Istorinei salei su vitražais – naujas vaidmuo

Panevėžio santuokų rūmai keičia veidą – čia, kur dešimtmečius skambėjo meilės priesaikos, netrukus pakils ir lėlių teatro uždanga.

Didžioji salė, menanti šimtus vestuvių ir puošta Kazio Morkūno vitražais, praranda savo senąją tapatybę: uždengiami vitražai ir stoglangiai, keičiamas dekoratyviniu tinku iš cemento ir duženų dengtų sienų dekoras, įrengiama scena ir amfiteatras.

Jau gruodį į Santuokų rūmus rinksis ne tik vestuvininkai, bet ir Lėlių vežimo teatro gerbėjai.

Senasis interjeras liks nuotraukose

Santuokų rūmuose kuriantis Panevėžio lėlių vežimo teatrui, pagrindinė salė, kurioje daugybę metų panevėžiečiai prisiekdavo meilę, iš esmės keičiasi.

Šioje salėje devintajame dešimtmetyje įrengti penki žymaus Lietuvos dailininko, vitražininko Kazio Morkūno kūriniai liks tik jaunavedžių nuotraukose.

Nors, Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus dizainerio Arvydo Narkevičiaus teigimu, visi languose esantys vitražai lieka savo vietose, jie bus matomi tik iš pastato išorės.

Pačioje salėje juos numatyta uždengti plokštėmis.

Kaip tik toje vietoje rengiama Lėlių vežimo teatro scena, o jai papildomas apšvietimas nereikalingas. Dar vienas šioje salėje kabėjęs K. Morkūno vitražas „Vytis“ jau nuimtas ir atiduotas saugoti Panevėžio kraštotyros muziejui, kol meno kūriniui bus rasta nauja vieta.

Uždengtas jis nepaliktas ne tik baiminantis, kad nebūtų pažeistas.

Kadangi šis vitražas įrengtas ne lange, paslėptas po plokštėmis liktų visiškai nematomas nei iš salės vidaus, nei iš pastato išorės.

Pasak A. Narkevičiaus, dar nėra nuspręsta, kurias miesto erdves jis papuoš.

Dizaineris svarsto, kad galbūt „Vytis“ vietą ras Panevėžio kultūros centre po jo rekonstrukcijos, o gal papuoš miesto Savivaldybės didžiąją salę, kai šioji bus suremontuota.

A. Narkevičiaus teigimu, Santuokų rūmų didžiąją salę užleidus Panevėžio lėlių vežimo teatrui, leidimas ją rekonstruoti nėra reikalingas – kapitalinės sienos nekeičiamos, o pastatas, nors ir išskirtinis, nėra kultūros paveldo objektas.

„Vyčiui“ ieškos naujos vietos

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas pasakoja, kad „Vyčio“ vitražo nebuvo įmanoma vientiso pernešti iš Santuokų rūmų.

Jį teko ardyti ir saugiai supakuoti.

„Žinodami, kiek mieste mažai Vyčių, tikimės, kad atsiras valstybinė įstaiga, kuri norės viešai vitražą eksponuoti“, – svarsto A. Astramskas.

Pačiame muziejuje, anot direktoriaus, nėra tokiam kūriniui tinkamų langų, mat vitražo skersmuo siekia apie 1,5 metro.

Santuokų rūmų pastatas statytas dar sovietmečiu, o „Vytis“ jame atsirado vėliau, jau Lietuvai tapus nepriklausoma.

„Pagrindinėje rūmų salėje anksčiau kabėjo sovietinis herbas, o Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jis pakeistas K. Morkūno „Vyčiu“, – pasakoja A. Astramskas.

Švies tamsiuoju metu

Panevėžio lėlių vežimo teatro, vienintelio tokio visoje Europoje, įkūrėjas, direktorius Antanas Markuckis sako, kad pritaikyti Santuokų rūmų patalpas teatrui nėra sudėtinga.

„Man netgi susidaro įspūdis, kad pastatas ir buvo projektas lėlių teatrui“, – džiaugiasi garsusis lėlininkas.

Pasak teatro įkūrėjo, didžiosios salės languose esantys keturi vitražai neliks paslėpti nuo panevėžiečių akių – nors iš vidaus uždengti, tačiau tamsiuoju paros metu apšviesti matysis iš lauko. Pasak A. Markuckio, taip jais grožėsis dar daugiau žmonių nei iki šiol.

O „Vytis“ įrengtas ne lange, bet kabojo ant sienos. Šį vitražą apšviesdavo už jo įrengta lempa, tad kūrinį matydavo tik esantieji salėje.

A. Markuckio teigimu, kadangi teatro scenoje vyks veiksmas, šiam vitražui toje vietoje kaboti būtų nesaugu.

Pavojinga siena

Santuokų rūmų didžiojoje salėje, kurioje vykdavo iškilmingos tuoktuvių ceremonijos, kuriantis teatrui, įrengiama scena, amfiteatras, uždengiami stoglangiai, kad per spektaklius būtų tamsu.

Po rekonstrukcijos kitaip atrodys ir sienos.

Jos padengtos dekoratyviniu tinku, kuris statant Santuokų rūmus buvo gamintas iš cemento ir maltų duženų. Tokios nėra saugios mažiesiems teatro žiūrovams.

„Perbraukus per sieną ranka, galima persipjauti pirštą“, – tvirtina A. Markuckis.

Šviestuvus išsaugos

Būsimoje teatro salėje vedžiojama elektros instaliacija. Atsiras ir naujų šviestuvų, tačiau planuojama išsaugoti dalį senųjų.

Pasak A. Markuckio, virš scenos stikliniai lubų šviestuvų vamzdeliai jau išmontuoti, tačiau likusius kone 3000 planuojama nuimti, išplauti ir vėl pakabinti. Išvalyti ir palikti numatyta ir sienų šviestuvus.

Iš senojo Lėlių vežimo teatro pastato bus atgabentos kėdės.

„Bus labai jauku, gražu, netikėta, labai lėliška, vaikiška. Įėjęs į tokį modernų pastatą, žiūrovas čia pateks į visai kitokį pasaulį“, – sako teatro vadovas.

Į spektaklius naujoje vietoje lėlininkai planuoja žiūrovus pakviesti jau gruodį.

„Prasidės repeticijos, spektakliai, renginiai – pastatas atgis antram gyvenimui“, – laukia A. Markuckis.

Jis neabejoja, kad su Civilinės metrikacijos skyriumi, veikiančiu po tuo pačiu stogu, susiderins darbo laiką, kad vieni kitiems netrukdytų.

Vizijoje – lėlių muziejus

A. Markuckis svarsto, kad mažėjant santuokų, tokio dydžio pastato Civilinės metrikacijos skyriui nebereikia.

Direktorius viliasi, jog gali būti, kad dabartiniai Santuokų rūmai ateityje priklausys vien Lėlių vežimo teatrui.

Į senąsias patalpas kitoje Respublikos gatvės pusėje lėlininkai nesugrįš.

Pastatas, kelis dešimtmečius buvęs jų namais, dabar yra avarinės būklės.

Jo pirmas ir antras aukštai priklauso Savivaldybei, o rūsiai turi net keturiolika savininkų.

Tačiau net ir išsprendus keblius nuosavybės klausimus, remonto kaina būtų labai didelė.

O ir pats pastatas, anot A. Markuckio, nebuvo pritaikytas teatro reikmėms. Daugelyje jo patalpų nėra langų – lėlininkai dirbdavo belangėse. Ir patalpos mažos, tad lėlės bei dekoracijos saugomos daugelyje miesto vietų.

„Po Santuokos rūmais esančiuose rūsiuose telpa mūsų teatro visos dekoracijos, dirbtuvės, sandėliai ir panašiai. Tik reikia truputį investuoti, nes dalis rūsio nebetonuota nuo pastatymo laikų“, – pasakoja A. Markuckis.

Garsusis lėlininkas svarsto, kad gavęs visą Santuokų rūmų pastatą, teatras tikrai žinotų, ką jame veikti.

Čia, svarsto pašnekovas, galėtų įsikurti ir lėlių muziejus, atsirastų galimybė įrengti antrą salę.

„Dabar per metus suvaidiname virš 300 spektaklių, juose apsilanko gausus būrys žiūrovų. Turėdami didesnę erdvę, galėtume pastatyti dar daugiau spektaklių. Turime labai daug svajonių ir labai daug vilčių dėl šio pastato. Duok Dieve, kad politiniai sprendimai būtų palankūs ir mums, ir miestui. Tuomet tikrai turėsime tokį kultūrinį objektą, kurį visi norės pamatyti“, – įsitikinęs A. Markuckis.

Statant rūmus teko gudrauti

Panevėžio santuokų rūmai suprojektuoti miesto statybos projektavimo instituto Panevėžio skyriuje 1984-aisiais, pastatyti per trejus metus (1985–1987), tačiau dėl klaidos pastato konstrukcijų apskaičiavime pradėti eksploatuoti tik 1989 metais.

Visi to meto pastatai turėjo būti derinami su centrine valdžia Maskvoje, kuri neleido projektuoti Santuokų rūmų, todėl pastatas buvo projektuojamas prisidengiant kitu pavadinimu – „Gerų paslaugų biuras“.

Dviejų aukštų, daugiau nei 1000 kv. m pastato pirmame aukšte įrengtas vestibiulis-fojė, administracinės, higienos patalpos.

Vestibiulio centre – paradiniai laiptai, virš jų įkomponuotas monumentalus Kazio Morkūno spalvotas vitražas „Jaunystė“.

Antrame aukšte įrengtos dvi apeigų salės.

Pagrindinėje, didžiojoje, salėje buvo įrengti dar penki K. Morkūno vitražai.

Nuo Santuokų rūmų pastatymo daugelis patalpų dar neremontuotos ir net kabinetai neperdažyti. Miesto Savivaldybė ketina sutvarkyti ne tik pastatą, bet ir šią Respublikos gatvės atkarpą nuo Vasario 16-osios gatvės iki „Stasys Museum“.

Svarstoma, kad šis ruožas galėtų tapti savotišku menų kvartalu ir laisvalaikio traukos vieta.