dauguma buvo kariškiai, LDK pareigūnai, dalis užsieniečių. Laisviesiems mūrininkams tuo metu priklausė ir nemažai dvasininkų: kanauninkai Nikodemas Puzyna, Pranciškus Norvaiša, Ignacijus Houvaldas, Liudvikas Boddinas, Etienne’as Rousselis, prelatas Mykolas Dluskis, kunigai Janovskis, Rylevičius ir kt.
1780 m. Vilniuje įkurtos „Išminties šventovės“ (Temple de la Sagesse) ir „Uoliojo lietuvio“ (Lithuaniens Zélés) ložės. Po metų pradėjo veikti centrinė, visas LDK veikiančias ložes federaciniu principu jungianti Provincijos didžioji ložė, pavadinta „Tobulosios vienybės“ (Union Parfaite de Lithuanie) vardu. Pirmuoju jos didžiuoju meistru tapo LDK didysis etmonas Mykolas Oginskis. Gausėjant brolijai, 1781 m. Gardine ir 1784 m. Nesvyžiuje įkurtos dar dvi ložės tokiu pačiu „Laimingo išlaisvinimo“ (l’heureuse Delivrance) pavadinimu.
Beje, 1781 m. Lietuvos ložių sąrašuose minima ir moterų ložė „Tobuloji ištikimybė“ (de la Fidelité Parfaite), kurios didžioji meistrė buvo baronienė Teofilė Radvilaitė-Fersenienė, o narės – žinomų aristokratijos giminių (Radvilų, Pšezdzeckių, Soltanų, Moravskių ir kt.) atstovės. Šis sąrašas – vienintelis dokumentas, liudijantis moterų ložės egzistavimą Vilniuje. Matyt, ji įkurta sekant Varšuvos pavyzdžiu, kur jau nuo 1776 m. veikė kelios moterų ložės. Šios nebuvo naujiena to meto Europoje. Populiarėjančios lygių teisių idėjos skatino jų radimąsi, tad organizacijos išplito Europoje bei JAV, XIX a. galutinai susiformavo ir pats moterų laisvosios mūrininkijos judėjimas.
„Nusistatę prieš politikavimą“
Nuo pat veiklos pradžios Lietuvoje ir Lenkijoje praktikuota vieninga, tuo metu populiari Europoje masoniškoji „pataisytojo škotiškojo“ ritualo sistema, kurią sudarė septyni laisvosios mūrininkijos laipsniai. Pirmų trijų tradicinės angliškosios sistemos laipsnių broliai (mokinys, pameistrys ir meistras) priskirti Šv. Jono, arba simbolinei, ložei. Aukštesniųjų – ketvirtojo (išrinktasis riteris) ir penktojo (škotiškasis riteris) – laipsnių broliai sudarė žemesniąją škotiškąją kapitulą, o šeštojo (rytų riteris) ir septintojo (rožės ir kryžiaus riteris) laipsnių broliai – aukštesniąją škotiškąją kapitulą. Varšuvoje 1784 m. įkurta Aukščiausioji škotiškoji kapitula. Vilniuje tik XIX a. pradžioje įsteigtos aukštesniųjų laipsnių kapitulos. 1814 m. veiklą pradėjo žemesnioji kapitula „Dorybės sergėtojai“ (Czciciele Cnoty), o 1817 m. – aukštesnioji kapitula „Vainikuotoji tvirtybė“ (Stałość Uwieńczona).
Mūrininkas yra taikus pilietinės valdžios valdinys, kad ir kur jis gyventų ar dirbtų, ir jam niekada nedera įsitraukti į sąmokslus prieš tautos ramybę.
Masonų biblija, kurioje išreikštos idėjinės nuostatos, laikoma 1723 m. Anglijoje išleista „Laisvųjų mūrininkų konstitucija“, dar vadinama jos rengėjo vardu – „Andersono konstitucija“. Esminius dokumento skyrius atkartojo ir 1781 m. Abiejų Tautų Respublikoje pasirodžiusi konstitucija prancūzų kalba. Skyriuje „Laisvojo mūrininko pareigos“ rašoma: „Mūrininkas yra taikus pilietinės valdžios valdinys, kad ir kur jis gyventų ar dirbtų, ir jam niekada nedera įsitraukti į sąmokslus prieš tautos ramybę ir gerovę arba netinkamai elgtis su žemesniais valdininkais; nes juk Mūrininkystei visada kenkdavo karas, kraujo praliejimas ir sumaištis, o senovės karaliai ir kunigaikščiai visada buvo labai linkę skatinti amatininkus dėl jų taikingumo ir lojalumo, šitaip jie darbais atsakydavo į savo priešų priekabes ir keldavo Brolijos garbę, o ši taikos metais visada klestėjo.“
Elgesiui skirtoje dalyje nurodoma: „Pro Ložės duris nevalia įsinešti jokių asmeninių nuoskaudų ar kivirčų ir juolab kokių nors ginčų dėl religijos, tautų arba valstybinės politikos, nes mes, kaip Mūrininkai, išpažįstame tik aukščiau minėtąją visuotinę religiją, be to, mes priklausome visoms tautoms, tarmėms, giminėms bei kalboms ir esame nusistatę prieš visokį politikavimą, nes tai niekada neprisidėjo ir neprisidės prie Ložės gerovės.“
1784 m. šią konstituciją pakeitė nauja, kuria vadovautasi ir XIX a. pradžioje.
Statybų darbų ritualai
Gana sudėtinga laisvųjų mūrininkų organizacijų struktūra ir per susirinkimus atliekami tam tikri ritualai, ko gero, nulėmė, kad masonų veiklą gaubianti paslapties aura tebetvyro iki šiol.
Nariai laikėsi tarpusavyje susijusių apeigų visumos, o simboliais, alegorijomis ir pamokymais išreiškė pamatines bendražmogiškąsias vertybes. Ložėse rinkdavosi tik pirmų trijų laipsnių (mokinys, pameistrys, meistras) broliai. Turintys aukštesnius laipsnius susiburdavo kapitulose.
Kiekvienas masonų laipsnis turi savo simboliką, ritualą ir jį pagrindžiančias legendas. Pagrindinė pirmų trijų laipsnių ritualus vienijanti legenda – biblinis pasakojimas apie karaliaus Saliamono šventyklos statybą. Ložės susirinkimai, vadinti statybų darbais, prasidėdavo atidarymo, o baigdavosi uždarymo ritualu. Patys ritualiniai darbai pagal pobūdį vadinti recepciniais (naujo nario priėmimas į broliją, pakėlimas į pameistrius ar meistrus), instrukciniais (simbolikos, legendų, alegorijų, pačių ritualų aiškinimas ir komentavimas), ekonominiais (vykdavo kartą per ketvirtį; buvo išklausomos ložės finansinės ataskaitos, aptariami finansiniai, ūkio ir panašūs reikalai), iškilmingais (naujai išrinktų pareigūnų įšventinimas ir prisaikdinimas, ložės įsteigimo dienos, sosto meistro vardadienio, šalies valdovo vardadienio, simbolinio visų ložių globėjo Šv. Jono dienos paminėjimas, mirusio brolio paminėjimas, dar vadintas gedulo lože). Susirinkę nariai taip pat skaitydavo pranešimus laisvosios mūrininkijos, mokslo, švietimo, meno ir panašiomis temomis. XVIII a. Lietuvos masonų susirinkimai ložėse vyko prancūzų kalba pagal vienodą ritualą.
Nors tikėta, kad masonai svarstė ir svarbius valstybės reikalus, oficialiai tiek religijos, tiek politikos temomis pranešimai ar bet kokia diskusija ložės darbo metu buvo draudžiama. Po ritualinio darbo dažnai vykdavo „stalo ložė“ (pietūs ar vakarienė). Ko gero, tuomet ir būdavo aptariami aktualūs politiniai, visuomeniniai ir kiti klausimai. Tiesa, 1788 m. prasidėjęs Ketverių metų seimas į politinių debatų, valstybės reformų kūrimo sūkurį įtraukė ir didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos brolijos (pabrėžtina jos įtaka rengiant žymiąją 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją). Jos neaplenkė ir vėlesni audringi politiniai įvykiai: 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimas, 1793 ir 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, kurie galutinai likvidavo valstybę. Veikla ložėse apmirė, jos buvo uždaromos.
Lietuvos masonai ypač aktyviai pasisakė už baudžiavos panaikinimą. 1817 m. Vilniaus bajorų seimelyje, kuris siekė panaikinti baudžiavą, iš 56 narių 27 buvo laisvieji mūrininkai.
Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, masonų archyvai, vengiant persekiojimų ir represijų, slėpti, o neretai ir sunaikinti. Antai 1794 m. „Uoliojo lietuvio“ ložės susirinkimų protokolų knygos perduotos jos sekretoriui Motiejui Bobrovičiui, o šis jas sudegino saugumo sumetimais. Pagrindinė tokio elgesio priežastis – laisvosios mūrininkijos padėtis Rusijos imperijoje. Imperatorės Jekaterinos II valdymo pradžioje šis judėjimas buvo toleruojamas, net būtų galima sakyti, kad pati šalies vadovė jam simpatizavo. Imperijoje veikė net kelių sistemų brolijos, o XVIII a. 7-ąjį dešimtmetį galima vadinti rusų masonų klestėjimo laiku. Tačiau ilgainiui Jekaterinos II požiūris į laisvąją mūrininkiją pasikeitė. 1782 m. uždraustos slaptos organizacijos. Jų nariai pamažu šalinti iš administracijos, imperatorės artimiausios aplinkos, uždaryta spaustuvė ir uždraustos iki tol išleistos knygos (ne tik masoniško turinio), suimtas ir įkalintas vienas žymiausių to meto Rusijos masonų Nikolajus Novikovas, laisvieji mūrininkai imti persekioti.
Reaguodama į įvykius Europoje, ypač Prancūzijos revoliuciją, Jekaterina II 1794 m. specialiu įsaku galutinai uždraudė masonų organizacijas. Kai tais pačiais metais prasidėjo T. Kosciuškos sukilimas, Vilniaus ložėms priklausantys asmenys, slėpdami ar naikindami archyvus, siekė išvengti Rusijos brolių likimo. Posėdžių protokoluose, sąskaitybos knygose ir kituose dokumentuose buvo galima rasti pavardes žmonių, priklausančių laisviesiems mūrininkams. Nuo to laiko masonai pradėti sieti su įtakinga pasauline organizacija, kuri esą siekia rengti sąmokslus ir užvaldyti pasaulį.
Baudžiavos panaikinimo šalininkai
Tinkamos politinės sąlygos masonų judėjimui atgimti susiklostė XIX a. pradžioje, pergalingai per Europą žygiuojant Napoleono armijai. 1810 m. Varšuvoje atkurti „Lenkijos Tautiniai Didieji Rytai“ (Wielki Wschód Narodowy Polski), jungiantys šešias Varšuvos ir Krokuvos ložes. Vilniuje tik 1812 m. iš Varšuvos gavus „renovacijos konstituciją“ atgaivinta „Uoliojo lietuvio“ (Gorliwy Litwin) ložė. Ji subūrė negausiai Vilniuje likusius senuosius brolijos narius. Tačiau tolesnę plėtrą sustabdė pasikeitusios politinės aplinkybės. 1813-ųjų pradžioje „Didieji Rytai“ Varšuvoje vėl buvo uždaryti, tų pačių metų birželio 22 d. veiklą sustabdė ir „Uoliojo lietuvio“ ložė.
Tik po 1815 m. Vienos kongreso, Rusijos imperatoriui Aleksandrui I demonstruojant liberalias apšviestojo absoliutizmo nuostatas, brolija ėmė atgimti tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Sparčiai atkurta anksčiau gyvavusi bendra organizacinė struktūra.
1816–1821 m. Lietuvos provincijos ložės jurisdikcijoje veikė 12 brolijų, vienijančių daugiau kaip 900 narių. Tai buvo aktyviausias laikotarpis mūsų šalies masonų istorijoje.
XIX a. pradžioje atkūrus judėjimą, ritualiniai darbai vyko lenkų kalba. Tačiau „Gerojo ganytojo“ ložėje, kurios branduolį sudarė miesto vokiečių bendruomenės nariai, kalbėta vokiškai. „Slavų erelio“ ložėje, kuriai priklausė vietos rusų administracijos valdininkai bei rusų kariškiai, susirinkimai vyko rusų kalba.
Propaguodami humanistines nuostatas, Lietuvos masonai ypač aktyviai pasisakė už baudžiavos panaikinimą. 1817 m. Vilniaus bajorų seimelyje, kuris siekė panaikinti baudžiavą, iš 56 narių 27 buvo masonai. To meto brolija atliko ir svarbų visuomeninį bei kultūrinį vaidmenį: skyrė lėšų švietimui, mokslui ir menui, užsiėmė labdara, rėmė gabius studentus, šelpė našlaičius ir patys kūrė socialines programas. Įvairių sluoksnių žmones subūrusiai elitinei organizacijai priklausė žymūs to meto visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Gucevičius, Jonas Rustemas, Jonas Damelis, Gotfrydas Ernestas Grodekas, Simonas Žukovskis, Jokūbas Šimkevičius, Jeronimas Stroinovskis, Kazimieras Kontrimas, Jonas Fridrichas Volfgangas, Tomas Zanas, Mykolas Juozapas Romeris, Liudvikas Pliateris ir kt. Būtent Vilniaus universiteto profesorių priklausymas masonų ložėms lėmė Šubravcų, Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų draugijų atsiradimą universitetinėje aplinkoje.
Išgąsdino „revoliucinis užkratas“
1822 m. rugpjūčio 1 d. Rusijos imperatorius Aleksandras I savo įsaku uždraudė masonų ir kitų slaptų organizacijų veiklą Rusijos imperijoje. Viena, nors ir ne pati svarbiausia, tokio sprendimo priežasčių vedė į Vilnių. Ji glūdėjo buvusio masono, „Uoliojo lietuvio“ ložės nario Stanislovo Mickanevskio, tapusio aršiu antimasonu, skunde prieš Vilniaus broliją. Istorija prasidėjo apie 1820 m., kai jis buvo apkaltintas ir teisiamas Vilniaus gyvenamųjų patalpų komisijos pinigų išeikvojimo byloje. Grįžęs iš Sankt Peterburgo, kur gynė savo interesus, S. Mickanevskis pradėjo įnirtingą kovą su masonais. Siekdamas atgauti ložei sumokėtus mokesčius ir šmeiždamas broliją įsiteikti vietos administracijai, vilnietis skundais užvertė įvairias institucijas: Vilniaus aukščiausiąjį teismą, gubernijos valdybą, generalinę gubernatūrą. Šie raštai pasiekė ir centrinę Rusijos imperijos administraciją Sankt Peterburge. 1822 m. vasarį sulaukta atsako – nurodyta konfiskuoti visų Vilniaus ložių, „minimų informatoriaus“, dokumentus.
Tačiau pirmieji žingsniai masonų organizacijų uždarymo link žengti dar anksčiau Lenkijoje. 1821 m. rugsėjo 25 d. „Didieji Rytai“ gavo Rusijos imperatoriaus vietininko Lenkijoje Józefo Zajączeko pasirašytą įsaką, reikalaujantį „uždaryti ložių darbus neapibrėžtam laikui“. Šis nurodymas tiesiogiai palietė ir Lietuvos organizacijas, nes jos priklausė Lenkijos „Didžiųjų Rytų“ ložių sąjungai. Tų pačių metų spalio 15 d. įvyko ir paskutinis atsisveikinimo susirinkimas „Uoliojo lietuvio“ ložėje Vilniuje.
Toks Aleksandro I žingsnis nebuvo atsitiktinis. To meto Europoje sklandžiusios revoliucinės, dažnai su masonais ar jiems artimomis organizacijomis sietos idėjos, o ypač nacionalinio išsivadavimo nuotaikos bei nekontroliuojamas laisvųjų mūrininkų judėjimas buvusioje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje privertė Aleksandrą I atsisakyti liberalaus monarcho įvaizdžio. Anot lenkų istoriko Ludwiko Hasso, 1821 m. rudenį Lenkijos „Didžiųjų Rytų“ sąjungos ložės, kurios vienijo apie 4300 masonų, buvo didžiausia Rytų ir Vidurio Europos laisvųjų mūrininkų organizacija. Jai neprilygo net judėjimas pačioje Rusijoje. Maža to, masonų įkvėptos, o galbūt net ir inicijuotos Lenkijoje bei Lietuvoje kūrėsi slaptos nacionalinio judėjimo organizacijos: „Tautinė laisvoji mūrininkija“, Patriotinė draugija, „Dalgininkai“, jau minėtos įvairios slaptos draugijos Varšuvos ir Vilniaus universitetuose.
Tad po 1821 m. rugsėjo 25 d. draudimo išleistas kur kas griežtesnis 1822 m. rugpjūčio 1 d. įsakas. Juo siekta išvengti „revoliucinio užkrato“ visoje Rusijos imperijoje. Netrukus gubernijas pasiekė pasižadėjimo formos, kurias privalėjo pasirašyti visi valstybės tarnautojai. Buvę masonai turėjo atskleisti, kuriai ložei ar ložėms priklausė, kokį rangą jose turėjo, ir raštiškai pasižadėti ateityje nedalyvauti jokios masoniškos organizacijos veikloje. Ložių archyvai, turėtas turtas, inventorius buvo konfiskuoti, o Vilniuje, Gardine, Raseiniuose, Minske vietos administracijos paimti ritualiniai daiktai sudeginti.
Galimybė atgaivinti masonų organizaciją ir puoselėti laisvosios mūrininkijos idealus atsirado tik praėjus beveik šimtmečiui – XX a. pradžioje.
