1863-iųjų sukilimo idėjos, jo dalyviai neužmirštami ir praėjus pusantro šimto metų. Vieno iš sukilimo organizatoriaus kunigo Antano Mackevičiaus atminimą labiausiai puoselėja ir saugo Paberžės žmonės.
Sukilimas neužmirštas
Po 1863-iųjų sukilimo praėjo 150 metų. Net ir po tiek laiko sukilimo idėjos ir jo dalyviai nėra užmiršti.
Paberžės bažnyčios kunigo Antano Mackevičiaus, kuris 1863 metų kovo 20 dieną pasakė ugningą kalbą iš sakyklos ir į sukilimą išsivedė per 250 vyrų, atminimą saugo ir puoselėja Paberžės žmonės. To miestelio bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis dvasininkui atminti. Čia auga ir sukilėlių garbei pasodinti ąžuoliukai.
Netoli bažnyčios veikia 1863 metų sukilimo muziejus, o priešais jį – stogastulpiais išpuoštas skveras, jo centre supiltas kalnelis. Jame sudėlioti 250 akmenų, simbolizuojantys į sukilimą išėjusius Paberžės krašto vyrus.
Bene svarbiausia tai, kad čia, Paberžėje, vis dar gyva žmogaus dvasinio apsisprendimo, išsilaisvinimo iš bet kokios priespaudos idėja. Miestelio senosios kapinaitės nusėtos įstabiais šio krašto tradiciniais koplytstulpiais ir kryžiais. Viename kape ilsisi ir bene jauniausias sukilimo dalyvis – šešiolikmetis vėliavnešys Juozas Damalakas. Šiose kapinaitėse palaidoti dar keturi sukilėliai ir jų artimieji.
Mūšio inscenizacija
Kad 1863 metų sukilimo dvasia ir idėjos gyvos, liudija minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną Paberžėje trumpam atgiję Lietuvos laisvės kovų – 1863 metų sukilimo – epizodai.
Tądien Paberžėje surengta kunigo A. Mackevičiaus manifesto, pažadėjusio laisvę bet kurio luomo ir tikėjimo valstiečiams, paskelbimo, taip pat sukilimo dalyvių palaiminimo ir palydėjimo kovon inscenizacija.
Pasak krašto apsaugos ministro Juozo Oleko, kunigas A. Mackevičius iš Paberžės Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios sakyklos pasakė liepsningą kalbą ir pakvietė valstiečius priešintis, kovoti su caro kariuomenės būriais.
„Kalba buvo tokia stipri, kad vyrai ėjo apsiginklavę kirviais ir ištiesintais dalgiais. Nuo to ir prasidėjo visi ginkluoti susirėmimai“, – sakė ministras ir kvietė visus stebėti mūšio inscenizacijos.
Istorinį įvykį ir jo dalyvius – sukilusius valstiečius ir sukilimą malšinusios caro armijos karius – Paberžėje atkūrė istorinių klubų „Kauno pavieto laisvieji šauliai“, draugijų „Insurekcia“ ir „Kampinos“ (Lenkija), „Minsko pėstininkų regimentas“ (Baltarusija), „LDK didžiosios buožės 1-as pėstininkų regimentas“ (Ukmergė) atstovai. Jie vilkėjo atkurta to laikotarpio apranga ir buvo ginkluoti veikiančiomis 1863 metų ginklų kopijomis.
Per šventę Paberžėje buvo atidengtas paminklinis akmuo su 1863 metų sukilimo herbu. Jis skirtas sukilimo 150-osioms metinėms pažymėti.
Atmintini žygiai
Prieš 150 metų vykusių kovų neužmiršta ir Panevėžio žygeiviai. Pasak Algimanto Stalilionio, su herojiška tautos praeitimi sietinus įvykius labiau įsimena tie, kuriems krašto istorija nėra tiktai kažkada skaityti vadovėliai.
A. Stalilionis pasakojo, kad neseniai jis ir Bronius Mažylis dalyvavo mokslinėje konferencijoje „1863–1864 metų sukilimas: už jūsų ir mūsų laisvę“.
Be dalyvavimo šioje konferencijoje, Panevėžio žygeiviai šiais metais jau surengė ne vieną žygį, skirtą istoriniam įvykiui pažymėti. A. Stalilionis paaiškino, kodėl žygeiviai rengė žygius Panevėžio regione. „Panevėžio apylinkės buvo viena iš pačių aktyviausių 1863 metų sukilimo kovos zonų Lietuvoje“, – tvirtino jis.
Pasak A. Stalilionio, jau šiais metais buvo surengti žygiai į Žaliąją girią, Raguvos ir Biržų miškus.
Šį savaitgalį Panevėžio kraštotyros muziejus kviečia keliautojus į dviračių žygį „1863 metų sukilėlių takais Paįstrio apylinkėse“. Bus aplankytos mūšių vietos ties Gegužinės kaimu ir Žaliapurviais, sukilėlių stovyklavietės.
Sukilimo židinys
Išsamios medžiagos apie 1863 metų kovas galima rasti vieninteliame Lietuvoje sukilimo muziejuje Paberžėje. 1993-iaisiais jis įkurtas buvusiame barono Stanislovo Šilingo mediniame dvare.
1863 metų sukilimo muziejaus vadovė Alina Galvanauskienė „Sekundei“ pasakojo, kad ekspozicija lankytojus nukelia į sudėtingus ir dramatiškus įvykius. „Ekspozicija leidžia pamatyti ir pajusti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų siekius atkurti dviejų tautų (lietuvių ir lenkų) respubliką ir ginklu išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų, į kuriuos pateko po valstybės padalijimų“, – kalbėjo A. Galvanauskienė.
Ekspozicijos koncepcijos pagrindu pasirinktas raudonos ir baltos spalvų derinys.
Pasak A. Galvanauskienės, balta spalva pažymėti stambieji dvarininkai ir pramoninė buržuazija. „Dauguma jų, turėdami verslo interesų, karjeros planų Rusijoje, ginkluotos kovos prieš carinę Rusijos imperiją neplanavo“, – aiškino apie spalvų reikšmę muziejininkė.
Raudona spalva ekspozicijoje išreikštas nepasitenkinimas carine okupacija, socialine ir kultūrine priespauda, ruošimasis ginkluotai kovai. „Raudonuosius“ dažniausiai sudarė miestiečiai, inteligentija, neturtinga bajorija ir studentai. „Visus juos vienijo įsitikinimas, kad tik ginklu galima išsikovoti savo laisvę ir teises“, – apibūdino raudonos spalvos reikšmę muziejaus vadovė.
Kai kuriose ekspozicijos erdvėse yra ir tamsiai pilkos spalvos. Ji reiškia okupacinį Rusijos režimą, prieš kurį kovojo ir „raudonieji“, ir „baltieji“.
1863 metų sukilimo muziejaus vadovė išsamiai papasakojo ir apie sukilimo pradžią, ir apie jo vadovą kunigą A. Mackevičių.
Esą buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje (Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) 1863 metais sukilę įvairūs visuomenės luomai nevienodai įsivaizdavo, ką ir kaip nori pasiekti, bet pagrindinis sukilimo tikslas – atkurti per 1772, 1793 ir 1795 metų padalijimus sunaikintą Abiejų Tautų Respubliką. Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 metų sausį, o Lietuvoje – 1863-iųjų vasarį. „Lietuvoje sukilėliams vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai. Garsiausi sukilėlių vadai buvo Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas ir kunigas Antanas Mackevičius. Carinės Rusijos kariuomenė sukilimą galutinai numalšino 1864 metais. Jai vadovavo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, dėl savo žiaurumo pramintas Koriku“, – kalbėjo A. Galvanauskienė.
Pažiūrų neatsisakė
Paberžėje A. Mackevičius kunigavo 1855–1863 metais.
A. Mackevičius vienas iš pirmųjų Lietuvos dvasininkų įsitraukė į pasirengimą sukilimui. Dar 1862 metais Kėdainiuose jis susitiko su Z. Sierakausku, K. Kalinausku ir aptarė veiksmus. 1863 m. pavasarį, praėjus dviem mėnesiams po to, kai Lenkijoje netikėtai prasidėjo sukilimas, Lietuvoje buvo sudarytas revoliucinis komitetas.
Paberžėje A. Mackevičius suorganizavo sukilėlių būrį, jam priklausė per 250 žmonių. 1863 metų kovo 20 dieną jis Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą. A. Mackevičius rašė: „Mano troškimas žmonėms gero davė man jėgų ir galimybės sukelti liaudį ir ne kuriuo nors kitu tikslu, o tik siekiant ją pakelti, kad ji įsisąmonintų ir pasakytų, ar su Rusija, ar su Lenkija ji nori būti susijungusi. Ši teisė jau egzistuoja Europoje, o ji negalėjo būti pareikšta kitaip, kaip tik per išsivadavimą.“
A. Mackevičiaus vadovaujami vyrai, ginkluoti medžiokliniais šautuvais, dalgiais, šakėmis, įsikūrė Krekenavos miškuose. Jie užpuldavo rusų kariškius, maisto ir ginklų vilkstines, trukdė priešų kariuomenės susisiekimą.
Vienas iš svarbesnių A. Mackevičiaus vadovaujamų vyrų susirėmimų su rusų kariuomene įvyko kovo 27 dieną prie Naujaberžės (Kėdainių r.). Po balandžio 17 dienos mūšio A. Mackevičiaus būrys įsijungė į Z. Sierakausko jungtinę sukilėlių kariuomenę.
Lemtingas 1863 metų sukilimui buvo birželio 9 dieną vykęs mūšis prie Biržų. Ten sukilėliai pralaimėjo. Pasitraukę į miškus, jie kovojo toliau.
1863-iųjų gegužės 13-ąją į Lietuvą malšinti sukilimo buvo išsiųstas M. Muravjovas. Malšinimo planas buvo pagrįstas negailestingu susidorojimu su visais, kurie dalyvavo sukilime ar prisidėjo prie jo organizavimo, rėmė sukilėlius. A. Mackevičiaus ir jo bendraminčių tai neįbaugino. 1863 metų balandžio–liepos mėnesiais Kauno gubernijoje ir lietuviškose Augustavo bei Vilniaus gubernijos apskrityse įvyko 86 sukilėlių susirėmimai su rusų kariuomene.
Rudeniop jau buvo matyti, kad pasiekti sukilimo tikslų nebeįmanoma. Lietuva tapo slogios baimės, apsimestinio nuolankumo ir kartuvių kraštu.
A. Mackevičiaus vadovaujami vyrai net ir tokiu metu ginklų nesudėjo. 1863 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais A. Mackevičius tapo Kauno gubernijos sukilėlių vadu. Sukilėliai nesiruošė pasiduoti. Jie planavo per žiemą sukaupti jėgas ir pavasarį vėl stoti į kovą su caro valdžios pajėgomis Lietuvoje. Gruodžio viduryje A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai nutarė keltis per Nemuną ir pasitraukti į Prūsiją. Tačiau to padaryti nespėta, gruodžio 17 dieną A. Mackevičius pateko į nelaisvę. Tardomas jis savo revoliucinių pažiūrų neatsisakė, kitų sukilimo vadų neišdavė. Teisė jį karo lauko teismas. Kunigas A. Mackevičius buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje, 1863 metų gruodžio 28 dieną.
______________________________
Faktai
- 1863 m. sukilėliai Lietuvoje 321 kartą stojo į mūšį su okupacine Rusijos kariuomene. Vilniaus karinės apygardos caro kariuomenės buvo apie 145000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą.
- Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.
- Po sukilimo buvo vykdytos represijos, 1864 metais įvestas spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis.
- Po sukilimo Lietuvoje uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis.
______________________________
Raimonda MIKUČIONYTĖ
