Šalies mokytojams ir mokiniams gerai pažįstamas iš išleistų vadovėlių ir kitų mokymo priemonių istorikas ir pedagogas Juozas Brazauskas kadaise ketino krimsti žurnalisto duoną. Nors likimo vingiai pakreipė jį kita linkme, tačiau jaučiasi įgyvendinęs svajonę.
Geriausia terapija – knygos
Sukūręs gražią šeimą, užauginęs vaikus, šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis istorikas Juozas Brazauskas nesigaili prabėgusių metų ir jaučiasi daug nuveikęs. Energingas ir idėjų kupinas vyras puoselėja daugybę planų, turi ką pasakyti: norėtų išleisti istorinę apybraižą
„Kančių keliais“, galvoja prisidėti prie gražesnės šalies ateities kūrimo.
Išleidęs ne vieną istorijos vadovėlį, pirmasis šalyje po Nepriklausomybės atkūrimo parengęs Lietuvos istorijos mokymo priemonę bei daug kitų leidinių, neseniai šalies istorija besidomintiems skaitytojams pateikęs 100 klausimų ir atsakymų apie Lietuvos istoriją knygelę, panevėžietis savo darbų nesureikšmina. Pašnekovas prisipažįsta: jei turi ką pasakyti ir gali ką nors duoti, tai ir daro.
Pastaroji jo knygelė parengta per tris dienas. Istorikas prisipažįsta, kad daug dirbti nereikėjo: į ją sudėjo viską, kas galvoje sukaupta per daugelį metų.
Tris dešimtmečius mokykloje dirbantis panevėžietis prisipažįsta, kad jį graužianti rutina pasimiršta užsiimant kita veikla. Geriausia terapija J.Brazauskui – gilintis į savo krašto istoriją, rašyti knygas.
„Jei dirbtum tik savo tiesioginį darbą, tai gali blogai baigtis. Rašydamas knygas atsipalaiduoju, pabėgu nuo rutinos“, – teigia pašnekovas.
Šeimos palaikymą jaučiantis vyras juokauja, kad geriau įnikti į knygas, nei prie sienų dėti tuščius butelius.
Lemtingas posūkis
Specialistas parengė daugiau kaip 30 istorinių pedagoginių leidinių. 1993-iaisiais jam suteikta istorijos mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. Prieš trylika metų Panevėžio miesto savivaldybė pedagogui suteikė nusipelniusio panevėžiečio vardą mokslo srityje už parengtus vadovėlius ir mokymo priemones.
Tačiau nežinia, kaip žymaus istoriko gyvenimas būtų pasisukęs, jei būtų bėgęs paskui svajonę, o ji buvo – tapti žurnalistu.
„Kai studijavau istoriją, trečiame kurse galvojau rinktis žurnalistiką, nes tai buvo mano didžioji svajonė. Mokykloje lietuvių kalbos mokytoja prognozavo, kad rinksiuosi arba gimtosios kalbos studijas, arba žurnalistiką. Tačiau tais laikais norint studijuoti žurnalistiką reikėjo turėti darbo stažą“, – „Sekundei“ pasakojo J.Brazauskas.
Jis prisipažįsta, kad knygų rašymas leido suderinti du pomėgius. Pedagogas tvirtina su istorija niekada nesiejęs savo ateities, nes iš mokyklos laikų apie tą dalyką turįs nekokius prisiminimus.
„Apie mokytojus negalima taip kalbėti, bet neturėjau gero istorijos mokytojo: jis nesudomino savo dėstomu dalyku“, – sako istorikas.
Knygų autorius neslepia, kad ir Vilniaus universitete gavo nedaug praktikos, kaip gerai dėstyti, buvo per mažai psichologijos, pedagogikos paskaitų.
Nauji planai
J.Brazauskas yra parengęs istorinę apybraižą „Kančių keliais“, ją viliasi išleisti kitąmet. Tai – Mažosios Lietuvos, dar vadinamos Prūsų Lietuva, žmonių kančios istorija, ji gyva iki šiol.
Mažoji Lietuva – tai vakarinių baltų žemės Nemuno žemupio ir Priegliaus upės baseinuose. Šios teritorijos dalis, esanti į rytus nuo Deimenos ir Alnos upių, jau buvo karaliaus Mindaugo valdomos Lietuvos valstybės dalis. Ilgai Mažąją Lietuvą valdė vokiečių įkurtos valstybės.
„Mažosios Lietuvos istorija atskleidžia karų baisumus, žmonių dvasios tvirtybę. Rašyti apie šią Mažosios Lietuvos kančią skatino ir žodžiai, kad svetimo skausmo nebūna, – teigia pašnekovas. – Knygoje atskleidžiama Lietuvos genocido istorija per vienos mergaitės gyvenimą nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.“
Istorikas pasakoja, kad tie berniukai ir mergaitės vadinami vilko vaikais. Jie liko be tėvų. Sovietų kariuomenė išniekino tą kraštą ir vaikai liko našlaičiai, jie ėjo į Lietuvą prašyti išmaldos ir duonos kąsnio.
„Tai – tarsi naujas ryšys su istorija. Žmonės dar nelinkę kalbėti ir diskutuoti ta tema“, – aiškina istorikas.
Emigracijos nesibaimina
Senoji istorija buvo tarsi tarnaitė, turėjusi pateisinti to meto partijos ideologiją. Todėl nenuostabu, kad skaitantiesiems ir lyginantiesiems ją su dabartine kartais gali pasirodyti, kad viskas pasikeitę.
„Dabar nusiima visas ideologinis fonas, lieka tik istorija. Aišku, dar sunku viską pasakyti, nes daug ką reikia patikrinti, permąstyti. Vis dar yra žmonių, kurie nedrįsta papasakoti, kaip iš tiesų buvo, arba įvykius pateikia kontroversiškai. Bijoma atsiverti, nes manoma, savo kalbomis galima pakenkti giminaičiams, artimiesiems“, – tikina pašnekovas.
Nors mūsų protėviai stengėsi, kūrė, kovojo dėl savo tautos, kalbos, daugelis to nebevertina, vis daugiau žmonių kelia sparnus ir laimės ieškoti vyksta į kitus kraštus. Tačiau istorikas mano, kad per daug dėl to jaudintis nevertėtų. J.Brazauskas įsitikinęs, kad sveikas tautos branduolys liks: išvažiuoja, pasak jo, tik tie, kurie negali savęs realizuoti čia.
„Labai daug kas išvažiuoja negeranoriškai nusiteikę. Ir šioje srityje, kaip ir visur, reikalingas apsivalymas. Tačiau istorija, kalba, knyga ir mokykla tikrai liks“, – mano J.Brazauskas.
Panevėžietis neslepia, kad ir jo sūnus Simonas buvo keletą kartų išvažiavęs į Angliją, tačiau grįžo, o dukra Laura net neplanuoja kur nors užsienyje apsistoti.
„Džiaugiuosi, kad sūnus kuria čia gyvenimą. Žemesnio žmogaus vaidmuo ten jo netenkino. Gal ten ir pinigas didesnis, bet tėvynės, santykių, bendraminčių, draugų ilgesys – stipresni“, – pažymi istorikas.
Pastebi pokyčius
J.Brazauskas teigia, kad pastebimas ryškus atotrūkis tarp kartų. Seneliai, buvę tremtiniai, pasak pašnekovo, tvirtina su vaikais negalintys susišnekėti.
„Jei jie nori anūkus nusivesti į kokį renginį, tai vaikai jiems to daryti neleidžia. Kartos nesupranta viena kitos – tarsi tarp artimųjų būtų pastatytas užtvaras“, – teigia pašnekovas.
Istorikas pažymi, kad net penktokai renkasi mokytis konkrečios užsienio kalbos, nes jau dabar žino, kad ateityje važiuos su tėvais gyventi į užsienį. Anot jo, kiekvienoje šeimoje vyksta drama, perkainojamos vertybės. Ir viskas – dėl pinigų.
J.Brazauskas džiaugiasi, kad sūnus, antrą kartą vykdamas į užsienį, į lagaminą įsidėjo ir jo neseniai išleistą knygą apie Lietuvos valdovus.
„Sūnus sakė: duosiu kitiems paskaityti apie Lietuvos istoriją, kad žinotų, kokia ji buvo, ir prisimintų. Jis tą knygą Anglijos lietuviams paliko“, – džiaugiasi pašnekovas.
Pervertinamos vertybės
J.Brazauskas nesistebi, kad kuo ryškesnis žmogus, kuo jis labiau išsiskiria iš minios, išreiškia save, tuo jis visuomenei reikšmingesnis ir svarbesnis.
„Prisimenu vaiką, kuris labai išsiskyrė iš klasės – jį nukirpdavo, nušukuodavo, nuglostydavo. Man pačiam dabar reikia mokyti vaikų vaikus. Tėvai stebisi, kodėl dabar istorija dėstoma kitaip“, – sako mokytojas.
J.Brazauskas pažymi, kad keičiantis visuomenei, prioritetams, kinta ir žmonių savimonė. Jis teigia, kad dabar nebereikia atsistojus prieš klasę pasakoti.
„Lieka tik kontroliniai, savarankiški darbai. Vaikai mažai skaito knygų, atsiranda bendravimo problema“, – lygina istorikas.
Dabar mokiniai, pasak jo, perskaitę ištraukas rašo analizes, nebereikia išstudijuoti visos knygos.
„Man gaila, kad vaikai dabar nebevertina lietuvių kalbos arba ją laiko vienu baisiausių dalykų“, – stebisi pašnekovas.
Negali stovėti šalia
2008 m. J.Brazauskas kandidatavo į miesto Tarybą. Tačiau dabar dvejoja, ar tas jo žingsnis buvo teisingas. Vyras prisipažįsta išgirdęs replikų, draugai stebėjosi, į ką jis ketinantis veltis. „Ne vienas yra sakęs, kad ten – durnių laivas, tačiau, matyt, buvo pribrendęs reikalas pabandyti. Stovėti šalia ir nieko nedaryti labai lengva.
Norisi žinoti, ar įmanoma kai kuriuos dalykus pataisyti mieste ar šalyje“, – atvirai kalba panevėžietis. Jis įsitikinęs, kad nepabandęs nesužinosi, ar įmanoma ką nors pakeisti.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
