Išradėjai dažnai mėgaujasi šlove ir turtais, tačiau kai kuriems jų išradimai tapo didžiausiais priešais.
Išradėjai dažnai mėgaujasi šlove ir turtais, tačiau kai kuriems jų išradimai tapo didžiausiais priešais.Kai kurie atradimai ir išradimai jų kūrėjams kainuoja ne tik laiką, bet ir gyvybę. Deja, pažangos siekimas dažnai yra pavojingas, o kartais ir tragiškas – genialumo ir naujovių kaina didelė, o pasekmės nenuspėjamos.
Mokslo istorijoje gausu pavyzdžių apie herojus, kurie rizikavo dėl tyrimų ir žmonijos naudos.
Jie pakeitė pasaulį, bet dėl to paaukojo gyvybes.
„Titano“ tragedija
Vėliausiai nutikusi istorija tragiškame sąraše žymi 2023 metų vasarą, kai per sprogimą kartu su dar keturiais žmonėmis žuvo amerikiečių verslininkas, povandeninio laivo „Titan“, kuris leidosi į nuskendusio „Titaniko“ paieškos ekspediciją Atlante, kūrėjas.
2023 m. birželio 18-ąją povandeninis laivas „Titanas“, priklausęs „OceanGate“ bendrovei, dingo tarptautiniuose vandenyse Šiaurės Atlanto vandenyne prie Niufaundlendo krantų.
Desperatiškos „Titano“ paieškos prasidėjo, kai per ekspediciją prie „Titaniko“ nuolaužų jis pradingo ir prarado ryšį.
Antrąją paieškų dieną pasirodė pranešimai, kad giliai po vandeniu kas 30 minučių fiksuojami keisti dūžių garsai, kurie per paieškas palaikė šeimų ir gelbėtojų viltis.
Garsai patraukė ir ekspertų dėmesį – manyta, kad tai galėjo būti laive įstrigusių vyrų SOS signalai.
Tuomet gelbėtojai skubiai padidino pajėgas surasti dingusį povandeninį laivą, kol jame dar nepasibaigusios deguonies atsargos.
Laive buvo penki keleiviai: 58-erių Hamišas Hardingas, 48-erių Šahzadas Davudas bei jo 19-metis sūnus Suleimanas Davudas, Prancūzijos karinių jūrų pajėgų povandeninių laivų kapitonas, jūros gelmių tyrinėtojas, „Titaniko“ ekspertas Polis Anri Naržolė ir „OceanGate“ generalinis direktorius, „Titan“ kūrėjas Stoktonas Rušas.
Visgi viltys, kurių suteikė šis paslaptingas stuksenimas, greitai žlugo. Po kelių dienų paieškos grupės povandeninis laivas pasiekė Atlanto dugną, rado „Titano“ nuolaužas ir, kaip manoma, žmonių palaikus. Jie buvo už mažiau nei 500 metrų nuo „Titaniko“ priekinės dalies.
Povandeninis laivas „Titanas“ sprogo neatlaikęs milžiniško vandens slėgio, visi laive buvę žmonės žuvo per kelias akimirkas.
„OceanGate“ įkūrėjas S. Rušas suprojektavo ir pilotavo savo povandeninį laivą, siekdamas atverti tyrinėjimo vandenyno dugne galimybes.
Žuvusiam S. Rušui buvo 61 metai.
Jis buvo vedęs lakūnę Vendę Veil. Jiedu susilaukė dviejų vaikų. V. Veil yra JAV kongresmeno Izidoriaus Strauso ir jo žmonos Idos Blun Straus proproproanūkė. Jie abu žuvo nuskendusiame „Titanike“.
Kartu su „Titaniku“
Jeigu jau prakalbome apie „Titaną“, kuris sprogo leisdamasis į vandenyno gelmes apžiūrėti pasmerktojo „Titaniko“, derėtų paminėti ir didingojo laivo kūrėjo tragišką likimą.
Tomas Endriusas buvo vyriausiasis legendinio „Titaniko“ – vieno didžiausių ir prabangiausių to meto keleivinių lainerių – projektuotojas ir architektas. Išradėjas paskyrė savo gyvenimą laivui, kuris anuomet buvo laikomas nenuskandinamu.
Tačiau 1912 metų balandžio 14 dieną „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu ir pradėjo skęsti. T. Endriusas labai greitai įvertino žalą ir pranešė kapitonui, kad laivas nuskęs per valandą.
Tomas padėjo keleiviams evakuotis. Mėtė į vandenį gultus ir kitus daiktus, kurie padėtų žmonėms išsilaikyti, kol atplauks pagalba. Jo pagrindinis rūpestis buvo visų, išskyrus savo paties, saugumas.
T. Endriusas atsisakė išlipti iš laivo ir liko su savuoju „Titaniku“ iki galo.
Paskutinį kartą „Titaniko“ kūrėjas matytas žiūrintis į paveikslą pirmos klasės rūkomajame. Ši dramatiška scena atkartota ir filme „Titanikas“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Leonardas Dikaprijus ir Keitė Vinslet.
Dėl gelbėjimosi valčių trūkumo per „Titaniko“ katastrofą žuvo daugiau nei 1500 žmonių. T. Endriuso kūnas Atlanto vandenyne taip ir nebuvo rastas.
Dar projektuodamas „Titaniką“ T. Endriusas įrodinėjo, kad laive turi būti gerokai daugiau gelbėjimosi valčių ir kitų saugos priemonių, tačiau laivybos bendrovės prezidentas pareiškė, kad jų yra daugiau, nei teisiškai reikalaujama. Papildomos gelbėjimosi valtys esą būtų užgriozdinusios vaizdingą atvirą viršutinio denio erdvę, kur pirmos klasės keleiviai norėtų pasivaikščioti.
Pražūtingas kostiumas
Atlikdami tyrimus tragiškai žuvo daug iškilių mokslininkų ir išradėjų. Vienas tokių – Austrijoje gimęs prancūzas Franzas Karlas Reicheltas.
Siuvėjas ir išradėjas Reicheltas gimė 1878 m. ir gyveno Prancūzijoje. Visą gyvenimą jį žavėjo svajonė apie skrydžio laisvę.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, aviacijai tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius, Reicheltas pabandė sukurti naujovišką parašiuto kostiumą, kuris leistų pilotams saugiai nusileisti ant žemės ištikus nelaimei.
Nusprendęs įrodyti savo išradimo – nešiojamo parašiutinio kostiumo, pagaminto iš audinio ir standžių medžiagų, kurias galima naudoti ore – privalumus, Reicheltas, po kelių sėkmingų eksperimentų su manekenais, jį išbandė pats.
Deja, 1912 m. vasario 4-ąją eksperimentas genialiam siuvėjui tapo lemtingas. Užkopęs į pirmąjį Eifelio bokšto aukštą, Reicheltas su savuoju parašiuto apsiaustu nukrito iš 57 metrų aukščio: tinkamai neišsiskleidė parašiuto dalis.
Žuvusiam Reicheltui buvo vos 33-eji. Nors jo bandymas baigėsi tragiškas, bet prisidėjo prie tolesnių skrydžių saugos tyrimų.
Pirmoji auka
Žanas Fransua Pilatras de Rozjė – prancūzų fizikas, chemikas, vienas iš aviacijos pradininkų.
Mokslininkas sukūrė hibridinį oro balioną, kuriame sujungtas karštas oras ir vandenilis. Tokiu balionu išradėjas ketino perskristi Lamanšo sąsiaurį.
Deja, numatytą dieną, 1785 m. birželio 15 d., balione užsidegė vandenilis. Hibridinis balionas tėškėsi į žemė ir sudužo, kartu nusinešdamas ir jo kūrėjo gyvybę.
Šis tragiškas incidentas – pirmoji užfiksuota žūtis aviacijos istorijoje.
Rozjė žuvo, kai jam tebuvo 31 metai.
Pražudė radiacija
Lenkų kilmės eksperimentininkė Marija Kiuri yra viena garsiausių moterų mokslininkių istorijoje. Kartu su savo vyru Pjeru Kiuri ji atrado polonį ir radį – elementus, kurie sukėlė revoliuciją moksle.
Tiesa, niekas tada dar nežinojo apie radiacijos pavojų. Marija ir Pjeras daugybę valandų praleido tyrinėdami radioaktyviąsias medžiagas be jokių apsauginių priemonių.
Laikui bėgant dėl nuolatinio radiacijos poveikio Marijos sveikata pablogėjo: ji susirgo leukemija ir kitomis su spinduliuote susijusiomis ligomis. Manoma, jas sukėlė daugelis metų darbo su radioaktyviaisiais elementais. M. Kiuri mirė 1934 m.
Nepaisant jos tragiškos mirties, mokslininkės atradimai radioaktyvumo srityje buvo neįkainojamas
mokslo ir medicinos indėlis, įskaitant ir vėžio gydymą.
Chemijos virtuozas
XVIII amžiuje švedų chemikas Karlas Šelė atrado keletą svarbių cheminių elementų – deguonį, barį, chlorą ir manganą.
Tačiau jo gyvenimą nutraukė pavojingi eksperimentai su toksiškomis medžiagomis, tokiomis kaip arsenas ir cianido rūgštis. Tais laikais nebuvo griežtų saugos protokolų ir chemikai dažnai paragaudavo medžiagų arba įkvėpdavo jų garų.
Manoma, kad Šelė mirė apsinuodijęs nuodingomis medžiagomis, su kuriomis dirbo. Nepaisant tragiško likimo, jo indėlis į chemiją yra neįkainojamas, o daugelis jo atradimų sudarė šiuolaikinių cheminių procesų pagrindą.
Likimo ironija
Aleksandras Bogdanovas buvo žymus XX amžiaus pradžios rusų mokslininkas, filosofas ir kraujo perpylimo tyrimų pradininkas. Jis šventai tikėjo, kad kraujo perpylimas gali atjauninti organizmą ir pagerinti sveikatą.
Revoliucionierius pradėjo eksperimentuoti su savimi ir savo kolegomis, tikėdamasis pasiekti amžiną jaunystę ar bent jau šiek tiek atjaunėti.
Tačiau viena tokių procedūrų jam buvo mirtina.
1928 metais mokslininkas susileido maliarija ir tuberkulioze užkrėsto kraujo ir mirė. Jo eksperimentiniai kraujo perpylimo tyrimai galiausiai turėjo įtakos šios medicinos srities raidai, nors taikyti metodai tuo metu ir nebuvo saugūs.
Karo legenda
Horacijus Losonas Hanlis buvo inžinierius, sukūręs ankstyvąjį rankomis varomą povandeninį laivą.
Reaguodama į Sąjungos blokadą pietiniuose uostuose, JAV Konfederacijos vyriausybė pasiūlė iki 50 000 dolerių premiją visiems, kurie nuskandins Sąjungos karo laivą.
Tuo metu H. L. Hanlis kartu su inžinieriais Džeimsu R. Maklintoku ir Baksteriu Vatsonu jau statė povandeninį laivą „Pioneer“. Visgi šis povandeninis laivas turėjo būti nugriautas per bandymus, siekiant užkirsti kelią patekti į priešo rankas, kai Naujasis Orleanas atiteko Sąjungos pajėgoms.
Antrasis Hanlio kurtas povandeninis laivas taip pat nebuvo sėkmingas – jis nuskendo. Laimė, aukų tuomet išvengta, nes įgulai pavyko iš skęstančio laivo pasprukti.
Vėliau atkaklusis Hanlis ėmėsi konstruoti trečiąjį laivą.
1863 metų spalio 15 dieną vyras per įprastas pratybas nusprendė pats plaukti savo išradimu, tačiau povandeninis laivas nuskendo – su juo kartu ir visa įgula. Vėliau laive rasti ir jo kūrėjo palaikai.
Laivas buvo iškeltas į paviršių ir per revoliucinį karą sėkmingai panaudotas paskandinant priešo povandeninį laivą, tačiau po to vėl paniro į gelmes.
2000 metais jis dar kartą buvo iškeltas į paviršių ir nugabentas į Čarlstono senąją laivyno bazę. Laivas pavadintas jo išradėjo H. L. Hanlio vardu.
Išradimas tapo spąstais
Šiuolaikinio spausdinimo tėvu vadinamas amerikiečių išradėjas Viljamas Bulokas taip pat žuvo nuo savo paties išradimo – ir gana keistomis aplinkybėmis.
Savo sukurtu revoliuciniu rotaciniu spausdinimo presu jis padarė reikšmingą indėlį į spausdinimo pramonę XIX amžiuje. Anuomet tai buvo tikras technikos stebuklas: prietaisas nepertraukiamai spausdino tūkstančius puslapių naudodamas popieriaus ritinius. Spausdinimo greitis tiesiog neturėjo precedento.
Tačiau vieną nelemtą dieną Bulokas mėgino uždėti variklio diržą ant skriemulio, jo koja įstrigo mechanizme ir buvo sužalota.
Nepaisant gydytojų pastangų, išradėjui prasidėjo gangrena. Gydytojai nusprendė Viljamui amputuoti koją, tačiau per operaciją jis mirė.
Buloko žūtis išryškino galimus pramoninės įrangos pavojus ir būtinybę imtis atsargumo priemonių dirbant su ja.
V. Bulokas mirė sulaukęs 53 metų.
Brangiai kainavęs triukas
Kanadietis kaskadininkas Karelas Soucekas visą gyvenimą buvo alkanas naujų potyrių, o jo išradimai išpopuliarėjo visame pasaulyje.
Ekstravagantiškiausias Souceko kūrinys – statinė, sukurta atlaikyti Niagaros krioklių vandens slėgį.
Souceko pagaminta ryškiai raudona statinė buvo 2,7 m ilgio ir 1,5 m skersmens. Užrašas ant jos skelbė „Nesvarbu, ar tau nepavyks, ar triumfuosi, svarbu, kad laikysiesi duoto žodžio… ir bent pabandyk!“
1984 m. liepos 2 d. statinė su jos kūrėju viduje įriedėjo į upę, 300 metrų virš Niagaros krioklio. Vos per kelias sekundes statinė buvo nušluota galingos krioklio srovės. Kaskadininkas tąkart pasirodė visas kruvinas, bet gyvas. Ir buvo nubaustas 500 dolerių bauda už triukų atlikimą be licencijos.
Pasidžiaugęs pasiektu rezultatu, pramuštgalvis Soucekas užsimojo tokia pačia statine nuriedėti nuo Hiustono astrodomu vadinto sporto stadiono su kupolu viršaus į specialiai įrengtą vandens rezervuarą.
Deja, užuot nusileidusi vandens rezervuaro centre, statinė atsitrenkė į žemiau esančio vandens bako kraštą. Sunkiai sužeistas Soucekas dar buvo gyvas, kai išskriejo iš statinės, bet dėl patirtų sužalojimų mirė.
Jam buvo 38-eri.
Skraidantis automobilis
Henris Smolinskis – lenkų kilmės amerikiečių inžinierius, visą gyvenimą svajojęs apie skraidančius automobilius. Ši idėja jį taip įkvėpė, kad aštuntajame dešimtmetyje jis sukūrė ambicingą projektą – suderino automobilio patogumą su skrydžio laisve.
Kaip pagrindą savo išradimui inžinierius pasiėmė paprasčiausią „Ford Pinto“ automobilį, tuomet važinėjusį gatvėmis, ir privirino prie jo stogo lėktuvą „Cessna“. Išėjo keistuolis hibridas, kurį jis praminė „AVE Mizar“.
„Ford“ variklis leisdavo lėktuvui įsibėgėti iki reikalingo pakilti greičio, o vėliau pradėdavo dirbti propeleriai. Deja, 1973-iaisiais – likus visai nedaug iki suplanuotos masinės tokių automobilių gamybos – Smolinskio skraidantis automobilis krito, atsitrenkė į medžio viršūnę, tuomet į gatvėje stovėjusį pikapą ir užsiliepsnojo.
Išradėjas, pilotavęs novatorišką transporto priemonę, žuvo akimirksniu kartu su savo sūnumi, antruoju pilotu.
Apsinuodijimas chloru
Maiklas Faradėjus laikomas vienu iškiliausių XIX amžiaus fizikų. Jo elektromagnetinės indukcijos ir elektrolizės atradimai pakeitė pasaulį.
M. Faradėjus buvo puikus eksperimentatorius – jo moksliniuose dienoraščiuose aprašyta daugiau nei 16 tūkst. bandymų. Tačiau mokslininko tyrimai neapsiėjo be rizikos. Faradėjus dažnai eksperimentavo su pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Viena tokių buvo chloras.
Per vieną iš eksperimentų fizikas rimtai apsinuodijo chloru. Tai paliko pėdsaką. Nors Faradėjus po šio incidento nemirė, jo sveikatai buvo nepataisomai pakenkta – paskutiniais gyvenimo metais mokslininkas sirgo sunkiomis neurodegeneracinėmis ligomis.
Faradėjaus vardu pavadintas asteroidas Nr. 37582, krateris Mėnulyje, taip pat elektrinės talpos vienetas faradas bei Mokslo ir religijos institutas Kembridže, įkurtas 2006 m.
Tarptautinis inžinerijos ir technologijų institutas už pasiekimus inžinerijos arba pramonės srityse nuo 1922 metų teikia M. Faradėjaus medalį.
