Visais laikais smuklė buvo ta vieta, kur virte verda gyvenimas: čia linksminamasi, aptariamos politinės naujienos ir gyvenimo realijos, liejama širdgėla ir džiaugiamasi mažais gyvenimo stebuklais. Žeimelyje XIX a. menančios smuklės yra ne tik unikalus istorijos paminklas, bet ir savotiška stotelė tarp praeities ir ateities.
Žeimelis – vienas seniausių Lietuvos miestelių. Nors dabar jame gyvena kiek daugiau nei tūkstantis gyventojų, kažkada tai buvo vienas svarbiausių pasienio miestų, kur virte virė gyvenimas. U.Mikaliūno nuotr.
Pasididžiavimas – unikalios smuklės
Lietuvos pasienyje, vos keli kilometrai nuo Latvijos, įsikūręs Žeimelis – nedidelis miestelis, turintis tik kiek daugiau nei tūkstantį gyventojų. Tačiau jo istorija – itin turtinga, juk kažkada pro čia vedė pagrindinis prekybos kelias nuo Upytės į Rygą. Tai buvo Žiemgalos, istorinės srities dabartinės Latvijos ir Lietuvos teritorijoje dalis.
Kaip pasakojo Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ vedėjas Pranas Razgus, Žeimelis, vadintas Žeimiu, dar nuo XVI a. buvo vienas svarbiausių pasienio miestelių, mat čia veikė muitinė. O kur muitinė, ten ir didžiuliai žmonių srautai.
„Žeimelis buvo paskutinė stotelė pakeliui į Kuršą. Čia ėjo pagrindinis kelias į Rygą. Žeimelis išsiskyrė tuo, kad viename miestelyje puikiai sugyveno net kelių tautų atstovai: lietuviai, latviai, rusai ir žydai“, – pasakojimą pradėjo muziejininkas.
Ir dabar Žeimelis žavi savo architektūra: aplink pagrindinę gotikinio stiliaus miesto aikštę išsidėstę autentiškos architektūros raudonų plytų mūrinukai, šalia dvi bažnyčios: Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei Žeimelio evangelikų liuteronų. Vienos jų varpinę puošia didžiulis laikrodis – retas miestelis sau galėjo leisti tokią prabangą. Tačiau bene labiausiai žinomas Žeimelio pasididžiavimas – XVIII a. pab. – XIX a. pr. pastatytos Didžioji ir Mažoji smuklės. Sakoma, kad lankytis Žeimelyje ir neužsukti į smukles, tai tas pats, kas būti Romoje ir neaplankyti Vatikano.
„Šiose apylinkėse buvo itin daug smuklių. Vien pačiame Žeimelyje buvo trys didelės smuklės: Didžioji karčema, Mažoji karčema, arba kaip liaudyje ją vadino, arbatinė, ir Tilto karčema, tačiau iki mūsų dienų išliko tik pirmosios dvi“, – dėstė P. Razgus.
Smuklėse virė gyvenimas
Žeimelio smuklės buvo ne vien išgėrimų vieta, bet ir nakvynės namai, kur apsistodavo pro šalį vykstantys pirkliai, prekybininkai ir savo produkciją į turgų atvežę ūkininkai. Todėl smuklėse buvo sudaromi prekybos sandoriai, tvirtinami „magaryčiomis“, čia pat liudininkų akivaizdoje mokami suderėti pinigai.
„Žiemgalos“ muziejaus vadovas P. Razgus teigė, kad XIX a. menančios smuklės buvo ne tik pasilinksminimo vieta, čia buvo sudaromi svarbūs sandoriai, dalijamasi naujausioms žiniomis.
„Didžioji karčema buvo didžiulė, jos ilgis siekė net 47 metrus. Į smuklę buvo galima įeiti iš abiejų pusių: ir iš gatvės, ir iš kiemo. Prie sienos stovėjo prekystalis, kur buvo prekiaujama alumi ir užkandžiais, o viduryje menės stovėjo apie 10 metrų stalai ir tokio pat ilgio suolai, kampuose – staliukai ir kėdės. Smuklėje buvo ir du kambariai, skirti labiau pasiturintiesiems. Šie kambariai buvo itin tvarkingi, prižiūrėti, čia apsistojusiems ponams patarnaudavo pats smuklininkas ar jo dukterys“, – kalbėjo muziejininkas.
Smuklė veikė nuo penkių ryto iki dešimtos vakaro, o jei lankytojų būdavo, ir ilgiau. Net per naktį buvo linksminamasi, lošiama kortomis, kol galiausiai smuklės klientai numigdavo čia pat po stalais. Mažojoje smuklėje šiuo metu veikiančiame „Žiemgalos“ muziejuje galima pamatyti, iš kokių indų buvo pilstoma degtinė ar alus. Dabar kiek keistai atrodytų į trijų litrų talpos butelius supilstytas alus ar dešimties stuopų talpos degtinės butelis. Likę ir unikalūs stalo įrankiai: šakutės, šaukšteliai, žnyplės cukrui, specialūs šaukšteliai tortui.
„Ketvirtadieniais, turgaus dieną, Žeimelyje net tiršta būdavo nuo žmonių. Kadangi pro čia ėjo pagrindinis kelias į Rygą, į turgų žemės ūkio produkciją veždavo vietiniai ūkininkai, žydai, kurių čia buvo itin gausu, ją perpirkdavo ir gabendavo į Latviją, nes ten buvo geresnės kainos. O pailsėti ir atsigaivinti dažniausiai užsukdavo į smuklę“, – aiškina P. Razgus.
Į turgų vietiniai važiuodavo ne tik parduoti ar įsigyti reikiamų prekių ar maisto produktų, bet ir susižinoti svarbiausių naujienų. Laikraštis tais laikais buvo didžiulė prabanga, o radijo laidos pradėtos transliuoti tik 1926 m. Pirmasis Žeimelyje radijo imtuvą įsigijo evangelikų liuteronų pastorius, tad jo namuose vietiniai dažnai rinkdavosi klausytis žinių.
Pirmasis muziejus žiemgalių žemėje
Dešinėje Didžiosios karčemos pusėje buvo smulkių prekių parduotuvė, kita dalis pastato buvo nuomojama, o Mažoji karčema priklausė žydui Leizeriui Ilašiui. Čia buvo įrengta „arbatinė“:’ turtingieji arbatą gurkšnodavo antrame aukšte, o nepasiturintieji – pirmame. Vėliau ir Mažojoje karčemoje buvo įrengta smuklė.
Po Pirmojo pasaulinio karo Didžiojoje karčemoje buvo įrengtas garo malūnas, o pagrindinėje salėje – net scena, kur vyko lietuvių ir latvių rengiami literatūros vakarai. Čia buvo pastatyta ir M. Gustaičio pjesė „Genovaitė“.
Žeimelio smuklių kompleksas yra vienas didžiausių šio krašto istorijos paminklų.
„Apie 1931 m. abi karčemos buvo itin prastos būklės, o rytiniame aikštės gale buvusi Tilto karčema visai nugriuvo. Dar po kelių dešimtmečių abi smuklės buvo kritinės būklės, o Mažosios karčemos prakiuro stogas ir vakarinė dalis visai nugriuvo“, – pasakojo P. Razgus.
Idėja atkurti smuklių kompleksą kilo kraštotyrininkui Juozui Šliavui. Jo užmojuose buvo smuklėse įrengti muziejų, kuris ilgą laiką glaudėsi mokyklos patalpose. J. Šliavas vis kartojo, kad tikrą mokslinį darbą būtų galima dirbti turint tam pritaikytas patalpas. O mokykloje eksponatus, kurių buvo apie 4 tūkst., buvo galima tik sandėliuoti. Jo įkurtas muziejus buvo pirmasis tokio pobūdžio žiemgalių žemėje, tad pradėta rimtai svarstyti, kaip jį paversti rajoniniu. Vienintelė galimybė buvo atrasti jam tinkamas patalpas. Tačiau buvo ir tokių, kurie siūlė visai nugriauti bebaigiančius griūti smuklės pastatus ir čia statyti gyvenamuosius namus.
„Jam teko minti įvairių institucijų slenksčius, kol pagaliau buvo pripažinta, kad privalu autentiškas smukles išsaugoti ateities kartoms. Tiesa, pats J. Šliavas jau nesulaukė tos valandos, mat tragiškai žuvo gaisre“, – kalbėjo muziejininkas.
Didžioji karčema buvo restauruota 1985 m., čia duris atvėrė valgykla–kavinė, ir dabar dar veikia parduotuvė. Didžioji karčema išsiskiria ir puošnumu: jos fasadą puošia keturios apvalios ir dvi keturkampės arkos. O Mažoji karčema baigta restauruoti tik 1993 m. Jos atstatymo darbai dėl lėšų trūkumo užsitęsė net penkiolika metų, o ir medžiagos nebuvo itin kokybiškos. Tais pačiais metais Mažojoje karčemoje, kaip ir siekė J. Šliavas, buvo įkurtas muziejus, kuriame sukaupta gana gausi Šiaurės Lietuvos, Žiemgalos krašto istorija.
Talentingų žmonių kraštas
P. Razgaus teigimu, Žeimelis garsus ne tik savo istorija, bet ir čia gyvenusiomis asmenybėmis. Žeimelio liuteronų bažnyčioje buvo pakrikštytas vienas garsiausių Rusijos imperijos karvedžių Michailas Barklajus de Tolis. Nors jis gyveno Pamūšyje, bet tėvai jį atvežė į vienintelę šitame krašte liuteronų bažnyčią. Miestelio vardą garsina ir visai netoliese, Gedučių dvare, gyvenęs pirmasis Lietuvos fizikas ir chemikas, sukūręs elektrolizės teoriją Teodoras Grothusas. Jo pasiekimų sąraše – per pusšimtis įvairiausių atradimų.
„Muziejuje saugome 1783 m. rankraštį, kuriame – net 22 dvarininkų parašai ir antspaudai, tarp jų ir T. Grothuso tėvo Dietricho, kad šie pasižada per metus skirti tam tikrą sumą pinigų bažnyčiai. O vėliau bažnyčia už šias lėšas siųsdavo gabesnius jaunuolius mokytis į aukštąsias mokyklas. Pavyzdžiui, Adamas Kėteris buvo išsiųstas į Maskvos Lomonosovo universitetą ir baigęs jį grįžo į Žeimelį. Žmonių, baigusių tokį universitetą, per visą Lietuvą buvo vienetai, jaunuolis galėjo dirbti bet kur, tačiau kelis dešimtmečius dirbo čia gydytoju“, – pasakojo P. Razgus.
Žeimelyje gyveno ir dirbo latvių rašytojas, folkloristas kunigas Gothardas Frydrichas Stenderis. Gyvendamas Žeimelyje jis vokiečių kalba sukūrė pirmąją latvių kalbos gramatiką, kuri ilgai buvo latvių kalbos pažinimo pagrindu. Žeimelyje taip pat augo ir gyveno kompozitorius Julius Juzeliūnas, profesorius matematikas Bronius Grigelionis, žinomas grafikas Vytautas Kalinauskas, aktorius Gediminas Pranskūnas, krepšininkė Vitalija Tuomaitė ir kiti.
„Čia gera žemė, ūkininkai gyveno pasiturinčiai, tad galėjo savo vaikus leisti į mokslus“, – aiškino P. Razgus.
Istorijos liudytojai
Užsukus į Žeimelį privalu pasivaikščioti ir po miestelio aikštę, kur kažkada veikė didžiausias visame krašte turgus, šalia raudonų plytų mūrinukuose gyveno įvairūs prekeiviai ir paslaugų teikėjai. Miestelyje stovi Šv. Petro ir Povilo katalikų bažnyčia. Ją 1826 m. Žeimelio ir Glėbavo Geručių dvaro savininkas latvis liuteronas Peteris Petrauskas pastatė kaip dovaną savo žmonai katalikei. Tai buvo akmenų mūro bažnyčia, turinti klasicizmo bruožų. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvežti du varpai. Bažnyčia rekonstruota 1928 m. Beje, trumpą laiką čia dirbo ir kunigas poetas Ričardas Mikutavičius.
Muziejuje sukaupta unikali Žiemgalos krašto istorijos eksponatų kolekcija nuo autentiškų smuklės daiktų iki buities rakandų ir vertingų rašytinių šaltinių.
Taip pat unikali ir Evangelikų liuteronų bažnyčia, kurią dar 1540 m. pastatė Kasparas fon Tyzenhausenas. Bažnyčia buvo medinė, viena seniausių liuteronų bažnyčių tiek Latvijoje, tiek ir Lietuvoje. 1653 m. bažnyčia buvo perstatyta į mūrinę, dabartinė bažnyčia pradėta statyti 1786 m.
„Nors latvių bendruomenės Žeimelyje beliko saujelė, liuteronų bažnyčioje vis dar vyksta pamaldos latvių kalba. O ne taip seniai veikė ir latvių pradžios mokykla, kur mokėsi apie 70–80 vaikų“, – pasakojo muziejininkas.
Beje, 1921 m., nustatant sieną su Latvija, Žeimelis buvo tapęs ginčų objektu. Kadangi Latvija Lietuvai paliko Palangą ir Šventąją, jie reikalavo kompensacijos, tad devyni lietuviški kaimai nuo sienos su Latvija atiteko Latvijai.
„Žeimelio likimą nulėmė žydai, mat čia gyvenusių lietuvių ir latvių balsai pasiskirstė vienodai. Žydai pareiškė norą būti Lietuvos sudėtyje, nežinau, gal matė geresnes perspektyvas. Beje, įdomu ir tai, kad norą būti su lietuviais pareiškė ir latvių pastorius Julius Ekertas“, – sakė P. Razgus.
Užsukus į Žeimelį, tiesiog būtina aplankyti ir vos keli kilometrai nuo miestelio esančią mokslininko T. Grothuso gimtinę, pačiame pasienyje esantį Glebavos dvarą, pastatytą iš lauko riedulių ir raudonų plytų.
„Kažkada tai buvę itin gražūs dvarai, bet dabar laikas ir vandalai baigia sunaikinti visą grožį“, – apgailestavo P. Razgus.
Lina DRANSEIKAITĖ
