Nors Aukštaitijoje per Užgavėnes tradiciškai skandinamas Gavėnas, o žemaičiai degina Morę, visgi ir Aukštaitijos sostinėje Panevėžyje šiandien žiema bus išvaryta žemaitiškai.
Lauže suliepsnos įspūdingo dydžio Morė.
Jau penkiolika metų tikrąją Užgavėnių dieną, antradienį, pačiame Panevėžio centre, Birutės gatvėje, sudeginama tautodailininkės Daivos Valentienės sukuriama Morė.
„Visada laukiu to Morės deginimo. Vis galvoju, aha, o kas čia bus šiemet? Ir paskui pati matau, kad visai gerai pavyko“, – sako tautodailininkė.
Didžiulę, maždaug trijų metrų aukščio, šiųmetę Morę iš šieno menininkė rišo visą savaitgalį, jai talkino keramikas Algirdas Jonušis, fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius, etnologas Laimutis Vasilevičius ir kiti.
Pasak tautodailininkės, Morė privalo turėti labai stiprų įtvirtinimą, nes iškeliama aukštai, tad kuriant šį Užgavėnių personažą be vyriškų rankų būtų sunku išsiversti.
„Niekada iš anksto neturiu kokios nors idėjos. Pradedu gaminti ir tada gimsta vizija“, – pasakoja D. Valentienė.
O jau tada, anot panevėžietės, darbas eina kaip iš pypkės.
Ir apdaužo, ir apglosto
Šiųmetei Morei šieno parūpino ūkininkai romuviečiai. Ir pati D. Valentienė dalyvauja „Romuvos“ bendrijos veikloje.
Šieną ji riša specialiu storu, tvirtu siūlu, kuris nepjauna gaminio.
„Kai kuri skulptūrą deginimui, viskas turi gerai degti“, – aiškina tautodailininkė.
Pasak D. Valentienės, gaminant Morę būtina sukurti labai tvirtą konstrukciją.
Jos teigimu, deginti numatytai skulptūrai paprastai užtenka trijų šieno sluoksnių, tačiau kuriant Morę vienas ant kito klojami net penki sluoksniai.
„Kai rišu skulptūrą, ją nuolat daužau rankomis, paskui glostau, vėl daužau.“
D. Valentienė
Mat šis personažas bus aukštai iškeltas, o prieš supleškant jam teks kurį laiką atlaikyti ir nepalankias oro sąlygas.
„Kai rišu skulptūrą, ją nuolat daužau rankomis, paskui glostau, vėl daužau. Tada šienas ar šiaudai gražiau prigula“, – pasakoja D. Valentienė.
Ir dar ragus Morei pritaiso, kad įspūdingai atrodytų liepsnų laižoma.
Antros tokios nebus
„Mano Morės skulptūrų vizitinė kortelė – lieknas liemuo ir didelė krūtinė. Tokią išvydę visi žino, kad čia Daivutės skulptūros“, – juokauja D. Valentienė.
Tačiau jos kuriamos Morės kasmet vis kitokios – juk Užgavėnių dalyviams būtų neįdomu matyti kasmet tokią pačią.
Be to, pasak tautodailininkės, dviejų vienodų pagaminti ir nepavyktų.
„Jos – vienetinės. Nebus antros tokios. Net jei ir norėčiau, nebeišeitų kita tokia pati“, – sako D. Valentienė.
Ji prisipažįsta labai mėgstanti eksperimentuoti. Tad ir skulptūros nestandartinės.
Karo Ukrainoje pradžioje gamino karo pabaisą. O šiųmetę Morę aprengė sijonu iš medžio šakų.
Nustebino baltadantis ožiukas
D. Valentienė daug metų prisidėjo gaminant šiaudines skulptūras Naujamiestyje, kur jos būdavo teatralizuotai supleškinamos.
Plačiai žinoma sodų ir kitų šiaudinių stebuklų rišėja nė neskaičiuoja, kiek tokių skulptūrų yra sukūrusi.
Vienai sodybai yra gaminusi penkis medžiotojus. Jiems tėtis išdrožė tikroviškai atrodančius šautuvus. O įspūdingiausią sukūrusi menininkų plenere.
„Įspūdingiausia mano gyvenime šiaudinė skulptūra – ožys – sukurta Kelmėje. Kai jį pamatė, visi apstulbo – ožiukas buvo labai baltais dantimis“, – juokiasi D. Valentienė.
Tautodailininkės tėvų kieme stovi dukros sukurta šiaudinė Medeinos – lietuvių miško deivės – skulptūra. Šiam kūriniui jau apie dešimt metų, tad vis tenka truputį restauruoti.
„Man patinka pažaisti, visus kampus nuglaistyti. Labai daug glostau šiaudus, atmušu, vėl glostau – toks gamybos procesas. Kiti sako, kad kurti šiaudinę skulptūrą lengva. Ne. Nėra lengva. Sodus rišti tikrai lengviau“, – tvirtina D. Valentienė.
