Panevėžietis, buvęs “Lietkabelio” krepšinio komandos
žaidėjas 28-erių Aurimas Matulevičius prieš penkerius metus išvykęs į Ameriką
nesitikėjo, kad jo gyvenimas taip pasikeis. Planavusiam pas Lietuvoje
pasilikusią šeimą sugrįžti po pusmečio vyrui likimas lėmė su artimaisiais
susitikti tik po kelerių metų. Daugelio svajonių šalies Aurimas nelinkęs
idealizuoti ir ieškantiesiems aukso gyslos svetur atvirai pataria gerai
pagalvoti prieš ryžtantis naujam, lietuvių būdui pakankamai svetimam
gyvenimui.
Išvažiavo uždirbti milijoną
A.Matulevičius pasakojo apie Ameriką svajojęs dar nuo paauglystės. Netgi bandyta išvažiuoti joje mokytis žaisti krepšinio. Vaikino troškimui vis dėlto buvo lemta išsipildyti. Klaipėdos universitete įgijęs vaikystės pedagogikos ir kūno kultūros mokytojo specialybę iš pedagogo darbo duoną Aurimas pelnėsi tik pusę metų. A.Matulevičius, prisiminęs tokią savo praktiką, dabar tik šypsodamasis prisipažįsta, kad į mokyklą grįžti tikrai nebenorėtų. Mokinius vaikinas paliko dėl Amerikos – gavęs turistinę vizą į užjūrį vyko tikėdamasis, kaip dabar juokauja, užsidirbęs milijoną po pusės metų sugrįžti. Pašnekovas neslėpė: palikti Lietuvą vertė nelengva finansinė padėtis – ką tik susikūrusiai jaunai šeimai reikėjo pinigų. “Nors dirbau dviem etatais, bet pedagogo atlyginimo neužteko”, – kalbėjo A.Matulevičius. Palikęs Lietuvoje žmoną ir vos metukų sulaukusį sūnelį, Aurimas išvažiavo į visišką nežinią: svečioje šalyje jo nelaukė nei giminės, nei pažįstami. Deja, planavusiam artimuosius išvysti jau po pusmečio, Aurimui likimas lėmė į Lietuvą sugrįžti tik po kelerių metų.
Gyvenimo vadinamojoje svajonių šalyje pradžią vaikinas prisimena visiškai be nostalgijos. “Po mokytojo darbo ten patyriau šoką – valiau amerikiečių namus. Man toks darbas buvo visiškai nepriimtinas ne tik todėl, kad tai – ne pagal mano išsilavinimą, bet neatitiko mano charakterio. Išdidus buvau”, – atvirai pasakojo Aurimas. Pirmajame darbe vaikinas ištvėrė porą mėnesių – išlaikęs egzaminus ir gavęs vairuotojo pažymėjimą lietuvis įsidarbino taksistu. Viena didžiausių kliūčių įsitvirtinant svečioje šalyje Aurimui buvo kalbos barjeras. “Mokėjau du žodžius – “yes” ir “no”. Jaučiau, kad be kalbos prapulsiu – turėjau sugebėti darbą suderinti su mokslu koledže”, – kalbėjo panevėžietis. Krepšiniu visą gyvenimą “sirgęs” vaikinas ir čia ieškojo savo nišos, pradėjo domėtis, kaip galėtų tapti treneriu. O jie Amerikoje neruošiami: svajonių šalyje specialių kūno kultūros studijų nėra. Komandas treniruoja buvę žaidėjai, įgiję licencijas. Komunikabilus, krepšiniu besidomintis vaikinas sugebėjo tapti koledžo komandos trenerio asistentu. “Iš manęs didelės pagalbos nesitikėjo – užteko, kad buvau, anot jo, geras, pareigingas ir bendraujantis žmogus. Tvarkiau kamuolius, sukviesdavau vaikus į treniruotes, salę tvarkydavau. Nežinau už ką, bet treneris man, visai svetimam žmogui, labai daug padėjo. Jam esu labai skolingas”, – dėkingas geros širdies amerikiečiui Aurimas.
Jautėsi kaip armijoje
Darbas, darbas ir dar kartą darbas – taip galima trumpai apibūdinti A.Matulevičiaus gyvenimą svajonių šalyje. Baigęs koledžą ir pradėjęs studijuoti Ilinojaus universitete vaikinas vienu metu sukosi net penkiose darbovietėse. Aurimas įsitikinęs: jei lietuviai tiek dirbtų savo šalyje, kiek amerikiečiai, gyventų ne prasčiau. Įpratusiems po darbo ramiai namuose atsipalaiduoti mūsų tautiečiams gali atrodyti nepakeliamas Aurimo krūvis: 17 val. per parą taksisto darbo, trys valandos studijų. A.Matulevičius neslėpė, kad šiuo metu jis – studentas, padaręs didžiulę pertrauką. Laikinai atsisakyti mokslo vaikiną privertė finansinė padėtis, tačiau dabar jis jau visai realiai planuoja sugrįžti į universitetą. Anot Aurimo, sąlygos mokytis jaunimui sudarytos labai geros, tačiau praslysti per egzaminus nusirašinėjant ar dėstytojui atnešus dovanų – neįmanoma. Amerika – svajonių šalis. Joje gali turėti viską. Arba – nieko. Panevėžietis prisipažino: tiek vargti buvo būtina, kad galėtų išlaikyti neapskaičiuotai įsigytą brangų pirkinį – Čikagoje už 250 tūkst. dolerių išsimokėtinai nusipirktą butą. Per mėnesį, kad galėtų susimokėti mokesčius ir išgyventi, vyras privalėjo užsidirbti 4000 dolerių.
Ar pavyks įsitvirtinti pašėlusio tempo šalyje, priklauso tik nuo paties žmogaus valios ir sveikatos – ar sugebės nepalūžti be artimųjų, ar iškęs milžinišką darbo krūvį. Aurimas buvo atviras: pirmieji porą metų atvykus į Ameriką ir jam buvo labai sunkūs ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. “Tais metais jaučiausi taip, kaip vyrai pradėję tarnauti tarybinėje armijoje”, – palygino panevėžietis. A.Matulevičius, siekdamas kuo greičiau tapti legaliu gyventoju ir norėdamas užsidirbti, netgi bandė iš tiesų patekti į amerikiečių armiją, deja, koją pakišo per menkas anglų kalbos mokėjimas. Vyras paneigė daugelio susikurtą mitą, kad vadinamoji svajonių šalis – aukso kasyklos: sunkiausiu momentu jam labai padėjo pinigų atsiuntę Panevėžyje gyvenantys tėvai.
Jei būtų žinojęs – būtų nevažiavęs
Pusmetį praleidęs Amerikoje pasibaigus turistinei vizai A.Matulevičius svečioje šalyje kurį laiką gyveno nelegaliai. Pasak jo, vienintelis suvaržymas nelegalui – neturėjimas galimybės kada panorus išvykti iš šalies su garantija, kad galėsi grįžti. “Daugiau turi tas pačias teises, kaip ir legaliai gyvenantieji. Žinoma, negali kandidatuoti į valdžią, už mokslą reikia šiek tiek brangiau mokėti”, – pasakojo pašnekovas. Nuo praėjusių metų rugpjūčio Aurimas – jau legalus Amerikos gyventojas. Kokiu būdu juo tapo, vaikinas komentuoti teigė nenorįs. Po ketverių metų A.Matulevičiui atsivėrė galimybė grįžti į Lietuvą. Tačiau išsvajotoji Amerika iš vyro pareikalavo savos duoklės – Lietuvoje nebelaukė mylima moteris. “Joje pabuvę mano likimo žmonės sako, kad iš pradžių nėra už ką grįžti, paskui jau – pas ką”, – pažymėjo vaikinas. Atstumas vis dėlto padarė savo – šeima iširo. “Jei žinočiau, kad viskas taip susiklostys, iš naujo tam tikrai nebesiryžčiau, bet ar aš gailiuosi, kad viskas taip įvyko? Tikrai ne”, – sakė A.Matulevičius.
Aurimas teigė niekada nepamiršiąs, su kokiu nerimu pirmą kartą iš Amerikos skridęs į Lietuvą. Jaudulį kėlė ne susitikimas su tėvais ar broliu, atskrisdavusiais į Ameriką, bet su jau užaugusiu sūneliu Domu. “Oro uostas – blogiausia vieta susitikti su žmonėmis. Tavo krepšiai dar važiuoja, jų turi laukti, o už pasieniečių su gėlėmis stovi mano sūnus. Jis negali prie manęs prieiti, aš – prie jo”, – dar kartą išgyveno neblėstančią akimirką A.Matulevičius. Pasitikti tėčio į oro uostą sūnų atlydėjo mama, bet, anot Aurimo, jo ir buvusios žmonos jausmai jau buvo atšalę.
Stebina lietuvių abejingumas
Po ketverių metų sugrįžęs į Lietuvą vaikinas neslėpė nusivylimo savo šalimi. “Visi kalba, kad Lietuva pasikeitusi. Tačiau aš radau viską tą patį, nuo ko bėgau. Galbūt šiek tiek Vilnius kitoks – iškilo dangoraižių, bet Panevėžys – toks pat”, – įsitikinęs A.Matulevičius. Savo jėgomis vietą po Amerikos saule išsikovojęs vyras teigė buvęs liūdnai nustebintas, šią savaitę užkalbinęs namo kieme nuobodžiaujančius paauglius. “Aukšti, tvirti – tokie, galvoju, krepšinyje būtų perspektyvūs. Paklausiau, ką veikiat, gal sportuojat? O jie ramiai atsakė: nieko nedarom. Tik žiebtuvėliai kišenėse. Bet, manyčiau, ne patys paaugliai dėl tokio savo abejingumo kalti”, – sako Aurimas. Amerika, pasak jo, pagrįstai gali didžiuotis jaunimo užimtumu – veikia didžiulė galybė įvairiausių būrelių. Tačiau tėvams tai – papildomas rūpestis. Vaikai iki 14 metų negali būti paliekami vieni namuose nei, tuo labiau, pasirodyti gatvėse be suaugusiųjų, todėl juos būtina nuvežti į užsiėmimus ir parsivežti. “Iš vienos pusės gal ir negerai toks suvaržymas – namuose sėdintys vaikai laiką leidžia tik prie kompiuterio ar televizoriaus, bet, kita vertus, nėra besitrainiojančių gatvėse. Išskyrus juodaodžius”, – mano A.Matulevičius. Tačiau, anot jo, baltųjų kvartale be tikslo vaikštinėjančiam juodajam labai greitai gali būti iškviesta policija.
Aurimas nelinkęs idealizuoti gyvenimo daugelio išsvajotoje Amerikoje. Pasak jo, naujųjų emigrantų, vadinamųjų trečios bangos lietuvių, gyvenimas iš tiesų yra sunkus. Tačiau sugrįžti taip pat būtų sunku – jie jau prisirišę prie darbų, mokesčių, vaikai – prie mokyklos. Sugrįžus į Lietuvą būtent mažiesiems būtų sunkiausia: Amerikos ir mūsų šalies mokymo programos nesutampa. Pas mus, A.Matulevičiaus nuomone, mokyklos suteikia pagrindus nesigilindamos į disciplinas plačiau. Amerikoje – kitaip: bandoma išnagrinėti dalyką kiek galima smulkiau.
Verčiasi mašinomis ir treniruotėmis
Išsiskyręs su žmona Aurimas svečioje šalyje pradėjo rūpintis ne tik uždarbiu, bet ir pasinėrė į savo pomėgį – krepšinį. Vaikinas su kitu lietuviu subūrė Čikagos lietuvių vaikų krepšinio komandas. Amerikos krepšinio turnyruose šie mažieji sportininkai – nuolatiniai prizinių vietų laimėtojai. Kitą savaitę septynios 10-16 metų vaikų komandos, dvi iš jų – mergaičių, atvyksta ir į Lietuvą. Amerikos lietuviai dalyvaus Vilniuje vyksiančioje sporto šventėje, rungtyniaus su bendraamžių komandomis įvairiuose šalies miestuose. Be to, Aurimas – Čikagos lietuvių krepšinio lygos įkūrėjas ir direktorius bei “Panevėžio” komandos treneris. Aktyvus panevėžietis subūrė ir Čikagos lietuvių moterų “Baltijos” komandą, Čikagos lietuvių futbolo lygą. Be sporto, vaikinas užsiima mašinų bei jų detalių siuntimu į Lietuvą. Aurimas neslėpė: iš treniruočių ir prekybos mašinomis uždirba maždaug po lygiai.
Asmeniniam gyvenimui, pasak A.Matulevičiaus, laiko lieka nedaug. Tačiau brangiame bute panevėžietis gyvena ne vienas – jau 2,5 metų Aurimas kartu su savo širdies drauge lenkaite. Vyras prisipažino, kad jo mylimoji lietuviškai supranta daug geriau nei jis lenkiškai. Nors mergina sportu nesidomi, bet, anot pašnekovo, jį labai palaiko. Po poros savaičių vėl išvykstantis į Ameriką A.Matulevičius vasaros pabaigoje planuoja sugrįžti pasisvečiuoti gimtojoje šalyje kartu su savo mylima moterimi.
Ir vis dėlto Aurimas besiveržiantiesiems bet kokia kaina į Ameriką ir besitikintiesiems ten rasti aukso gyslą pataria nerizikuoti. “Nepavydžiu emigruojantiems su šeimomis. Ir visiems, kurie Lietuvoje turi stabilesnį gyvenimą, nepatarčiau viską palikus išvažiuoti”, – buvo atviras pašnekovas. Be to, pasak jo, į Ameriką atvykstantys lietuviai kol kas dar labai išrankūs. “Iš pradžių galvoja būti ministrais – nenori dirbti nei statybose, nei valymo darbų nesirenka. Bet kai atsivežti doleriai baigiasi, nusileidžia ant žemės”, – apie tautiečius kalbėjo A.Matulevičius. Tačiau nostalgijos Lietuvai vaikinas teigė nebejaučiąs. Juolab kad Čikagoje lietuvių bendruomenė išlaiko tradicijas ir tautiškumą. Net lietuviški cepelinai išeivijos lietuviams – ne naujiena.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Po ketverių metų iš Amerikos į Lietuvą grįžtančiam Aurimui didžiausią nerimą kėlė susitikimas su sūnumi.
