Menininkę Guodą, jos vyrą baikerį Gintarą ir tris jų vaikus aplinkiniai vadina „5G šeima“. Ir iš tiesų tai tvirta, aktyvi ir itin spalvinga komanda, kuriai šeima – didžiausia gyvenimo vertybė.
Idealių šeimų nebūna – pasakytų kiekvienas psichologas ar šeiminio gyvenimo ragavęs bet kuris žmogus. Tačiau panevėžiečių 35-erių Guodos ir 38-erių Gintaro Žilių santuoka atrodo nepriekaištinga.
Prieš šešiolika metų draugų ratelyje susipažinusi pora po dvejų metų susituokė ir dabar augina tris savo atžalas: dvylikametį Gvidą, aštuonmetį Gytį ir antrus metus skaičiuojančią Gają.
Šio penketuko pomėgiai, svajonės, charakteriai skirtingi, bet kartu jie kaip vienas stiprus kumštis.
„Abu su vyru esame kilę iš Panevėžio, čia augome, mokėmės. Susipažinome per draugus ir toliau jau gyvenimas rutuliojosi kaip mažos mergaitės svajonė: vestuvės, šeima, darbai, vaikai. Draugai mus laiko idealia pora. Bet turiu patikinti, kad tokių nebūna. Ir pas mus nutinka visko, išgyvename krizes. Laimė, lėkštės dar neskraidė ir apie skyrybas negalvojome. Apskritai, kai tiek daug šeimų skiriasi, mušasi, mes dar labiau puoselėjame santuoką. Išsiskirti yra lengviausia“, – „Sekundei“ tvirtino G. Žilienė.
Tačiau prisipažįsta, kad su vyru yra tikros priešingybės.
Skirtingos asmenybės
Guoda – meniškos sielos moteris. Šiaulių universitete ji baigė dizaino ir dailės pedagogikos studijas. Šiuo metu menininkė daugiausia dirba individualiai: kuria interjerus, projektuoja baldus, maketuoja reklamas, knygas, fotoalbumus.
Į susitikimą su žurnalistais moteris atsinešė spalvingą pačios išleistą šeimos nuotraukų knygą. Ji puikiai atspindi šių žmonių meilę vienas kitam ir džiugias drauge praleistas akimirkas.
Tačiau prisistatydama klientams menininkė labiausiai didžiuojasi savo kurtais interjerais. Vienas garsiausių jos darbų – Biržų rajone įsikūrusi Sodeliškių dvaro sodyba.
Prieš keletą metų panevėžietė dalyvavo dideliame vaikų projekte prieš patyčias. Kartu su Lietuvos žinomais žmonėmis ji per dailę bandė išginti iš mokyklų vieną šiuolaikinių blogybių.
„Man artima viskas, kas susiję su menu, kūryba. Esu visiška svajoklė ir dažnai prisigalvoju netikėčiausių idėjų. Bet vyras padeda pajusti žemę po kojomis – jis mūsų šeimoje analitikas, racionalus žmogus, moka teisingai patarti, paskaičiuoti ir įvertinti“, – sakė pašnekovė.
G. Žilys jau daug metų sukasi informacinių technologijų srityje. Anksčiau dirbo programuotoju, dabar eina projektų vadovo pareigas, diegia ERP sistemą įvairiose gamybinėse Lietuvos įmonėse. Jam dažnai tenka išvykti į komandiruotes.
Žmonos įtaka Gintaro gyvenime juntama ir pažvelgus į paties rimtuolio išvaizdą. Vyras augina vešlią barzdą, raito ūsus ir visa galva neria į žmonos sugalvotus nuotykius. Poros draugų jau nebestebina šios šeimos originalios vestuvių metinių šventės ar kiti sumanymai.
„Kai buvo mūsų vedybų dešimtmečio jubiliejus, nusprendėme jį atšvęsti ypatingai. Kaip žinoma, tokios vestuvės vadinamos alavinėmis arba rožinėmis. Taigi surengiau rožinę baikerišką šventę. Padarėme specialius kvietimus. Susirinko apie 50 žmonių. Įžadus davėme Karsakiškio bažnyčioje ir šventėme tris dienas. Visi svečiai dėvėjo rožinius drabužius. Iš pradžių mūsų tėvai juokėsi, kad sugalvojome tikrą nesąmonę. Bet dabar visiems pasakoja, kaip buvo smagu – šventė praėjo nuostabiai ir draugai mūsų prašo santuokos įžadus atnaujinti kas penkerius metus“, – smagiai prisiminė Guoda.
Rimtuolis baikeris
G. Žiliui pasiutimo suteikia ne tik itin drąsi ir veikli žmona, bet ir ekstremalūs jo paties pomėgiai. Jau daugiau nei dešimtmetį vyras yra Panevėžio baikerių klubo „Iron X“ narys bei aktyvus jo renginių organizatorius.
„Gintaras atsakingas už savo klubo renginių pramoginę dalį ir kartais pats imasi vesti tokias šventes. Kai jis nusprendė imtis šios veiklos, negalėjau tuo patikėti. Tai aš mėgstu vadovauti, organizuoti. O jis, toks ramus žmogus, rodos, negalėtų nieko panašaus daryti viešumoje. Bet užlipo ant scenos ir jam pavyko“, – prisiminė Guoda.
Motociklas Gintarui, pasak žmonos, didžiausia laisvalaikio aistra. Jei G. Žilys nevažiuoja, tai nuolat tobulina savo techniką. Meniškesniais klausimais dėl to pasitaria ir su savo sutuoktine.
„Jis važinėja „čioperiu“. Iš šio kelioninio motociklo dabar jau nieko tikro nebelikę – visas perdarytas, perkonstruotas, pagražintas. Šiam pomėgiui neabejinga ir aš pati – bandžiau išsilaikyti motociklininko teises, bet sužinojau apie savo nėštumą ir neberizikavau vaiko sveikata“, – prisipažino G. Žilienė.
Kartu su sutuoktiniu ji neseniai pirmą kartą dalyvavo motociklų orientavimosi varžybose ir gana sėkmingai pasiekė finišą. Žmonai teko šturmano pareigos.
Be dviejų ratų žemėje, jos vyrui kažkada labai patiko ir sparnai danguje. Vienu metu jis aktyviai skraidė parasparniu, bet šeima ekstremalą privertė pasirinkti. Pasak Guodos, dėl sutuoktinio pomėgių jis tapo retas svečias namuose.
Įkvėpė vaikai
G. Žilienė puikiai sugeba suderinti didelę šeimą ir darbą.
„Neseniai iš Vaikų visapusiško lavinimo centro man paskambino viena mama. Ji taip pat laukėsi trečio vaiko ir klausė manęs, kaip aš spėju viską: ir vaikus auginti, ir dirbti, ir kurti. Esu tikra – kai nori, viskas pavyksta. Nespėja tik tie, kas nesistengia“, – teigė pašnekovė.
Guoda prisipažino, kad kol nebuvo ištekėjusi, galvojo apie tik apie du vaikus. Bet ir trys vaikai šiai moteriai – ne vargas. Kaip ji pati juokiasi, kiekviena atžala į jos kūrybinį gyvenimą atnešė netgi naują įkvėpimą.
Gimus pirmajam kūdikiui jauna mama gimtajame mieste atidarė dekoravimo studiją vaikams ir suaugusiesiems. Čia mokė lankytojus įvairių amatų, meno pradmenų.
„Dar ir dabar galima pamatyti nenuimtą iškabą mieste „Guodos menų namai“. Jie nebeveikia – tikriausiai per anksti pasiūliau tokią idėją panevėžiečiams. Visuomenė prieš dešimt metų panašiems projektams dar nebuvo pasirengusi. Dabar, manau, viskas būtų kitaip – žmonės užaugo ir menui. Bet atgaivinti studijos neketinu, esu tikra, kad nuvažiavusio traukinio vytis neverta. Buvo svajonė, pabandžiau, neišėjo ir judu toliau“, – kalbėjo menininkė.
Į pasaulį pasibeldus antrajam sūnui Guoda pradėjo dirbti su meniškais vaikais, rengė įvairius projektus.
Dabar ji dėsto dailės pamokėles Panevėžio vaikų visapusiško lavinimo centre. O čia įgytas žinias moteris sėkmingai pritaikė trečiajai savo atžalai. Dvejų metukų šią vasarą sulauksianti Gaja jau moka skaičiuoti, piešia ne prasčiau nei pirmokas, o jos mąstymas prilygsta net ir ketverių metų vaikui.
„Mažylė tvirtai laiko pieštuką, itin kruopščiai spalvina, moka skaičiuoti. Dirbu su ja labai atsakingai – dedu daug pastangų. Teigiama, kad kiek vaikui skirsi iki septynerių metų, toks jis ir bus. Gaila, kad tiek nepavyko duoti vyresniesiems, bet ta patirtis ir supratimas, ko gero, ateina per tam tikrą laiką“, – apie vaikų ugdymą prakalbo pašnekovė.
G. Žilienės įsitikinimu, rūpestingi tėvai iš tiesų turėtų daugiau dėmesio skirti savo vaikų ugdymui. Ir to išmokti esą neužtenka vadovaujantis vien savo nuojauta. Moteris itin rekomenduoja įvairius šiuolaikinius mažųjų tobulinimo metodus.
Vienas iš jų – septynių intelektų lavinimo programa. Dėl šios programos, pasak G. Žilienės, jos dukra vystosi daug sparčiau ir atsiskleidžia jos vidiniai talentai. Mažoji Gaja, pasak mamos, auga tokia pat menininkė, kaip ir ji.
Neabejingas menui ir antrasis Žilių sūnus Gytis. Nuo ketverių metų jis groja būgnais ir muzikos mokytojai aštuonmečiui prognozuoja puikias perspektyvas.
„Nuo gimimo šis vaikas buvo aktyvus, smalsus. Delniukais skambino visur, kur tik papuldavo. O ketverių nuėjo į būgno pamokas. Dabar jau dalyvauja ir koncertuose. Gytis apskritai kitoks – džiaugiuosi tuo, nes ir aš labai skyriausi nuo bendraamžių. Jis užsiaugino ilgus plaukus ir vaikai dėl to kartais pasišaipo. Nors sūnus mokykloje ir patiria patyčias, jis dėl to nesigėdija“, – pasakojo Guoda.
Dėl išskirtinės išvaizdos mama savo sūnų užregistravo ir į modelių agentūrą.
Į tėvą panašesnis vyriausias Žilių vaikas Gvidas. Guodos teigimu, jis mėgsta fiziką, domisi elektronika, dažnai užsuka į tėčio garažą.
Emigracija nevilioja
Vaikų ugdymu, pasak G. Žilienės, domisi ir tėvas. Nors jis daugiau mėgsta bendras pramogas su atžalomis, o pastabas dažniau dalija žmonai.
„Mėgstame pakeliauti. Praėjusią savaitę grįžome iš Portugalijos. Į šią šalį vykome visi penki. Tačiau daug rūpesčių nebuvo, tik vaikams trūko interneto. Nuo šio amžiaus vaikų ligos savo atžalų negaliu atginti ir aš“, – juokėsi mama.
O keliauja ši šeima kiekvienais metais. Panevėžiečiai mielai prisimena kelionę į Turkiją, Graikiją, Norvegiją, Maroką. Šeima per agentūras nusiperka tik skrydžių bilietus ir nakvynes, o ekskursijomis pasirūpina savarankiškai.
Tačiau ilgai užsibūti užsienyje Guodai ir Gintarui nepatinka. Sava žemės ir savas sodas porai kvepia labiau nei pats gražiausias kurortas.
Sutuoktiniai visiškai nesupranta emigrantų ir tvirtai žino, kad gyventi nori tik Lietuvoje. Jie įsitikinę, kad ir čia galima susikurti geras sąlygas.
„Koks gyvenimas, kai vyras dirba naktį, žmona – dieną. Šeima nuomojasi butą ir vienas kito beveik nemato. Manau, kad gerai gyventi galima ir Lietuvoje, tik reikia norėti ir stengtis. Tarp mano artimiausių giminaičių nėra nė vieno emigranto – visi esame savo krašto patriotai“, – teigė Guoda.
Ji pati turi dar daug kūrybinių planų gimtajame Panevėžyje. O G. Žilienės vyras, nors ir yra priverstas dėl darbo išvažiuoti į kitus miestus ilgesniam laikui, visada palaiko savo žmoną ir grįžęs namo skiria dėmesį namiškiams.
„Mes su vyru, skirtingai nei dauguma lietuvių, visada sakome, kad gyventi gera“, – pabrėžė G. Žilienė.
