Rašinio konkursas „MANO BENDRUOMENĖ“
Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos bendruomenė vykdo projektą „Praeities, dabarties, ateities ženklai“, kurį remia Kultūros paveldo departamentas ir socializacijos projektas „Mes gamtos vaikai“, kurį finansuoja Panevėžio rajono savivaldybė. Šis projektas suteikia galimybę daugiau sužinoti ir patirti. Suderinę tikslus, sujungę lėšas projektų vadovai pakvietė upytiečius aplankyti Žemaitiją.
Pirmas aplankytas objektas – Sprūdės piliakalnis, istoriko A. Butrimo nuomone, tipiškas baltų teritorinis gynybinis ir kulto centras, o Č. Kudaba, keliaudamas ir žavėdamasis „garbingais žemaičių dievkalniais“, Sprūdės ir kitus Pavandenės apylinkės piliakalnius lygino su piramidėmis.
Pasigrožėję „parako gadynės“ – vėlesnio kovų su kryžiuočiais periodo piliakalniu, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai į Varnių duburį, kur plyti didieji ežerai Biržulis ir Lūkstas, puikiai matomi Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždūtės, Medvėgalio piliakalniai, išvykome į Varnius. Ten aplankėme buvusią kunigų seminariją, kurioje įkurtas Žemaičių vyskupystės muziejus, sužinojome, kaip išgaunamas vargonų garsas, pasiklausėme pasakojimo apie žymius to krašto žmones ir jų gyvenimą.
Nusifotografavę prie paminklo, skirto vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir Mikalojaus Daukšos pirmųjų lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje išleidimo 400 m. jubiliejui paminėti, nuėjome į Šv. Aleksandro bažnyčią, kuri laikoma viena pirmųjų kulto pastatų Žemaitijoje, funduota paties kunigaikščio Vytauto ir viena iš nedaugelio pastatų, nesunaikintų per didįjį Varnių 1680 m. gaisrą.
Pakelėje stabtelėję prie Rainių koplyčios, įamžinusios sovietinio teroro aukų atminimą, pasiekėme Telšius. Apžiūrėję Šv. Antano Paduviečio katedrą – įspūdingą vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus pastatą – ir vartus, kurie skirti 600 metų jubiliejaus krikštui paminėti, įėjome vidun. Čia pasigrožėjome 7 altoriais, o nusileidę į požemius sužinojome, kad ten įrengtoje vyskupų laidojimo kriptoje jau ilsisi trys Telšių vyskupai. Gražiai sutvarkyta Masčio ežero pakrante grįžome į autobusą ir sėkmingai pasiekėme nakvynės vietą.
Kitą dieną, nuvykę į Aleksandravo kaimą Plungės rajone pradėjome baidarių žygį ilgiausia vakarų Žemaitijoje Minijos upe. Ji įtraukta į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“. Nors upės vanduo susidrumstė dėl praėjusios liūties ir nebuvo galima įžiūrėti povandeninio Minijos pasaulio, tačiau spalvingus laumžirgius – didžiausius uodų naikintojus, kurie darė prieš keliautojų akis pačius sudėtingiausius viražus, ir antis, besislepiančias nuo baidarininkų paupio žolėse, pastebėjo visi.
Plaukdami matėme įprastų ir mažiau pažįstamų augalų, tačiau dėmesį patraukė žiedus į kekes sukrovęs ir ūsais prisitvirtinęs prie augančių kaimynų, skaniai kvepiantis žolinis augalas. Išsiaiškinome, kad tai dygliavaisis virkštenis. Jis Lietuvoje laikomas invazine rūšimi, greitai plintančia už savo natūralių augimviečių ir darančia žalos vietinėms ekosistemoms.
Kadangi plaukėme 25 kilometrus sraunia upe, pusiaukelėje „silpnesnioji grandis“ traukė burtus ir komandos baidarėse pasikeitė. Į dienos pabaigą visos 20 baidarių pasiekė finišą, stiprieji sėkmingai atplukdė savo „princus ir princeses“ – šie pagal savo jėgas kiek galėdami padėjo vyresniems draugams.
Diena buvo sunki, tačiau pilna įspūdžių ir gerų emocijų. Prieš miegą žaidėme žaidimus, sutemus aplankėme Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčią. Į jos baltą tinkuotų plytų fasadą tarsi įmūrytas raudonų plytų keturkampis bokštas vakare labai gražiai apšviečiamas.
Paskutinė diena prasidėjo bangų ošimu, pajūrio dangumi, smėliu. Gamtovaizdžio terapija, vienu iš sveikatos stiprinimo metodų, pasinaudojo kiekvienas. Juk ne veltui sakoma, kad bendravimas su jūra turtina žmogaus dvasinį gyvenimą, puoselėja jo emocijas, skatina optimizmą. Vaikai ir suaugusieji nuoširdžiai džiaugėsi bekrašte erdve, maudėsi, šokinėjo per bangas.
Aplankę Lietuvai brangius istorinius objektus ir geriau pažinę svarbias mūsų tautai asmenybes, pasigrožėję nuostabia tėviškės gamta supratome, kad tą lobį būtina puoselėti ir išsaugoti ateities kartoms.
Visas tris dienas vaikai mokėsi padėti vieni kitiems, susikurti erdvę ir nepažeisti kito žmogaus interesų, natūraliai bendrauti realybėje, o ne virtualioje erdvėje, prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Suaugusieji stengėsi perteikti paaugliams, vienai iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių, tikrąsias gyvenimo vertybes ir nerašytas taisykles, kurios kartais pamirštamos.
Jurgita Zalatorienė,
Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos direktorė
