„Kas valdo praeitį, valdo ateitį“ – šie vieno žinomiausių publicistų Džordžo Orvelo žodžiai puikiai tinka apibūdinti ir kai kurių valstybių norą iškraipyti istorinius faktus sau naudinga linkme. Nors istorija prabyla faktų kalba, pasėtas abejonės grūdas gali išjudinti ir tvirčiausią tikėjimą savo šalies praeitimi.
Propagandos mašina negailestingai permala ir skaudžiausius tautai įvykius – tokius, kaip Sausio 13-osios tragedija. ARCHYVO nuotr.
Istorijos iškraipymai – vienas iš informacinio karo ginklų, tačiau jo smogiamoji jėga itin stipri, nes taip bandoma sumenkinti tai, kuo tautos visada didžiavosi.
Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, profesorius istorikas Valdas Rakutis atkreipia dėmesį, jog propaganda per istorijos klastojimą pirmiausia nukreipta į tuos, kurie istorijos neišmano ir ja nesidomi. Deja, tokių žmonių Lietuvoje nėra taip jau mažai. Todėl ir tokios iš pirmo žvilgsnio net juokingos rusų „mokslininkų“ teorijos, kad Žalgirio mūšį laimėjo ne lietuvių, o rusų pulkai arba kad istoriškai Vilnius visada buvo ne Lietuvos, o Baltarusijos sostinė, neatrodo kaip nieko verti kliedesiai. Anot istoriko, net ir melas, nuolat skleidžiamas iš įvairių šaltinių, ilgainiui gali tapti tiesa.
„Istorijos propagandos tikslas nebūtinai yra kišti savo tiesą, o priversti žmones abejoti savo įsitikinimais, – sako V. Rakutis. – Ir jeigu tam nėra priešnuodžio, propaganda pasiekia savo tikslą. Matote, informacinis karas yra lyg voro nuodai vargšei musei, įstrigusiai voratinklyje. Iš pradžių voras ateina ir suleidžia nuodų, ir tik vėliau, kai tie nuodai suveikia, jis sugrįžta ir iščiulpia minkštą, nesipriešinantį musės kūną. Taip ir su informaciniu karu – jis paruošia žmones, nuteikia jų mąstymą.“
Vilnius – Baltarusijos sostinė
Istorijos iškraipymas, pagražinimas ar perkūrimas nėra šių dienų naujovė. Tačiau kai kurių Lietuvos kaimynių istorinės interpretacijos verčia sunerimti. Štai baltarusių mokyklose vaikams jau kone tris dešimtmečius kalama į galvas, kad kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas ir kiti Lietuvos valdovai yra tik baltarusių, o žemaičiai tebuvo pakraščio gyventojai, neturėję valstybingumui jokios reikšmingesnės įtakos. Viskam, ką Lietuvos valstybė dabar turi, pagrindus padėjo tik baltarusių tauta. Tad ir Vilnių pagrįstai gali vadinti savo senąja sostine. Šias kalbas dar labiau paaštrina skandalingai pagarsėję Rusijos veikėjai. Štai Rusijos dūmos vicepirmininkas Vladimiras Žirinovskis vienoje savo kalbų pabrėžė, kad Vilniaus kraštas yra Baltarusijos žemės, o Klaipėdos – rusų, krauju iškovotos iš vokiečių.
„Perkurdama istoriją, Baltarusija stengiasi iš jos išmesti lietuvius, kurie apskritai yra kažkoks neaiškus darinys, drįstantis kvestionuoti šią tiesą. Ir tai daroma ne iš nežinojimo ar noro turėti didingą istoriją, o tam, kad jeigu įvyktų koks nors konfliktas, baltarusių nereikėtų pernelyg kviesti ir raginti eiti ginti savo teisėtų interesų. Iškraipant istoriją stengiamasi savotiškai supjudyti dviejų tautų žmones. Turime būti atsargūs ir stebėti, ar tai nėra didesnio puolimo dalis, ar tam nėra ruošiama dirva, kaip kad buvo Ukrainos atveju“, – mano V. Rakutis.
Propagandos mašiną tempia ir lietuviai
Visgi didžiausią nerimą kelia Rusijos specialiosios tarnybos, kurių taikiniais yra tapę Lietuvai itin reikšmingi ir skaudūs įvykiai – partizaninis karas, Sausio 13-oji, Vilniaus krašto klausimas bei kiti mūsų istorijos puslapiai. Daugelis Rusijos žmonių neturi kitos informacijos, tik tą, kurią skleidžia Kremlius. Todėl net ir kai kurių skandalistų pasisakymai, neva Baltijos šalių nepriklausomybė paskelbta neteisėtai ar kad už Lietuvos laisvę kovoję partizanai tebuvo vietos fašistų parankiniai, priimami už gryną pinigą.
„Rusijoje žmonės šventai tiki, kad Lietuvą valdo amerikiečiai, ir galvoja, kad reikia ją gelbėti, – sako istorikas. – Daugelis jų net nedvejoję pritartų, kad visas tris Baltijos šalis reikia prijungti prie Rusijos. Todėl mes turime galvoti ne tik apie savo kariuomenės stiprinimą, bet ir kaip savo žmonėms įskiepyti imunitetą propagandai. O tai galime padaryti tik juos mokydami ir šviesdami.“
Kaip rodo pastarųjų metų realijos, propagandos mašiną rusų specialiosioms tarnyboms padeda varyti ir Lietuvoje gyvenantys piliečiai. Kasmet prieš Sausio 13-ąją per kelias Rusijos televizijas sukamas vis naujas reportažas apie tai, kad tą lemtingą Lietuvai naktį į beginklius žmones šaudė ne rusų kareiviai, o savi, patys lietuviai. Ir kiekvieną kartą pateikiama vis kitų tariamų įrodymų, neva buvo šaudoma lietuvių snaiperių iš medžioklinių šautuvų. Šioje propagandos mašinoje sukasi ir skandalingai pagarsėjęs Algirdas Paleckis, rusų žiniasklaidoje dažnai pristatomas kaip istorikas, politologas ar net kovotojas su nacizmu.
Dūris į jautriausią vietą
Pasak V. Rakučio, A. Paleckio „įrodymai“ – tik visa gerkle rėkiamos išgalvotos teorijos. Visa tai pateikiama su tokia jėga, įsitikinimu, jog kai ką ir priverčia suabejoti. Nors akivaizdu tik viena: vieninteliai lietuvių ginklai tą sausį galėjo būti metaliniai strypai ir užtaisai su padegamuoju skysčiu. Be to, kam būtų reikėję šaudyti į saviškius ar kitaip provokuoti, juk sovietų kariai ir taip daug nekaltų žmonių kraujo praliejo? Tąkart sovietų kariams šturmuojant Televizijos bokštą žuvo trylika žmonių ir per penki šimtai sužeistųjų atsidūrė gydymo įstaigose.
Pasakymas, kad į lietuvių nepriklausomybės kovotojus šaudė savi, taip pat simbolizuoja, kad kovoje už laisvę dar jokiu būdu negalima sudėti rankų.
„A. Paleckis tiesiog daro tai, kas liepiama Rusijos, – teigia V. Rakutis. – Juk iš kur pas lietuvius galėjo atsirasti ginklų ir kodėl nuo kulkų krito tik lietuviai? Jų propagandos taktika aiški – tai, ko nereikia, nuslėpti, užtušuoti, nutylėti, o tai, ką reikia pabrėžti, – būtinai iškelti ir akcentuoti. Viso to tikslas – suteršti vieną svarbiausių lietuvių pergalių, parodyti, kad lietuviai yra niekam tikę ir mus išgelbėti gali tik Rusija.“
Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, profesorius istorikas Valdas Rakutis teigė, kad istorijos iškraipymai kaip viena propagandinio karo krypčių žinoma jau seniai, bet į tai nereikėtų žiūrėti pro pirštus, nes ši propaganda ne tik pasėja abejonių, bet ir sumenkina tai, kuo visąlaik buvo didžiuojamasi.
Ne vienam turbūt kilo klausimas, o kokia nauda A. Paleckiui spjaudyti ant lietuviams kone šventų dalykų? Anot istoriko, rusų specialiosioms tarnyboms jis reikalingas kaip vietininkas, gebantis mobilizuoti ir sutelkti jiems palankius žmones, o mainais už tai A. Paleckis gauna paramą savo politinei veiklai. Juk nežinia, kaip gali pasisukti visi politiniai įvykiai.
Sumenkinti lietuvių laisvės kovas rusų propagandininkai stengiasi ne tik per A. Paleckio asmenį ir jo šalininkus, bet ir kurdami propagandines laidas bei filmus. Prieš porą metų Lietuvos radijo ir televizijos komisija trims mėnesiams buvo sustabdžiusi „Pervyj Baltijskij kanal“ transliacijas, kai ši vienoje iš savo laidų atvirai tyčiodamasi iš Lietuvos žmonių ir niekindama laisvės kovotojų atminimą bandė įrodyti, kad sovietų kariai prie Sausio 13-osios nusikaltimų nėra prisidėję. Laidoje buvo kalbinamas Vilniaus televizijos bokštą šturmavusios grupės „Alfa“ tuometis vadas Michailas Golovatovas ir kiti pašnekovai, kurie neigė buvus kariškių ataką. Deja, už šį itin įžūlų istorijos iškraipymą ir propagandą jo skleidėjai atsipirko tik piniginėmis baudomis ir transliacijų sustabdymu.
Melo kojos trumpos
Rusų specialiosios tarnybos savo propagandai naudoti pamėgo ir dar vieną istoriškai labai jautrų – Vilniaus krašto klausimą. Nors tai Lietuvos ir Lenkijos istorijos puslapis, jo vartyti nepaliauja būtent Rusija. Anot profesoriaus, ir tai nieko stebėtino, nes Rusija dar nuo Petro I laikų stengėsi kuo labiau supjudyti vieną su kitu savo artimiausius kaimynus.
„Tai labai senas principas – skaldyk ir valdyk. Todėl ir dabar Rusija ieško bet kokio įtrūkimo, plyšio, kad tik supjudytų, suskaldytų dvi artimiausias kaimynes – Lietuvą ir Lenkiją, o kas tai geriausiai gali padaryti, jei ne abiem jautrus Vilniaus krašto klausimas“, – teigė V. Rakutis.
Dirbtinai sukėlus įtampą visuomenėje, žvilgsnis nuo rusų įtakos krypsta kitur. Be to, šitaip siekiama ir savotiškai izoliuoti Lietuvą, mat lenkų tautinės mažumos nepasitenkinimas kenkia ir dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Kita vertus, Rusija tik naudojasi lietuvių ir lenkų nesutarimais ir tai daryti galės tol, kol jie nebus išspręsti.
Nors Rusijos propagandos buldozeris nepaliauja niokoti Lietuvos istorijos, profesorius V. Rakutis net neabejoja, kad didžioji dalis lietuvių geba atskirti grūdus nuo pelų. Lietuvių didžiausia stiprybė – jų jautrumas tiesai, tad atskleidus rusų propagandos uždangą susvyruoja tikėjimas visa Rusijos sistema.
„Melas turi silpnų vietų. Istorijos faktus sunku paneigti, tad su šia propaganda įmanoma kariauti net ir turint mažus išteklius“, – įsitikinęs V. Rakutis.
